Stichii II

*
už vandens užuolaidų
juda žuvys

guliu valtyje apklotas
sabalo kailiais
mirtomis
apkaišytas

mano delnai iš vėjo
mano irklai iš vėjo
mano sapnai iš vėjo

plukdo prieš srovę mane
į ramų užutekį

*

skenduoliai mokosi
kvėpuoti žiaunomis

snūduriuoja įsirausę
į minkštą
dumblo patalą

jų miegas gilus
kaip senas
vandenžolių ritmas

kurį sutrikdo
aštrus
tavo žvilgsnio žeberklas

įsmeigtas
į vandeniu tolstančią
nugarą

*

žuvies kaulo šukos
pašiaušia
tamsiai mėlyną
vandenį

lelijos herbo giminės
mergelė prausia kūną

nuo akinamai balto
iki dieviškai gražaus
kaulų baltumo

ak kad būčiau gerai išmokęs
žuvų kalbos 

tokios paprastos
kaip vandenžoliu ritmas
kai rimas bangelių

nieko nerašyčiau
užtektų ištarti kad
kad myliu

*

kokia daili sustingdyta šerkšno
lelijų heraldika
kokia iškalbinga vėjo švendrynų fonetika

ir ledas pamažu užskliaudžia
semantines prasmes

apie žuvišką būtį

vidur ežero plūduriuoja sala

kaip prikepus duonos pluta barščiuose

saloje vis
dar želia žolė
dobilieną rupšnoja veršeliai
atplukdyti iš kranto
kito kranto

o toli virš laukų plaukia perpus
mažesnis ežerėlis

dar neištartas dar
neužliejęs  viržių pievos
rausvų airės plaukų spalvos

*
sakyk kas ten toliau matos
už lango rėmų
ko ten pripiešta gražaus
sniego drobulės?

užsimerk ir pajusk
kaip pačiūžų ašmenys
brėžia ledą

grakščiai kaip patefono
plokštelėje
sukasi viskas aplinkui

dabar pabandyk išgirsti
kaip
vandens ženklai trūkinėja
po kojomis

kaip senas žvejys raudonom
kaip kuojos akimis

išgręžia aketę

priklumpa iš šnabžda
Dieve ar iš čia jau galiu

*

gulbės kaklas
lankstus ir baltas
kaip drobių rietimas

siūbuoja vėjy
paprastų dienų vakarais ir savaitgaliais gauna
maitinimą
įsikuria saloje kurion niekas neįsigaus lapės
turi kelių tūkstančių žvaigždučių viešbutį

tik negali susitaikyti su skaudžiu
savo atspindžiu vandenyje

juk kas daugiau jei ne veidrodis
skirtas daugint vienatvei
ir tuštumai

*

Dėl to, kad
į vištides įsigavo lapė
vaikštanti tykiai ant letenų  pagalvėlių 
išskerdė penkiolika vištų

dėl to, kad tik kaimo seniūnas
ir keli sugėrovai
turi medžioklinius šautuvus ir šunis
nors visa tai atrodo kaip Brėgelio medžioklės
parodija tapyta ant prasto kartono

dėl to, kad visas kulkas jie
išpyškino šaudydami į ant kelmų išrikiuotus
alaus butelius

dėl to, kad
senelis skundės, kad kojos šąla
lyg būtų žemėmis užkastos

dėl to, kad aš jį raminau –
po žeme bus šilta kaip apsiklojus
pūkinę pagalvę

dėl to, kad jis spiritu trynė
numėlusius pirštų galiukus
taip kruopščiai
lyg skaitytų kokį rožyną
bet nieko

dėl to, kad dėsniai ne visada veika
kai tarkim seną gumbuotą šaką
ilgai ilgai trini į tokią pat
šlapią ir kreivą
ir ugnies neišeina įpūsti nė kibirkštėlės

dėl to, kad lyja be nuolatos
ir net gyvenimo laimingieji
ieškosi virvių ir bando užmegzt
tinkamus ir patogius mazgus

maža kam

dėl to ir rašau šį eilėraštį
kurio gaila nebūtų
išmest tiesiog pakurom

*

kai tėvas iš kirtimvietės grįždavo namo
jo rankos buvo kai loterijos bilietai
sniegu pamažu trindavo delnus
jei nepajuoduos panagės
jei oda nepradės luptis

vadinasi dar sykį
laimėjom

*
vaikystėje mėgom
žaisti laivų karus

tavo „Odisėjus“ prieš mano „Nautilijų“
tavo „Kurskas“ prieš „Kurską“
vis tylesnis ir tylesnis
beldimas

*

pūga užverčia šios dienos eskizus
visas iliustracijas pasakas ir lopšines
užpusto lelijų maldas ir herbus

lieka baltas rūkas baltam lape
ir rytojaus
tabula rasa