Stichii IV

*
prasidedant gruodžiui
vaiko ranka purto miestą
po nematomo stiklo gaubtu

ir skamba varpinės
siūbuoja varpai
damų suknios

nelyg švytuoklės
šunų uodegėlės

supasi paukščiai
medžių viršūnėse

įsisupę dūžta
žaislai nuo kalėdinės
eglės

sagos išlaksto aplink
nuo pilvotų sniego senių

kurie vis apsimeta
kad nieko keisto
šiandien
neįvyko

*
besmegenis žiūri pro langą
ir džiaugiasi –

„kokį grąžų besmegenį
kieme pastačiau“

*
nubudęs niekada nežinau metų laiko

pro langą žiūriu
ar mašalai aplink žibintus sukas
ar sniegas

nubudęs nežinau savo
amžiaus

veidrodyje vaikystės šviesa
ar
barzda neskusta
visą mėnesį

nubudęs nežinau kas esu
nežinau kas esu prieš užmiegant

*
tėvas pasakojo
kaip mažas šaltą žiemą
su savo motina
išėjo taip kaip stovi

visa manta
kiek būta jos sutilpo
ant vaikiškų rogučių

vėžės sniege brėžė
dvi tieses
kurios nebesusikirs
šioje
ledinėj šaltoj
plokštumoj

*

vėjas ridena pažeme
vienkartinius puodelius

šalia vienkartinės lėkštės
ir šakutės
vienkartinių apaštalų pėdos atšalusios
vienkartinės vakarienės suvalgyta

vienkartinis gyvenimas
baigiasi

be teisės būti
perdirbtam

*
televizijos ekrane sniegas
sniegas tiesioginiam etery

pranešamas sniegas
ūžiantis sniegas

kalbinamas sniegas
melodrama apie sniegą

kol akys paskausta
žiūrėti

*
Sniege pamečiau pėdsakus
radusiam
atsilyginsiu

*

šluoju sandėliuką
pasilenkiu
keista net
kad vyšnių sodas sutilpo

į penkis stiklainius uogienės


*
paskutinė pertrauka prieš gruodžio
atostogas

už apykaklės beriu šerkšną
mergaitei

kuri kerštaudama man sapnuosis
kelis dešimtmečius

sniegas netirps net ir vasarom
mano galvoj

tik truputį kapsės ant pagalvės
lėtai
prieš nubundant

*
atitirpdau senąją „Snaigę“
nelyg alpinistas
kapoju ledus

išimu visą likusį turinį

ant stalo garuoja
suledėję sparnai
suledėjusius širdys

perpus perskelta kiaulės galva
spokso kairia akimi

ir tas žvilgsnis
tas žvilgsnis
toks gilus toks šaltas
skvarbus

atrodo kažkur jau matytas