Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Taip jau susiklosto, kad Lita ir Ena nuolat jaučia pinigų stygių. Abi neturi turtingų vyrų ar bent vidutiniškai uždirbančių antrųjų pusių, todėl griebiasi įvairių darbų ir atsitiktinių biznių. Šiaulių krašto laikraštis Ekspres kontaktas  − geriausia galimybė jūsų lūkesčiams. Vadovaudamasi šiuo koučingo šūkiu, Lita metodiškai studijuoja savaitraščio skyrius. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad pradeda nuo antro galo, tai yra nuo transporto skyriaus.  Taip moteris laikinai įsidarbina vairuotojo šturmane kelionei į Peterburgą, antrą pagal dydį Rusijos miestą. Lita turi  teises, nors automobilio beveik nevairavusi, o Peterburge nėra buvusi. Bet šturmano darbas apsiriboja vairuotojo arba, kaip jį vadina gonščiko  kalbinimu, kad tas kelionėje neužmigtų.  Taigi Lita, aplankiusi buvusį Leningradą,  laiminga grįžta į namus su penkiasdešimties eurų banknotu,  užsimoka už elektrą, už vandenį. Po kiek laiko moteris pamato iš savo  pašto dėžutės kyšantį didelį storą voką.  Nekantraudama ištraukia.  Pavardė − jos ir adresas jos. Tik užrašyta rusiškai. O siuntėjas – sud Rosijskoj Federacii goroda Sank Peterburga Kirovskogo rajona. Litai nutirpsta galūnės. Vargais negalais atsipeikėjusi medinėmis kojomis užlipa į trečią aukštą, atsirakina buto duris, pasisveikina su dukra, klesteli tiesiai ant grindų ir atplėšia voką. Skubom peržvelgia  pluokštą spausdintų lapų. Ant paskutinio iš jų paryškintu šriftu atspausdintas protu nesuvokiamas sprendimas – sud rešajet s graždanki Litvi proživajušcej v gorode Šauliaj Liti Beigene prisudit odin milijon rublej za narušenije... čia moteris nualpsta.  Atsipeikėja jau lovoje.  Prie jos sėdi duktė.
−Nieko baisaus, − girdi padrąsinantį greitosios felčerės balsą. – Šokas nuo streso. Medikai dar pamatuoja spaudimą, išrašo receptą ir išvyksta.
−Paduok dukryt  tuos popierius, − atsimena Lita.
−Tai rupūže Putins, − pamažu atsigauna moteris, pasiremia ant alkūnių lovoje ir stiprėjančiu balsu samprotauja:
−Kgb, kgb čia darbs, išsiaiškina ka ant piliakalnių laužus kūrenu, lietuviškas sutartines dainuoju,  priklausau tautinei sąjungai,  į  Rusiją važiavau apsivyniavus šaliką su lietuviškas vėliavas spalvom, − jau įsiutusi išberia Lita.
−Mama, paskambinsiu dėdei Pranui.  Jis teisininkas ir rusiškai gerai moka, − randa išeitį dvyliktokė duktė.
Vakarop atlekia Pranas. Valandą gilinasi į dokumentus. Lita su dukra nekantraudamos laukia paaiškinimo. Pagaliau vyras prabyla:
−Lita, tu džipą į Rusiją nuvežei ir pardavei. Mokesčių nesumokėjai, rinkliavų, akcizų pagal jų įstatymus. Nu baudos ten visokios, nusikalstama veikla tau pripaišyta, − stebisi Pranas.
−Apsaugok Viešpatie, − Lita  net strykteli iš lovos.
−Kokį dar džipą? Kokie mokesčiai? Ichtijandra džips, ne mana, a tu Pran tikrai viska supratai a tiem ruskiam su galvom negerai?
Dukra ir vyriškis šiaip taip nuramina įsikarščiavusią moterį. Pradeda klausinėti. Aiškėja, kad gonščikas  Ichtiandras,  sutrumpintai vadinamas Ichčiu, vairavo džipą beveik iki Estijos Rusijos pasienio. Prieš  Lunos gyvenvietę vyras palaikęs žaismingą pokalbį staiga pakišo Litai pasirašyti krūvelę smulkiai primargintų popierių ir pabėrė greitakalbe:
−Ant smūgia pasirašyk.  Į Rusyną važiuojant taip reik. Rašykis, rašykis, ko daba įsigandai, − meiliai nusišypsojo Ichtis dešinę ranką padėjęs ant Litos kelio.
  Lita paskubom suraitė parašus ant visų lapų. Ichtis lengvai atsikvėpė, bet po kelių minučių palinko prie vairo ir stenėdamas ištarė:
−Po velnių, pilvą suka. Padarom taip − aš lekiu į krūmus, o tu pervažiuoji sieną ir aš tave pasiveju.
Litai bandžius prieštarauti  jis drąsina:
−Nu ko daba, teises tai turi. Vidurius gi man leidž. Žėk čia užvedi, čia palengva,... nasinarvuok. Negi nori, kad mašiną prismardinč, − pagaliau įtikino moterį vyras ir nuskubėjo į krūmus.
Lita padavė pasieniečiams, muitininkams popierius ir laimingai pervažiavo sieną. Gyvenvietės gale pakelėj jau laukė besišypsantis Ichtis.
−Viskas gerai, mažule, − įsega moteriai bučinį ir sėda už vairo...
−Oi kokia durnė, oi durnė, − rypuoja Lita tik dabar supratusi apgaulę.
−Praneli, gelbėk, − ji viltingai žvelgia į Praną kaip į patį Jėzų Kristų.
−Ką galėsiu, padarysiu, − ramina tas dėdamasis dokumentus į rankinę.
  Po kelių dienų Pranas skambina:
−Sunkiai, bet pavyks. Bent jau tris šimtus eurų turėsi paklot.
−Gerai, gerai, − sutinka moteris, tikėdamasi, kad Pranas tinkamai išspręs nevykusio biznio padarinius. – Daugiau į Rusiją nė kojos, − pažada dukrai ir paprašo jos nupirkti naują skelblaikraščio numerį.
    Vakarieniaudama Lita įninka  skaityti Ekspres kontakto    skyrių  − gamta . Čia sraigių supirkėjai už dviejų su puse centimetrų skersmens  sraigių kilogramą siūlo po du eurus. Moteris susiskambina su supirkėju. Tas pataria dar savaitę luktelėti, nes orai sausi, sraigės nelenda į paviršių. 
    Dar po savaitės palyja.  Užderi sraigės. Ena su Lita išsiruošia rinkti.  Bet sraigės gudrios, lenda  tarp aukščiausių žolių, slepiasi kur tik įmanoma motinos gamtos skraistėse, mylisi, poruojasi ir visai netrokšta atsidurti ant kokių nors ištvirkusių prancūzų stalų. Visą dieną moterys žaidžia slėpynių su slidžiomis gudruolėmis. Galop pradeda temti. Litai pavyksta prisikrauti maišelį sraigių, o Enai tik ant maišelio dugno. Dviračiu atvažiuoja supirkėjas, ponas Petras. Pasveria sraiges. Paaiškina, jei nesurinkta šimto kilogramų, tai mokama visai kitu tarifu.  Litai atskaito keturis su puse euro,  Enai šešiasdešimt euro centų. Išėjus supirkėjui, moterys aplaisto varganą atlygį  gerai išlaikytu rubininiu naminiu vynu ir lenda internetan. O ten šešių konservuotų sraigių pakuotė tinklapyje ekologija. lt net dvidešimt keturi euraiǃ Draugės nusprendžia sumesti sraigių perdirbimo planą, kitą sezoną pergalingai žengti į rinką su ekologiška sraigių produkcija. Geriant po trečią taurę, Lita prisimena, kad gausiausios sraigių kolonijos senosiose miesto kapinėse. O tas kapinių sraiges reiktų eksportuoti į Rusiją,  be abejo, konservuotas. Šešis šimtus sraigių surinkti tarp  kapų no problem, o tai jau du tūkstančiai ir keturi šimtai eurųǃ
    Bet pinigų reikia šiandien ir dabar. Tuščios kišenės duoda ženklus. Piniginėse nei šiugždesio, nei žvangesio.
̶ Žinai, gal palėkti į Dvarą žemuogių, ̶  sekantį rytą Ena skambina Litai.
̶  Ne žemuogių, o lobio. Gal statulėlę kokią rastume senovinę bent  už šimtą eurų.
̶  O gal skaidrią vokišką čerpę, ̶  antrina Ena. ̶  Jos iš ties brangios.
̶  O kaip kastuvai?
̶  Ką nors vietoje.
    Taip dvi nutrūktgalvės  atsidūria  Dvaro teritorijoje. Pakraštyje palieka  dviračius, pėsčiomis prasibrauna pro žolių mišką ir patenka akistaton su rūsio griuvėsiais. Įėjimai į rūsį žvelgia giliomis požemių akiduobėmis.
̶  Jei ir rastume lobio, tai tik rūsy, ̶  garsiai pamąsto Ena.  Iš viršaus atsekusi koridorių, kuris turėtų būti pagrindinė rūsio trasa,  baksnoja jį aptiktu  basliu. Apžėlęs žolėmis gruntas apnuogina sudūlėjusį plytų skliautą, kuris nuo keleto smūgių įgriūna.  Atsiveria vertikali anga žemyn,  tvoksteli  pelėsiais ir paslaptimi. Prie juoduojančios skylės sutūpę moterys krūpteli nuo žaibo trenksmo. Dangus  staiga susigarbanoja, pažeria šaltų lašų, o po kiek laiko ištisą liūtį. Viskas aplink tvinsta kaip Vietnamo džiunglėse. Rūsys bematant prisipildo vandeniu. Vanduo jau iš rūsio gelmių putodamas veržiasi paviršiun. Lita ir Ena vos spėja atšokti, kai įgriūna angos kraštas, akimirksniu nenusinešęs jų į tikrą pragarą.  Tuo pat metu į dienos šviesą išlenda surūdijusia grandine apvyniotas žmogaus blauzdikaulis, o šalia jo kaukolė ir dalis skeleto.  Nuo grandinės atitrūksta geltono  metalo lentelė su gotišku užrašu ir kryžiumi.
−Auksas, −  sušunka abi moterys.
Iš požemių pasigirsta  garsas, panašus į varpo skambesį. Kryžių ir lentelę rodos pagriebia nematoma ranka. O plūstanti liūtis nešioja baltus žmogaus kaulus. Lita ir Ena skubomis persižegnoja.  Dar minutę stovi kaip įkaltos, po to lyg  susitarę pasileidžia žemyn prie dviračių, negailestingai plakamos lietaus srovių ir žmogaus ūgio dilgėlių. Po kojomis vaitoja traškančios  sraigės, bet Ena ir Lita jų jau negirdi.
̶  Taip galėjo atsitikti ir su mumis, ̶  ištaria abi vienu metu mindamos dviračių pedalus link pakalnėje lietuje skendinčio miesto.
2017-11-28 21:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-29 21:51
ČakoPelėda
Mano skoniui  vietomis kiek per publicistinis stilius,  na pvz čia:
„Abi neturi turtingų vyrų ar bent vidutiniškai uždirbančių antrųjų pusių, todėl griebiasi įvairių darbų ir atsitiktinių biznių. Šiaulių krašto laikraštis Ekspres kontaktas  − geriausia galimybė jūsų lūkesčiams. Vadovaudamasi šiuo koučingo šūkiu, Lita metodiškai studijuoja savaitraščio skyrius.“
arba
„ Aiškėja, kad gonščikas  Ichtiandras,  sutrumpintai vadinamas Ichčiu, vairavo džipą beveik iki Estijos Rusijos pasienio. Prieš  Lunos gyvenvietę vyras palaikęs žaismingą pokalbį staiga pakišo Litai pasirašyti krūvelę smulkiai primargintų popierių...“

Bet yra ir gerų vietų. Visgi  šis ne prie mano mėgstamiausių.
4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-29 16:34
Žilis van Gogas
na čia daugiau panašu į esė į dienoraščio įrašą, bet literatūros nerasta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-28 21:45
RhouLand
mergeliukai liūdnai baigs su tokiais bizniukais :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą