(tema ta pati) II.

Nesakau, kad nenoriu pareiti namo –
greitas darbas bažnyčių nestato.
Aikčioja kelias nuo mano  lazdos –
pašnekovas keleivio geriausias.
Ne iškart supratau,
kad Savęsp prasivėrė,
prasivėrė žmogaus Ašašai .

Dieve, žinau, jog ne tu pasakei,
kad taip būti negali –
viskas vietoje, kaip pūliny
visas dangus į kurį
atkakliai įtikėta –

Kaip kitaip pasakyti, jeigu ne taip? –
Iš mirties grįžta. Kaip buvę. Gyvi.
Ubagai ir  karaliai...
O maniau –
mano  kelias pas  juos, į Tenai,
o ne jų  – pas mane.

Dieve, esi...
Dieve, ne šiaip sau
bažnyčias statau
ir eilėraščiais skambinu
kaip pranašais.
Pažiūrėk, kaip iš  pūlinio eina dangus,
o pažįstamų tiek.
kad geriau manimi netikėti...