galvota kitų

žmogus prisėda prieš
mažiausią kalną, kuris
savo dydžiu jam yra
didingas, nes
aplinkui nematyti nieko
aukštesnio; nebent debesys
ar atmintyje iškylantis
jo mylimosios skruostas.
žiūri nė karto nemirktelėjęs,
kaip apuokas nejudrumu
prisijaukinantis pelę.
mintyje viskas turi galią
pakeisti savo formą -
žvaigždės į jonvabalius,
musmirės į ant delno
susigūžusias boružes,
ateinantis mylėti tavo
moterį į geriausią draugą.
žvilgsnis, kaip skardis
vos palietus teisingą tašką
pradeda birti. delnuose
žolė savimi primenanti apie
tikrumą. tikrą išgyventą
jausmą, o ne prisiminimą
įsimetūsį į šia ar kitą akimirką.
užsimerkia ir įsivaizduoja,
kaip juodumos po jo
kojomis jį praryja,
gelmė ne vien jūroje
ji - bedugnėje, žmogaus viduje,
peteliškėje, žolės tolygiame
vinguriavime, kur skirtingai
diingsta kojų kontūras.
pagalvoja visai, kaip vaikystėje
niekur nereikėdavo skubėti,
o dabar bėgi nuo triukšmo
į kitokį triukšmą, judėdamas
į save iš tikrųjų tolsti.
prisimenu, kaip ji nusirengia
mane, tai ramina, kaip
šio kalno vaizdas, kaip lietus
per plaukus, kaip visos
dviprasmybės. sėdžiu ir galvoju
apie, tai kas jau buvo tūkstančius
kartų galvota kitų.