pažiūrėk į mane sužieminta,
kad iš šalčio ledukais suskilčiau.
tu kaip elgeta – stotys, pakiemiai,
tu išmokyta – kristi, nusvilti.
šitaip rašomos skaudulio ribos –
dūzgia rašalas kamščiuose Vilniaus,
dūzgia poteriai lūpose pigūs
į bedievių vyną suvilgyti.
iš snieguotų vizijų pumpuro
tu išsprogsti, šypteli nuodėmę.
nužudyk mane kiek sutrumpintai –
laiko sąmyšis plyšta pajuodęs,
mes ir vėl nesuspėjam suirti,
nors kažin ar sukibom į vieną ---
kad iš šalčio ledukais suskilčiau –
pažiūrėk į mane sužieminta.