Likimas

*  *  *
Į šunį metamas akmuo,
asfaltu dulkinu riedėjo.
  Eilinis jis – benamis šuo,
  gyvenimas jo negailėjo.
Paliko jį žmogysta, kažkada,
Duris pravėręs, spyrė iš mašinos,
    jis nesuprato net už ką,
    šuniškas ir tiek, likimas?
Ne, nepravirks jis niekada,
nors naktys šaltos ir nebylios,
    Jo ilgesį sušildys vėl diena,
    vėl žvelgs protingos, akys tyros.
Kai  jis ilsėsis, patvoryje -
nieks nesupras, kaip jam graudu.
    Ir šeimininko atmintyje,
    neliks jis tarp draugų.
–  –  –  –  –
Pasitikėjimas – ir staiga . . .
Ji  keičia  praradimas?
Negrįžtamai – kodėl, už ką?
Toks ir žmogaus, (kaip šuns) likimas.

*  *  *