Tikiuosi, kad pareis

Eilėrašti,
kodėl taip liūdna?
Galbūt ne tokį lauknešėlį
į rankas paduodu?
Betgi žinau, atsimenu,
kaip tai atrodo,
kaip švietėsi ir ką kabėjo žodžiai 
iš mano lūpų tavimi...

Skausmingai laužiu duoną
ir atsargus į burną ją dedu.
Šventoji –  vardas  jos...

Sakei, taip buvę, šiandien taip yra.
Ji kaip bažnytiniai parapijos varpai,
kaip angelų žinia,
Kad  Dievas geras...
Norėjom, kad ir liktų taip...

***
Tiek moterų, tiek daug,
kaip iš bažnyčios išvarytos.
Peizažas toks, nors į paveikslą dėk...
Linguoja tartum nendrės –  lingu  lingu,
žemai su pjautuvais palinkę
O rugiapjūte! Dievas su tavim,
ir motina balta skara, aprišus galvą,
rugius į saują pjauna, pjauna... 
Nebūna taip, kad toks peizažas užsimirštų.
Aukšta saulelė leidžiasi  žemyn,
O  vyturys į dangų kyla...
Suraišioti į pėdus vaikščioja rugiai
ir kaip rikiuojami kariai,
pėdas prie pėdo stoja į gubas –
Lygiuok jas, vieversy, lygiuok...

***

O vakaras toks lėtas
už saulę truputį aukščiau
Aukštakalnio miške užkrito.
Tik netiesa, kad šitą kraštą aplenkia poetai.
Jų net daugiau, negu reikėtų,
bet iš tiesų, taip neretai
(kaip kad ir šitokiu metu)
jiems viešintis atrodo sarmata –
Dainuoja moterys...
Nurimo rankose jų  pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito.
Senų nebūna.  Visos jaunos.
Atsiremia į žemės artojėlį 
Ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų
lig Druskininkų ir Merkinės
lig Vilniaus mūrų,
lig ten, kur tu esi...

      ... Šilinių žeme, dvasios žiburėli,
      Netildyki manęs ir nuotraukomis nesupeik.
      Aš šitaip iš Savęsp ir atminties,
      kuri namo parėjus.
      Žinau, kad ne visa.
      tačiau kantrus,
      tikiuosi, kad pareis...