Linkėjimai iš Šiaurės

Trumpa anotacija
  Vienišas, apgriuvęs pamiškėje buvusio kaimo vienkiemis, toli nuo žmonių, kelių ir mašinų gaudesio... Į jį, rodos, lig šiol neatėjo XXI amžius. Jis tarsi sustojo šalia, už sodybos krūmų, kur prie ežero kyla šiuolaikinis, dviaukštis pastatas iš metalo ir stiklo. Jame įsikurs kaimo turizmo sodyba su suomiška pirtimi, atrakcionais, automobilių stovėjimo aikštele, jais rūpinasi jaunas milijonierius su Seimo nario trispalviu ženkleliu švarko atlape...
  Apysakos herojė – devyniasdešimtmetė Marcelė, prieš švintant susapnuoja keistą sapną... O gal jos gyvenimas ir yra tas sunkus, slogus sapnas, kurs ją lydi nuo vaikystės iki dabar? Ar amžina kova likti kiek ilgiau po šiuo apniukusiu dangumi? Apysakoje jautriai atsiskleidžia senosios Marcelės vidaus pasaulis ir – tų, galingųjų, moralė, kurie prie įvairių valdžių, ar tai būtų sovietinė, ar dabartinė, sėkmingai plūduriuoja paviršiuje, lyg tie vandens apsemti kopūstai Marcelės darže...

    REMIGIJUS BALTRUŠAITIS                                               
                            LINKĖJIMAI IŠ ŠIAURĖS
                                  Trumpa apysaka

  Į duris kažkas pasibeldė.
  Senoji Marcelė stovėjo prie plytos ir ruošė jovalą paršui. Išgirdusi bildesį, žengtelėjo atgal ir sutrikusi apsidairė. „Kas toks ankstyvas? “ – pagalvojo, bet staiga mintį užgožė nauja: gal pasigirdo? Ir vėl palinko ties senos krosnies rinkėmis, kur maišė buzę savo paršiukui, meiliai vadinamam Antanėliu. Po sekundės vėl pasibeldė. Tik dabar – stipriau, atkakliau.  Marcelė dėbtelėjo durų link. Ne, nepasigirdo, nusprendė. „Po galais, kas neduoda ramybės? – gūžtelėjo pečiais, brūkštelėjo į prijuostę šlapias rankas ir kiek pasvarsčiusi, atrakinti duris ar ne, nušlepsėjo priemenės link.
  Spėjo nueiti kelis žingsnius, vėl išgirdo, kad beldžiasi, – dar garsiau ir, kaip jai pasirodė, piktai, nervingai. „Kas toks nekantrus? “ – pagalvojo senoji ir iš toli garsiai šūktelėjo:  „Einu! Luktelkit, einu! “ Kyštelėjo ranką virš durų, drebančiais pirštais sugrabaliojo didelį senovinį raktą ir iš trečio karto pataikė į skylę. Tiesa, prieš tai dar pasvarstė, rakinti duris ar ne, bet kai pagalvojo, gal kur šalia kilo gaisras ar atsitiko nelaimė, ryžosi.
  Tarpduryje stovėjo pusamžis, pusiau praplikęs, nematytas vyras. Juodu, apibrizgusiu švarku, išaugtom, nelygintom kelnėm, juodais, prasegtais marškiniais su nuklypusiu į šoną neaiškios spalvos kaklaryšiu. Pamačiusi keistą žmogystą, Marcelė išsigandusi aiktelėjo: Smertis, tik Smertis, stovi už durų; jautė, – dar sekundė kita, ši ją čiups į glėbį ir išsineš... už miško, ant kalnelio, kur senų medžių pavėsyje dunkso apleistos kapinaitės su buvusio kaimo gyventojais. Kiek turėjo jėgų, truktelėjo duris, bet negi uždarysi, kai kitapus stovi vyras, įžūliai šypsosi ir nepaleidžia rankenos?
  „Neskubėk, Marcele, reikia pasišnekėt“, – nusijuokė, apnuogindamas iškirmijusius dantis.
  „Ko norit? Aš jūsų nepažįstu! – bailiai suvapėjo Marcelė ir nepajuto, kaip įsistebeilijo į nepažįstamojo veidą: pailgas, apžėlęs rusva barzda, juodi akiniai. Ir, aišku, liesas, išstypęs, lyg išbadėjęs. Ar iš kažkur atsibastęs? Gal iš kito pasaulio? O kas įdomiausia, pasirėmęs ant kastuvo; senas, apdilęs kotas buvo gerokai pajuodęs, matyt, šimtmečiais ėjo iš rankų į rankas? – pagalvojo ir krūptelėjo. Vien nuo minties, kad tikrai Smertis, tik Smertis, stovi už durų. Tik kodėl su lopeta, o ne su šakėm mosuoja?
  „Nieko, susipažinsim“, – išgirdęs Marcelės būkštavimus, nusijuokė nepažįstamasis. Išsitraukė pigių cigarečių pakelį, vieną jų kyštelėjo į burną. Čirkštelėjo žiebtuvėliu, godžiai įtraukė dūmą, užvertė galvą ir pūstelėjo į viršų, link Marcelės namo stogo.
  „Vajėzau, dar trobą supleškins! “ – išsigandusi krūptelėjo, ruošėsi persižegnoti, bet staiga sukausčiusi baimė senąją tarsi paralyžiavo, kai pagalvojo, dar praeitą šimtmetį dengtą šiaudais kluoną, iš kurio vėliau persidarė trobą, statė jos senelis, paskui tvarkė ir perstatinėjo likusios giminės kartos, o kai susikūrė kolchozai, stogą perdengė vyras, Antanėlis, kurs, amžiną atilsį duok jam Viešpatie, antrą dešimtmetį ilsisi tose pat apleistose kapinaitėse, jose per kelis šimtmečius sugulė visas Pamituvio kaimas. Tik ji viena, vienutėlė, dabar it sena liepa liko prie kelio...
  „Nors ne, gal nesupleškins? “ – pamačiusi, kaip nepažįstamasis keliskart godžiai truktelėjo į plaučius cigaretės dūmą, kol tarp pageltusių pirštų liko smulki nuorūka; švystelėjo po kojom, kulnu įmynė į drėgną rytmečio žemę ir, nelaukęs, kol ši jo ko paklaus, uždudeno:
  „Nebijok. Esu geras žmogus. Lopetinskas. “
  „Kas?! “ – išplėtė akis Marcelė ir lyg nenorom žvilgtelėjo į seną, aptrintą kastuvą, ant kurio nuzulintos rankenos ilsėjosi pasviręs nepažįstamojo kūnas. 
  „Sakau, Lopetinskas. Duobkasys. Ką, pirmąkart girdi tokią pavardę? “ – perskrodė tylą duslus duobkasio žvengas.
  Marcelė tylėjo. Kaire šnairai dėbtelėjo į raktą, dešine – į kastuvą. „Ne, durų užtrenkt nevaliosiu“ – pagalvojo. Trukdė ir kastuvas, ir ant jo priekin palinkusi Lopetinsko galva. Na, ir kas, kad it giltinė perkaręs, vis tiek – vyras, jei tik priešinsiuos, trenks lopeta per galvą ir... Tebus lengva tau, Marcele, Pamituvio žemelė...
  „Jo, pirmąsyk“, – linktelėjo. Ir nors išsigando, neišsidavė. „Tai ko norit? “ – sukaupusi drąsą, išstenėjo.
  „Gal reikia iškasti duobę? “
  „Kam? “ – nustebusi loštelėjo atgal senolė.
  „Maža kam, – mandagiai šyptelėjo svečias. – Gera duobė visada pravers. Visais gyvenimo atvejais. Ir srutas supilt, ir maisto atliekas... “
  „Ir... grabui nuleist? “ – norėjo paklausti Marcelė, bet baimė, dabar, kaip suprato, baimė, sukaustė lūpas ir ji negalėjo pratarti nė žodžio.
  „Va, jūsų kaimynas, kurs už sodo statosi namą, praeitą savaitę paprašė... iškasti duobę... “
  „Ar tas... kaip jį... na, tas... Seimo narys, milijonierius... “ – nepajuto senoji, kaip iš baimės ar apėmusios nuostabos, ką išgirdo, ėmė pintis liežuvis.
  „Jo, tas... “ – linktelėjo Lopetinskas ir, nužvelgęs Marcelę, šyptelėjo:
  „Pamaniau, gal sykiu ir jums? Vienas triūsas. Man kas... ar kast vieną duobę, ar dvi? Brangiai neimsiu. “
  „Ne, ne! Ačiū, nereikia! Dar apsieisiu... “ – išsigandusi sumosavo rankom Marcelė. Nepajuto, kaip čiupo durų rankeną, truktelėjo ir – Viešpatie šventas, durys pačios užsitrenkė.

  „Yyy-ha-ha-ha-ha! He-he-he... Džerkšt! “ –  išgirdo Marcelė, kaip kažkas lauke nusižvengė. Nors, kai pagalvojo, tas duslus, vos girdimas žvengas galėjo būti ir sausas Lopetinsko atsikosėjimas, ir, nuo paežerės atsklidęs kastuvo aidas; tas, žaltys, matyt, dabar kasa duobę ir, aišku, lopeta atsitrenkė  į kokį nors plytgalį ar akmenį. O gal žvingtelėjo arklys? Tik iš kur jis, dar neprašvitus, kai aplink – nė gyvos dvasios, ir visi pašaliniai garsai nepasiekia Marcelės vienkiemio – toli nuo žmonių, namų, vieškelių. Vos ne pamiškėj, ant ežero kranto. „Gal turistai? „ – versdamasi ant šono, pagalvojo ir nepajuto, kaip vėl nugrimzdo į miegą.
  Snaudė pusvalandį. Kiek senam reikia? Sumerki akis ir – praplėši. Ir nepajunti, kaip galvon ima sverbtis įkyrios mintys ir rūpesčiai. Kol jaunas, jų, rods, lyg ir nėra, kai pasensti, – it kalnas užgriūva. Kol pašeri kiaulę, palesini vištas, pamiškėn išvedi ožką, pasiruoši pusryčius – žiūrėk, pusdienis šuniui ant uodegos. Ačiū Dievui, kad kojos remia ir ne taip strėnas skauda, kai vasara, o kas bus, kai užeis ruduo ir žiema, prapliups lietūs ar suims šalčiai, Viešpatie Jėzau!
  Po valandos pabudo. Nespėjo pramerkti akių, – šast! – it koks velnias Lopetinskas priešais išdygo. Išsirengęs stovėjo duobėj ir, pasirėmęs ant kastuvo, žvelgė iš apačios į viršų, kur virš žemių krūvos kyšojo, kaip jai rodės, pražilusi Marcelės galva. Nors ne, jos maža, liekna figūrėlė stybsojo anapus neseniai iškastų žemių ir nustebusi žvelgė į pusnuogį Lopetinską, ankstaus ryto priešbrėškoj, kai virš galvos švietė mėnulis, atrodė jai panašus į velnią – liesas, nuo dulkių ir prakaito pajuodęs, ir, Dieve tu mano, barzdotas. Liucipierius!  „Tai ką, vis dėlto atėjai? Persigalvojai? – prieš mėnulio šviesą atkišęs barzdą, šyptelėjo Lopetinskas – Liucipierius. – Tai kur kast? Po sena liepa? Ar ties krūmais? “
  „Dink, pikta dvasia, dink! “ – bandė ištraukti iš po paklodės dešinę ir ore brūkštelti kryžių, kad tas prakeiktas velnias prie jos nelįstų, kur tau! Nepajėgė. Dešinė, kuri nudirbdavo visus ūkio darbus, buvo it švininė. „Viešpatie šventas! “ – išsigando. Bandė žegnotis, – nė krust! Ranka gulėjo ant paklodės, lyg  kieme nupjauta pliauska. Kaip reikės apsirengti? Užkurti pečių? Paruošti jovalą Antanėliui, kurs kai tik pajus, kad ji išlipo iš lovos, ims žviegti tvarte už sienos. O kas paruoš pusryčius? Kas popiet nupjaus kopūstus, suneš į daržinę?  Vėl pajudino, nė krust! Tik dieglys, kažkoks pasiutęs dieglys, paryčiui įsimetęs į ranką, it peiliu porąsyk dūrė ir – sustingo. „Varge, tu mano, varge! “ – atsiduso Marcelė; va taip visada būna, kai esi vieniša, kaip pirštas. Ogi ragino, įkalbinėjo Vacys, užteks vargt, mama, užkalsiu langus, duris – važiuojam į Jurgėnus, nedidelį miestelį prie Nemuno, turėsi atskirą kambarį, televizorių, kaip ponia gyvensi. Nepaklausė sūnaus Marcelė. Tėviškės šauksmas stipresnis už patogumus ir pagundas. Palikti tėvų, senelių sodybą, kur kiekvienas krūmas, akmuo, žemės grumstas šimtus, tūkstančius kartų brangesni už kažkokią vonią, minkštą, patogią lovą, televizorių ar skalbimo mašiną? O kur dėsiu Antanėlį, kurs toks bejėgis ir mažas? Seną gaidį? Vištas? Ožką? Jiems reikia dėmesio, šilumos, priežiūros.
  Prisiminusi paršiuką, susigraudino. Nepajuto, kaip kažkur tarp šviežiai supiltos žemių krūvos, iškastos duobės ir sodo brūzgynų nejučia dingo Lopetinskas. Gal jį, rupūžę, duobėj žemės užvertė? Ten jam ir vieta! – apsidžiaugusi Marcelė nuo šono persivertė ant nugaros ir įsižiūrėjo į tamsą. Nors nieko nematė, žinojo, žiūri į lubas, tiesiai ties ta vieta, kur palėpėj guli sunkus ąžuolinis karstas. Jį nusipirko užpernai. Ir nors sūnus priešinosi: mama, nedaryk gėdos giminei; kai reikės, nupirksim, nepaklausė senoji – pati nusipirko. Atsarga gėdos nedaro, pagalvojo, o po pusmečio, kai išgirdo, kad senasis Adomas, gretimo kaimo stalius, kurs jai sukalė karstą, nejučia pasimirė, laiminga atsiduso: ačiū Dievui, laiku spėjau ir dar sykį apsidžiaugusi pagalvojo – lai guli palėpėj. Grabas duonos neprašo...
  Šiaip ne taip atsikėlė. Stenėdama, laužoma nesibaigiančių strėnos skausmų, atsisėdo ant lovos krašto, sunkiai, lyg medžio kalades, nuleido kojas ant šaltų kambario grindų. Kiek įstengė, pasilenkė, čiupo kampe stovinčią lazdą, kyštelėjo po paloviu, lėtai pagrabaliojo ir po minutės ištraukė senus, apiplyšusius kaliošus, lazda stumtelėjo aulus į priekį, it kaladę lėtai kilstelėjo storą, ištinusią dešinę, bandė kišti, nepataikė, – nukleiptas kaliošas, lyg koks prakeiktas žaltys, slystelėjo į priekį. „Varge, tu mano varge“, – atsiduso Marcelė, ir taip vos ne kas rytą: kiša savo kaladę, o kaliošas, žiūrėk, nučiuožia į priekį, ir – nors tu ką! Arba – vikst! – į šoną, ar, kaip koks rupūžė, liuokteli į dešinę, ar dar blogiau – aulu kniubteli žemyn ir kol jį lazda apverti, kol prisitrauki prie kojos, devyni prakaitai išpila!
  Dešinę pagaliau įkišo. Blogiau buvo su kaire. Vos kilstelėjo, nepajuto, kaip ji it sena liepa prie kelio susiūbavo ir – dangus susimaišė su žeme! Kai atsitokėjo, žiūri, guli ant senų pūkinių patalų, kuriais, matyt, klojosi ne tik ji, bet ir jos visa giminė! Išsigandusi apsidairė. Jėzau tu mano, nejau paskutinioji atėjo? Viena? Su dalgiu? Ar su... šakėm? Neprisiminė, bet kad namo slenkstį peržengė giltinė, Marcelė neabejojo. Tik kodėl gyvą paliko toliau vargą vargelį vargt? Ir kodėl tįsau aukštielninka, per patį lovos vidurį? Pakraipė galvą, žvilgtelėjo į lubas, lyg ten, užkištas už balkio, gulėtų atsakymas. Bet tuoj liūdnai palingavo: kur jis ten bus, aniuole šventas, jei toj vietoj virš lubų, grabas stovi. Ir ne bet koks, ačiū Dievui, šventintas, – užpernai prieš Kalėdas, kai jį iš Adomo namų Vacys vežė į Marcelės sodybą, ji pakeliui pareiškė: grabą pirmiau užvešim į Eržvilką, bažnyčioj pašventinsim, paskui – į Pamituvį... „Mama, kam tas dešimties kilometrų lankstas? Vežam tiesiai namo, koks skirtumas? Vis tiek anksčiau ar vėliau užkas žemėm, “ – bandė atkalbėti sūnus, – kur tau? Marcelė buvo kieta it titnagas. Nepasidavė!  „Nebūk bedievis, sūnau, – piktai subarė ir vos ne visą kelią lig bažnyčios ūdijo ne tik Vacį, bet ir visus pasaulio netikėlius, kad šie nuo tada, kai išdavė Kristų žydams, pardavė savo sielas velniui, o nuo jo, aniuole šventas, viskas ir prasidėjo, gergždančiu balsu užbaigė: matai, kur ritas pasaulis? Į pragarą! Tik į pragarą, kai tauta netiki Dievą… Patylėjo ir, prieš įriedant į miestelį, lyg paaiškino ar lyg pasigyrė sūnui, kitaip negalėjo būti – turėjo užsukti į Eržvilką; pasirodo, per paštininkę, kuri jai atneša nedidelę pensiją, iš anksto susitarė su klebonu ir šis jos laukė. Vacys nieko nesakė, nusispjovė pro mašinos langą, palingavo galvą ir, neprivažiavęs šventoriaus, stabtelėjo ties parduotuve, greitai sutarė su keliais miestelio girtuokliais, šie už tris alaus bambalius iškėlė iš mašinos karstą, įnešė į bažnyčią; vėliau, kai klebonas pašventino, jie, tik dabar jau gerai aptuisę, savo kainą pakėlė: už du butelius baltos vėl išnešė į šventorių, įkėlė į mašiną ir – visi liko patenkinti. Ir klebonas, kuriam šis tas nubyrėjo iš kuklios Marcelės pensijos, ir girtuokliai, ir Vacys, kad šis „kryžiaus žygis“ pagaliau baigėsi, o labiausiai senoji – nuo šiol palėpėj turės ne bet kokį, o bažnyčioj šventintą ąžuolinį grabą...
  Nusuko žvilgsnį į šoną, apsidairė ir tuoj karstą pamiršo. Kaip ir giltinę, kai pamatė, kad tįso ant senų susmegusių patalų, seno žmogaus mintys, – kaip kiemo debesys, niūrūs, dažnai aptemę, rods, čia buvo, čia nėr; ką tik kabojo virš medžių, o po minutės pro apgriuvusį daržinės stogą nuplaukė nežinia kur... Bandė prisiminti, kaip buvo? Taip, lazda prisitraukiau kaliošą, kilstelėjau kairę... Aišku! Lygsvaros neišlaikiau. Visu svoriu smigau į pūkus... Tik kodėl žila galva tįso žemiau už kojas? Aniuole šventas, negi lova įlūžo? Sunkiai išsiropštė, atsisėdo ant plataus ąžuolinio rėmo, pasirėmė galvą rankom ir atsiduso: varge tu mano, varge, kas bus? Kur žilą galvą padėsiu, jei lova, kurią praeitą šimtmetį sumeistravo senelis Motiejus, bent taip, kai buvo maža, pasakojo jos tėvas, Izidorius, prieš švintant sulūžo? O kad lūžo, neabejojo, kiek įstengė, pasilenkė, žvilgtelėjo į kairę, į dešinę – Jėzau Kristau, lovos koja, kuri nulūžo prieš pusmetį ir jos vietoj tada sunkiai pūkšdama šiaip ne taip pakišo baltą pusplytę (ją rado už daržinės kampo, kur ši, gairinama lietaus ir sniego, matyt, pragulėjo daugiau pusšimtį metų; nuo tada, kai ji, Marcelė, jauna, graži, neseniai ištekėjusi, su Antanėliu grįžo iš Šiaurės; tai va, lyg pro miglą prisiminė, šis sumanė kieme vasarinę virtuvę sumūryt, prisipirko plytų; nuo tada, turbūt, tas užsimetęs patvory plytgalis ir liko), turbūt, o dabar ta prakeikta pusplytė, kai ji švintant vartėsi nuo šono ant šono, nusprūdo ar sutrupėjo ir – ji su visa lova žnektelėjo žemyn? Pakraipė galvą, pasvarstė, matyt, taip ir bus, nusprendė senoji, o kai ryto brėkšma, prasiskverbusi pro nedidelį apmusijusio lango stiklą, nušvietė kambario vidų, pamatė: sunki ąžuolinė lova, lyg skęstantis jūroj laivas, kėpsojo pakrypęs ant šono ir – nė krust!
  Aniuole šventas, ką daryt? Nors kviesk Vacį! Kad atsivežtų grąžtą, pragręžtų kelias skyles, prisuktų koją, kuri, prisiminė, vis dar mėtosi po paloviu prie sienos, kai ši nulūžo, prie jos lig šiol neprisilietė... Jaunam – tiek čia to darbo! Pusvalandžiui. Ir lova vėl – kaip nauja. Metų metus stovėtų! Tik... kaži, ar atvažiuos? Negi trenksis tuos dvidešimt kilometrų iš Jurgėnų išmaltu, dulkėtu vieškeliu, paskui dar porą – mišku, irgi senu, duobėtu keliu, nes nei viena valdžia, ar ji būtų sena, ar nauja, jais nesirūpina; o ką kalbėt apie likusią kelio dalį nuo miško iki Marcelės sodybos, kuri anksčiau priklausė kolchozui, (šis irgi seniai subyrėjo, lyg tie visi kaimo keliai, į dulkes), dabar jais pravažiuos nebent traktorius? Ir tai per pačius karščius, kai išdžius pilnos vandens duobės, užvakar, kai užėjo lietus, rodės, žemė maišėsi su dangum.
  Nors ką svaičioju, pagalvojo: kaip paskambinsiu? Tas mažas telefoniuks, kurį Vacys pernai per gimtadienį dovanojo, turbūt, seniai išsikrovė, matyt, nusėdo baterijos, pagalvojo, o ir kaip jį, aniuole šventas, įjungti, surinkti skaičius, ką spausti ir ko nespausti, neprisiminė. Nors aiškino, rodė, ne sykį rodė, kaip paskambinti į Jurgėnus; mama, žiūrėk, pirmiau paspausk tą, paskui tą, o paskui rink skaičius, – pamiršo! Seniai pamiršo… Ne ta galva jau, vaikeli, atsiduso, kad prisiminčiau. Luktelsiu, gal ryt, poryt pats paskambins, į savaitę sykį ar du susuka, paklausia, kaip sveikata, ar turiu duonos? Vaistų? Geras, nuoširdus vaikis. Kai reikia, visada padeda, atveža, iškrauna, nukasa bulves, nors jau seniai pensijoj – irgi vienas, kaip pirštas, buvęs šaltkalvis, dabar našlys, be vaikų. Šie, sako, išklydę po Europą, į mėnesį sykį skambteli, dar rečiau atvažiuoja; jiems Jurgėnai – ne Londonas ir ne Berlynas, nors abu, – ir dukra, ir sūnus, – kai paskambina, mandagiai pasiūlo: mesk, tėveli, tą sargo darbą naktim, į svečius atvažiuok, pabūk su anūkais… Che, pasakyt lengva! O kaip susišnekėsi, jei nei marti, nei žentas, nei anūkai – nė bum bum! – lietuviškai nesupranta? Ką, susirodysi pirštais, kai žentas – turkas, marti – arabė, o anūkai – nei kas jie, nei iš kur kilę, nesuprasi, lyg iš Nojaus laivo; dabar viskas, – ir tautybė, ir kraujas, ir tikėjimas, papročiai, žmogaus mąstymas, viskas susimaišė! Lyg tas kiaulės jovalas, aniuole šventas, garbės žodis, jovalas, prisiminusi sūnų ir jo vienišą, nelaimingą gyvenimą, be vaikų ir anūkų, atsiduso Marcelė, liūdnai palingavo galvą ir dar sykį žvilgtelėjo į sulūžusią lovą. Tiek to, vasaros naktys trumpos, pasitiesiu patalus ant grindų, užsimesiu antklodę, nepražūsiu, ryt, poryt atvažiuos Vacys, prisuks koją…
  Įrėmė lazdą į grindis, sunkiai atsistojo. Minutę pastovėjo, palaukė, kol praeis staiga galvą suėmęs svaigulys; iš ryto visada taip, tik atsistoja Marcelė ant kojų ir – susvaigsta galva. Gerai, kad lazda pasiremia į grindis, dešine – į lovos kraštą; senatvė, neduok Dieve, senatvė… Ką kalbėt, praeitą mėnesį į devintą kryželį įžengiau, prisiminė Marcelė, dar šiek tiek pastovėjo ir kai tą keistą svaigulį staiga, kaip jai rodės, lyg ranka nuėmė, ryžosi: kyšt! – lazdą į priekį, pasirėmė ir nedrąsiai žengė mažą žingsnelį, paskui dar kitą, dar… Įėjusi į virtuvę, priklibikščiavo prie nedidelio aliuminio bliūdo, į jį dar iš vakaro prisipylė vandens, kad šis kiek per naktį pašiltų, kyštelėjo rankas į vandenį, lyg sena, perkarusi katė pirštais keliskart pamozojo akis, nosį, smakrą, nusišluostė senu, austu lininiu rankšluosčiu, pakabino ant sienos  (vandenį, kuriuo prausėsi, paliko, kam pilti, pravers jovalui, o ir nešti į lauką, išlieti už trobos kampo, vėl su dubeniu grįžti rankoje, sunku, ne jos jėgoms jau) ir, kaip visada, pasuko prie plačios, molinės krosnies; prieš kelias minutes pajutęs, kad senoji atsikėlė, tvarte, už kambario sienos, ėmė žvygauti Antanėlis. „Luktelk, mielasis, luktelk. Tuoj pašildysiu jovalą”, – palingavo Marcelė, drebančia dešine čiupo degtukus, uždegė dar iš vakaro gražiai sudėtas į pakurą sausas beržines malkas ir ant senų, pajuodusių rinkių stumtelėjo irgi iš vakaro paruoštą jovalą paršeliui. Dar minutę kitą pašutins, kad būtų skanesnis, šiltesnis Antanėliui. Jam, kaip žmogui, irgi norisi šilto viralo. Tegul šyla, o aš, kol šutinsis, šoktelsiu į daržą. Gal pagaliau pradžiūvo tos kelios kopūstų lysvės, užvakar, kai užgriuvo škvalas, viską užpylė – ir kopūstus, ir morkas, ir bulves. Laikas pjauti, tik va, tie prakeikti orai pagedo, tai ne anksčiau, kai žiema buvo tikra žiema, o vasara – panaši į vasarą…
  Ir vėl – klibikšt! Paklibikšt! – per kiemą. Taip – kasdien, kas savaitę, kas mėnesį, visą ilgą Marcelės gyvenimą, kol leidžia jėgos ir sveikata, aniuole šventas, pirmyn ir atgal per jį, per tą patį vaikystės kiemą. Klibikšt! Paklibikšt! Klibikšt… Nejauti, darbas darbą veja. Kaip kitaip? Taip, tik taip kaimo žmogus, apkrautas darbais ir rūpesčiais, įžvelgi savo buvimo prasmę; per darbą, mažesnį ar didesnį, lengvą ar sunkų, nuo vaikystės prisiriši prie tėvų namų, daržinės, sodo, avilių, miško, upelio ar tvenkinio ir – lieki, kol pasensti, kol tave kojom išneš pro duris vaikai, giminės ar anūkai… Į tas pačias kaimo kapinaites, buvusio kaimo, dabar nykias ir apleistas, su nupuvusiais kryžiais ir apsamanojusiais antkapiais, virš kurių švilpauja vėjai… Nuėjusi dešimt žingsnių, stabtelėjo. Pasirėmė ant lazdos, apsidairė, įtraukė į plaučius oro, jautė, pavargo. Bet negi suksi atgal, kai nežinai, ar kopūstų lysvės pradžiūvo, ar dar mirksta vandeny? Minutę pastovėjo ir, sukaupusi jėgas, vėl – klibikšt! Paklibikšt! Klibikšt... Krūmų link, už kurių nedidelėj lomoj driekėsi kelios kopūstų lysvės. Aniuole šventas, šiandien – kopūstai, ryt poryt morkos, burokėliai, bulvės… Ant darbo, sunkaus kaimiško darbo, laikosi Lietuva, lėtai slinkdama kopūstlaukio pusėn, mąstė senoji Sadauskienė; dabar daugiau ne apie kopūstus, apie Lietuvą, jos Lietuvą, kokią ji su tėvais matė keturiasdešimt pirmų vasarą, kai ją, dar paauglę, vidurnaktį įsiveržę į trobą, pačiupo rusų kareiviai, tarp kurių, vėliau sužinojo, buvo keli surusėję žydai, gretimo miestelio „revoliucionieriai” bei du lietuviai, kaip tie supuvę obuoliai, netoli nuriedėję nuo tos pačios rusiškos obels kamieno; lyg malkas sumetė Sadauskų bei kelių aplinkinių kaimynų šeimas su vaikais į nešvarią „polutarką” ir prašvitus atbogino į geležinkelio stotį. Iš ten po geros savaitės atsidūrė Šiaurėj, nedideliame Kotlaso miestelyje, mediniais, nešvariais šaligatviais; dar po kelių dienų – siauruku į mažą, pasimetusį tarp neįžengiamų miškų Savatijos kaimelį…
  Marcelė stabtelėjo, papurtė galvą. Slogūs, nejučia užplūdę prisiminimai iškilo kaip gyvi, lyg viskas, aniuole šventas, būtų buvę vakar ar užvakar; tik kodėl vėl beldžias šį rytą į jos seną, skaudamą širdį? Gal pranašauja nelaimę? Ruošėsi persižegnoti, bet… nejučia persigalvojo: nepaniosiu Dievo į praeitį, jis nekaltas. Kalti buvo kiti, jie, matyt, ačiū Dievui, seniai po žeme. Už visus žiaurumus, skriaudas, badą, šaltį. Tėvų, artimųjų mirtis. Aišku, ten! Giliai pragare toms rupūžėms ir vieta, – apsidžiaugė Marcelė, dar labiau nušvito jos veidas, kai pagalvojo, jų kaulai, matyt, seniai sudūlėjo po žeme, o aš – dar gyva, dar, kiek galiu, krutu, va, ir popiet, jei pradžius žemė, nupjausiu kopūstus, sunešiu į daržinę... Ištiesė dešinę, lazda praskėtė krūmus, už kurių tiesėsi lysvės, vėl ruošėsi – klibikšt! Paklibikšt – į priekį, bet lyg įbesta sustojo: už kelių žingsnių juodavo gili iškasta duobė su didžiule žemių krūva.

  ... Koridoriaus gale ant ilgo, aptrinto suolo sėdėjo jaunas, juodbruvas vyras su gal keleriais metais jaunesne, liekna, šviesiaplauke moterim ir susimąstę žvelgė po kojom į apšepusias, seniai dažytas koridoriaus grindis. Retkarčiais pašnibždom persimesdavo vienu kitu žodžiu ir vėl nutildavo; viskas seniai apkalbėta, kam aušinti burną? Kas nuo to pasikeis? Niekas, kai esi vargšas žmogelis, priklausomas nuo kitų norų, nuotaikų ir sprendimų. Matyt, panašiai mąstė susėdę ant to pačio suolo pusamžis, juodu aptrintu kostiumu vyras, dvi susigobusios margomis skarelėmis moterėlės bei dar kiti, tik šie ramstė koridoriaus sienas; visi bailiai žvilgčiojo į neseniai rudai išdažytas duris, jų aitrus acetono kvapas sklido po ilgą apleistą koridorių ir nemaloniai kuteno nosį. Iš išblyškusių vyrų ir moterų veidų buvo aišku, kad jie ne vietiniai, atvyko iš kažkur ir dabar šiame valdiškame koridoriuje jautėsi nedrąsiai, lyg išsigandę, pasimetę, gal nuo minties, ką nuspręs viršininkas už rudai išdažytų durų, kur dabar sėdėjo jauna, gelsvais plaukais mergina, turbūt, sekretorė ir, lėtai pirštu barškino senos, išklerusios rašomosios mašinėlės raides, turbūt, rusiškas; pro duris atsklidęs tarškėjimas dar baisiau užguldavo širdį ir lyg aštrus grąžtas skverbėsi į žmonių ausis – tak tak tak... tak tak tak... – vien jis šioje įstaigoje kėlė baimę, nežinią ir gal tik mažytę viltį, viskas išsispręs laimingai, kai ateis viršininkas.
  Vykdomojo komiteto pirmininko Jono Kopūsto kabinete nebuvo. Tris valandas koridoriuje ant suolo sėdėjo žmonės ir laukė jo lyg išganymo. Daugiausia – tremtiniai, sugrįžę iš atšiaurios Šiaurės, tolimo, šalto Sibiro, plačių, saulės išdegintų Kazachstano stepių, visi norėjo savo tėviškėje, kur gimė, augo, mokėsi, dirbo ir iš kur juos mažus, jaunus ir senus išvežė, pri – si – re – gist – ruo – ti! Na, ir kas kad viskas sugriauta, sudeginta, sunaikinta ar sulyginta su žeme, vis tiek – tėviškė. Lietuva! Atstatysim, viską pradėsim iš naujo! Jei leis… pirmininkas Kopūstas. Viską lėmė jo visagalis parašas, nuotaika ir noras ar net vienas telefono skambutis, žinoma, iš aukščiau… Tik kas paskambins, kas išdrįs padėt tremtiniui, grįžusiam į Lietuvą? Lieka viltis, tik maža viltis ir gal šioks toks žmogiškumas, jei jo dar liko širdy?
  Koridoriaus gale Jonas Kopūstas išdygo po pusvalandžio. Kresnas, gerai įmitęs, raudonais skruostais, pilko milo švarku, galifė kelnėm, suleistom į aukštus išblizgintus aulinius batus ir, kaip visada, su kvapeliu, kuris maišėsi su pigiu rusišku odekolonu. Praėjo ir net nežvilgtelėjo į sėdinčiųjų veidus, lyg čia būtų ne jie, o tuščia vieta, pravėrė kabineto duris. Pamačiusi pirmininką, sekretorė atitraukė rankas nuo mašinėlės, skubiai atsistojo ir it statula sustingo.
  „Kas nors skambino? ” – įstrižai kirsdamas nedidelį kambarėlį, garsiai uždudeno. Įvestos vos ne kariškos tvarkos išmuštruota sekretorė atpylė trumpai: – „Niekas, pirmininke. ” Kopūstas patenkintas linktelėjo ir laimingas atsiduso. Jeigu jam, Jonui Kopūstui, niekas iš Vilniaus neskambino ir neieškojo, значит, все хорошо!  Puikiai dirba ir jis, ir vykdomasis komitetas. Įėjo į kabinetą, užlindo už ilgo, masyvaus stalo, apkrauto popieriais, truktelėjo kėdę. Nusivilkęs švarką, išsitraukė nosinę ir sunkiai sudribo. Plati ąžuolinė kėdė sugirgždėjo, bet atlaikė. Porąsyk brūkštelėjo stambų, įraudusį sprandą, kaklą, skruostus, dešine čiupo nuo stalo artipilnį grafiną, kaire prisitraukė stiklinę ir, šliūstelėjęs vandens, išmaukė iki dugno. Vanduo buvo šiltas ir neskanus. Šlykščiai susiraukė, kiek pasvarstęs ruošėsi įsipilti dar, bet nespėjo; tą akimirką kažkas pasibeldė į duris. „Įeikit”, – šūktelėjo ir, pasisukęs šonu, įjungė radiją. Žvalus diktoriaus balsas skelbė, tarybinė liaudis septinmyliais žingsniais sėkmingai žengia į komunizmo viršūnes.
  Lyg šešėlis ant slenksčio išdygo sekretorė, rankoje laikė nedidelį popieriaus lapą. Šviesaus kartūno, žemiau kelių vasariška suknelė, akinančiai balti, dažyti dantų milteliais brezentiniai bateliai, paskutinis šešto dešimtmečio mados (o gal skurdo?) šauksmas; be dažų, makiažo, drausminga, visada pasitempusi, kaip pridera valdiškos įstaigos sekretorei, (žmoguje viskas turi būti kuklu ir gražu) priėjo prie stalo, tylėdama ištiesė lapą pirmininkui. „A, tie…” – burbtelėjo įraudęs. „Taip, kaip  visada, drauge pirmininke. ”, – linktelėjo sekretorė. „Kiek šiandien? ”. „Penkiolika”, – apsisuko ir dingo už durų. Kaip šešėlis, kurio šiame kabinete tarsi ir nebuvo. Sunkiu, mieguistu žvilgsniu Kopūstas nudelbė liekną sekretorės figūrą, nusižiovavo ir lyg priverstas paėmė lapą į rankas. Abejingai nužvelgė ir nustūmė į šalį. Gražiai, stulpeliu iš viršaus į apačią lape juodavo atspausdintos įmonių vadovų, kolūkių pirmininkų, draugų ir bičiulių pavardės. Tų, kurie, kol jo nebuvo kabinete, skambino. „Smulkmė… – numojo ranka Kopūstas. – Perskambins…” ir vėl nusižiovavo.
  Kabinete buvo tvanku, šilta. Per dieną iš pietų pusės saulės įkaitintas kambarys, nors ir didelis, priminė iškūrentą pirtį. Žvilgtelėjo į laikrodį. Iki darbo pabaigos buvo likusios trys valandos. „Chm, kuo užsiimti? – pagalvojo ir tingiai nužvelgė sekretorės gražiai sudėtus ant stalo popierius. Išsitiesė, pasirąžė ir, pajutęs, kad vėl pila prakaitas, pakilo, prisvirduliavo prie lango ir plačiai jį atvėrė. Įtraukė į plaučius oro, iškvėpė, minutę pastovėjo, matė, kaip kitoje gatvės pusėje prie mėsos parduotuvės stabtelėjo sunkvežimis, iš jo iššoko trys vyrai ir ėmė krauti dėžes su pusiau perpjautomis kiaulių galvomis ant šaligatvio. Nespėjo sunešti į parduotuvę, kai ties ja išsirikiavo žmonių eilė, po pusvalandžio ji nutįso iki šaligatvio krašto ir gal būtų užėmusi gatvę, jei ne iš lūpų į lūpas atsklidę žodžiai, – kiaulių pusgalves pardavė. Kad vėl tuščios parduotuvės lentynos, Kopūstas neišgirdo, o ir nematė, kaip liūdni, nusiminę žmonės pamažu skirstėsi nuo šaligatvio. „Gerėja gyvenimas, gerėja”, – žiūrėdamas, kaip išėję iš parduotuvės pirkėjai, kuriems nusišypsojo laimė, švytinčiais veidais tempia kiaulių pusgalves, pagalvojo vykdomojo pirmininkas ir patenkintas nusisuko. Nuotaika pasitaisė. O ir daina, kuri sklido iš seno aparato, dar pakėlė; sodrus rusiškas balsas dainavo apie melsvus miestus, ir nors šie dar tik gimsta sapnuose ir svajonėse, mes, jauni, juos greit pastatysim. Užliūliuotas svajingos dainos, Kopūstas pasuko gremėzdiško seifo link, atsidarė, išsitraukė „Vodkos” butelį su blyškiai melsva etikete ir prisikliukino į stiklinę. Užsivertė, muktelėjo iki dugno, tačiau drungnu, pašvinkusiu vandeniu iš grafino nesusigundė. Per daug šiltas! Ir kaip visi rusai, kurie išgeria, sulenkė per alkūnę ranką, kyštelėjo prie lūpų, stipriai pūstelėjo į marškinių rankovę; atsikrenkštė ir storą, plaukuotą ranką vėl kyštelėjo į seifą. Kvapni rūkytos dešros rinkė, it susirangiusi gyvatė, gulėjo plačiame Kopūsto delne ir skaniai gundė nosį. Atsilaužė, likusią sugrūdo atgal, užrakino seifą, įtariai dėbtelėjo į duris ir, kol neįėjo sekretorė, keliais dideliais kąsniais sužiaumojo. Kad nereiktų vaišinti, o ir piktos, pavydžios kalbos nesklistų! Ne, ne po Jurgėnus, rajone jis nieko nebijojo, jautėsi drąsus, visagalis dievas – kas išdrįs kritikuoti jį, seną revoliucionierių, partizaną? Parodykit, sumalsiu į miltus! Va, jei panašios kalbos pasieks Vilnių, o dar CK … Stovėti Sniečkaus kabinete ant raudono kilimo nenorėjo. Nepagirtų Antanas, nors... jei bus gera nuotaika, paburnos, pagrūmos pirštu… kad daugiau kvailai neįkliūčiau! Gudrus žaltys! Oi, gudrus... Bet savo draugus, bičiulius gina kaip siena, pagalvojo, lyg katinas apsilaižė ir patenkintas sudribo į kėdę.
  Papurusiais gelsvais plaukais sekretorė pasirodė po penkių minučių. „Pirmininke, interesantai…”, – mandagiai priminė. „Po velnių, nė minutės neturiu ramybės”, – tyliai nusikeikė, mat, juos buvo pamiršęs, pakraipė galvą ir ėmė svarstyti: vieną kitą priimti ar – visus siųsti velniop? Tegul ateis kitą dieną. Kada? Chm, kad jis žinotų! Kai bus nuotaika...
  „Kiek jų? “
  „Dešimt. “
  „Tiek daug? “ – suraukė antakius ir, išsitraukęs nosinę, dusyk brūkštelėjo per sprandą. Matyt, išgerta „Vodka“ ėmė veržtis ne tik į vidų, bet ir per odą, kaktą, pažastis, pagalvojo, vėl brūkštelėjo, tik dabar spėjusia peršlapti nosine. „Taip, drauge pirmininke. Nuo ryto sėdi. “
  „Chm“, – pakraipė galvą Kopūstas, – jei su visais prasidėsiu, galo krašto nebus, o ir pačiam smegeninę įskaus, pagalvojo ir atsikrenkštęs tarė:
  „Kviesk. Pirmus penkis priimsiu. Likusius rytoj“, – numojo ranka. Sekretorė linktelėjo ir dingo už durų.
  Pirmos dvi buvo seserys Augaitytės nuo Balnių. Užvakar grįžo iš Sibiro ir dabar norėtų apsistoti tėviškėje, kur gimė, augo ir iš kur jas abi ištrėmė. Gal pirmininkas susimylės? Reikia tik tamstos parašo, nuleidusios akis, seserys žiūrėjo į seniai dažytas, apšerpetojusias kabineto grindis, nedrąsiai trypčiojo vietoje, lyg bijodamos, kad tuoj it griaustinis danguj garsiai nuaidės piktas Kopūsto balsas, o po jo įsisiautęs įtūžis jas abi kilstels nuo žemės ir išneš pro duris.
  „Che, parašo? Daug norit! Aš – ne artistas, jų nedalinu, – lyg sukrenkštė, lyg atsiriaugėjo nuo paskubom praryto dešrigalio pirmininkas ir kad neimtų žiaugčioti, į stiklinę įsipylė vandens, nors ir šilto, velnias negriebs, pagalvojo ir užsivertęs išmaukė. Medicininis spiritas, perpiltas į rusiškos „Vodkos“ butelį, kurį jam prieš porą dienų medžioklėje „dovanojo“ ligoninės vyr. gydytojas, (dabar atskiestas vandeniu) lyg gyvas sukliuksėjo pirmininko pilve ir it žaibas trenkė į galvą. Aptuisęs Kopūstas žvelgė į moteris, ir nors jos viena per kitą kažką aiškino, įrodinėjo, nesuprato, ko tos dvi senos naginės iš jo nori? Grįžti į tėviškę? Kokią? Kur? Į Balnius? Kur?! Į kokius Balnius? Kur jie, po velnių? A, sukant link Eržvilko... Taip ir sakyk, višta, o ne kudakuok į ausį! Trinktelėjo kumščiu į stalą. Atlošė galvą, jautė, išgertas spiritas saldžiai merkė akis. Drauge, pirmininke, išgirdo. Ša! Vėl trinktelėjo į stalą, atsimerkė. Ką, dar tos senos kačergos stovi? O iš kur būsit... gražuolės? Kaip atsidūrėt Jurgėnuos? A, iš Sibiro?! Viskas aišku! Tai ir neškit klumpes atgal. Ką, nenorit? O jūs manot, aš noriu? Priimti buožes į Lietuvą? Į savo rajoną? Ne, tik į atkampią, nedidelę sodybėlę Balniuos, sulaukt senatvės, kažkur šalia, kaip jam pasirodė, sucypsėjo gailus pelės balsas. Po velnių, iš kur kabinete pelės? Negi mes panašios į buožes? – sucypsėjo kita, tik dabar, kaip jam pasirodė, balta, susisiautusi skarele. Va, nieko neturim, nei pinigų, nei sveikatos... Po velnių, nuo kada pelės nešioja skaras? – pagalvojo Kopūstas ir nepajuto, kaip sumerkė akis... Kai praplėšė, suprato, trumpam buvo prisnūdęs. Ką, dar jos čia? Drauge pirmininke... – vėl sucypė šalia durų, tik dabar ne pelė, o viena iš seserų; po velnių, piktai pasimuistė Kopūstas, ir, žiūrėdamas į Augaitytę, apsidžiaugė, kad buvo ne pelės, o sapnas, trumpalaikis sapnas, kai nuo darbų, rūpesčių, alkoholio pervargusios smegenys nejučia atsijungia ir... Gal galim grįžt į Balnius? – Kopūsto mintis nutraukė tylus Augaitytės balsas.
  „Pala pala... – lyg kažką prisiminęs atkuto Kopūstas. Trinktelėjo kumščiu ir, pasilenkęs per stalą, uždudeno: – Augaitytės? Iš Balnių? “ „Taip, drauge pirmininke, taip, – lyg vištos, padėjusios po kiaušinį, vienu balsu sukudakavo seserys ir išsigandusios nutilo, laukė, ką jis pasakys. – Neduok Dieve, jei neleis grįžti į tėviškę. Kur glaustis? Kur ieškoti teisybės? Trenktis atgal, į Sibirą, kurs iš jų atėmė ne tik tėvą, motiną, brolį, bet ir jaunystę, jėgas, sveikatą, dabar ir paskutinę viltį – numirti Lietuvoje...
  „Aha, iš Balnių... – pašaipiai nutęsė Kopūstas ir, pajutęs, kad nuo išgerto spirito tiesiai nenulaikys masyvaus kūno, loštelėjo atgal ir atsirėmė į kėdės atlošą. – Tai ar ne jūs būsit tos dvi rupūžės, partizanų ryšininkės, kurias pokario metais vaikėmės po Tauršilį? Kol likvidavom... banditą „Saturną“? “
  Seserys Augaitytės perbalo. Ką sakyti, nesuvokė. Teisintis, kad partizanų vadas „Saturnas“ nebuvo banditas, o tik jų klasės draugas, kuris, kai užėjo rusai, kartu su kitais paėmė ginklą ir išėjo į mišką? Ar meluoti, kad jokio „Saturno“ nepažįstam ir jūs, drauge pirmininke, apsirikot. Buvom pradinių klasių mokytojos, dorai auklėjom jaunąją kartą ir nemeluojam, meluoti neleidžia nei Dievas, nei sąžinė. Tik ar šiam Velniui ką nors įrodysi? O jei imsi ginčytis, ar neįliesi žibalo į tą užsiplieskusią pykčio ugnį? Kai jis to ir laukia...
  Antroji sesuo nebuvo tokia kukli ir jausminga. Nors tyli, dorovinga, bet gudresnė už pirmąją. Gal kad buvo vyresnė, daugiau vargo, neteisybės patyrė. Kai pajusdavo, kad kas nors meluoja ar bando apgauti, nevyniodavo žodžių į vatą, – imdavo ginčytis, prieštarauti, aišku, mandagiai, kad neįžeistų, bet kiek priešinsies, moterie, jei prieš tave – stipresnis ir nuo jo priklauso tavo likimas? Vos spėjo Kopūstas abi seseris apšaukti partizanų ryšininkėmis, pirmoji, karčiai prarijusi nuoskaudą, bailiai susigūžė į kuprą, nuleido akis į grindis ir tylėjo; antroji, Kotryna, atvirkščiai: išsitiesė, sugniaužė kumščius ir piktai sumosavo ore: „Taip, buvom! Bet savo... atsėdėjom! Dabar nekaltos. Negi dukart už tą patį galima teisti žmogų? “
  Lyg iš lysvės išrautas burokas, Kopūstas išraudo, pašoko nuo kėdės, rankom įsispyrė į stalą ir, visu svoriu palinkęs į priekį, dūrė pirštu į duris: „Lauk! Kad jūsų kvapo neliktų! “. „Drauge pirmininke, prašau... Drauge pirmininke“, – traukdamasi atatupsta, bailiai suvapėjo pirmoji. – Viskas buvo ne taip... drauge pirmininke... “
  „Lauk, rupūžės! Lauk! “ – nenurimo užstalėje Kopūstas ir vis baksnojo pirštu į duris. – Dar ko užsimanė? Ieškot teisybės? Sliekų ant asfalto?! “ „Beprotis! Kaip su tokiu kalbėtis? Beprotis! ” – klykdamos puolė pro duris Augaitytės, sutrukdė sekretorė. Išgirdusi triukšmą, pravėrė, žengė per slenkstį, kur tau! Seserys buvo greitesnės. Lyg skersvėjis nupūtė sekretorę į šoną, viena stumtelėjo pečiu, kita iš paskos atsitrenkė ir aimanuodamos, kad žemėj nėra ir nebus teisybės, kol valdžioj sėdi komunistai, dingo už durų.
  Kopūstas vis dar grūmojo kumščiu ir kažką piktai burbėjo po nosim. Ką, pats nesuprato. Pamatęs sekretorę, nutilo, sudribo į kėdę ir, lyg ieškodamas kažin kokio rašto, ėmė raustis po popierius. It prisėmusi vandens į burną, sekretorė tylėjo ir kiek pašaipiai žvelgė į savo įtūžusį viršininką. Guosti ar raminti nebandė, prie panašių incidentų priprato, – ne pirmas, ne paskutinis atvejis, kol šioj kėdėj tupi Kopūstas. Lyg pasipūtęs ežys, rausėsi stalo popieriuose. Slegianti kabineto tyla jį nervino. Kad vėl neužsiustų, tik dabar ant sekretorės, burbtelėjo po nosim:  „Ko stovi kaip ožka? Užkaisk arbatos“, – piktai mostelėjo ir kai ši dingo už durų, atsiduso, atstūmė kėdę ir lėtai prikrypavo prie seifo. Atsirakino, čiupo „Vodkos“ butelį, užsivertė ir godžiai truktelėjo kelis didelius gurkšnius. Užsikando dešrigaliu, skubiai sužiaumojo ir vėl – nutūpė už stalo. Jautė, nuotaika pasitaisė. Tik kuo užsiimti? Vėl priimti interesantus ar... Užbaigti mintį sutrukdė telefono skambutis. Vietinis? Ar iš Vilniaus? Pasuko galvą į šoną. Vietinis! Gal kviečia į medžioklę? Tingiai nukėlė ragelį.
  „Иван Иванович? “  – šaižus rusiškas balsas perskrodė Kopūsto smegenis. „Да“, – nedvejodamas atšovė ir nepajuto, kaip stambus kūnas klusniai palinko į priekį ir, susirietęs į klaustuką, it statula sustingo. Popietinį žiovulį kaip ranka nuėmė. Griežtą partijos komiteto antrojo sekretoriaus balsą pažino. Rusas ar baltarusis, iš kur, gerai neprisiminė, tik žinojo: partizanas, dirbo saugume, prieš pusmetį perkėlė į Jurgėnus, – už kokias nuodėmes jį čia nudrėbė, galvos nekvaršino, jautė, matyt, mėgo išgerti ir – švyst! – lyg musę iš barščių. Šiek tiek pramoko lietuviškai, bet su niekuo nebendravo (turbūt namuose geria vienas, kartais paspėliodavo Kopūstas), nieko nekvietė į svečius, niekur nesilankė, o jei gatvėj ar parduotuvėj kas nors jį užkalbindavo lietuviškai, vis tiek atšaudavo rusiškai. Visi Jurgėnuose jo nemėgo ir, kiek galėjo, šaipėsi: tas ruskis... Ir be žodžių suprasdavo, kas tas ruskis?
  Sekretoriaus kalba buvo trumpa. Tuoj čiupo jautį už ragų: kada pradėsi statybas centrinėj gatvėj? Išskyrėm pinigus, vasara baigiasi, o namų pamatų – nė kvapo! Ir žodis po žodžio ėmė ūdyti rusiškai: „Negražu, Ivanai Ivanovičiau, šalis žengia septynmyliais žingsniais, o tu negali pastatyti trijų namų prie paminklo Kapsuko gatvėj! Koks iš tavęs šeimininkas? Negi reiks kviestis į biurą? Ir auklėt kaip kokį vaiką? ” Įšilęs Kopūstas raitėsi kaip ungurys keptuvėj. Aiškino, trūksta statybininkų, bet negi perkalbėsi, kai šis lyg užsispyręs ožys ragais įsirėmė į vartus ir – nė krust! Ieškok ir daryk, ką nori, bet kad namai stovėtų! – lyg kirviu nukirto antrasis ir padėjo ragelį.
  Kopūstas atsiduso ir sudribo į kėdę.

  Atsimerkė. Taip, nesuklydo: prieš akis žiojėjo duobė. Nei didelė, nei plati, tik gili, kad įlįstų grabas, pagalvojo Marcelė, apžiūrinėdama iškastą duobę. Nors jautėsi pasimetusi, nepatingėjo prasiskverbti pro krūmus ir priklibikščiuoti arčiau. Pasilenkė, žvilgtelėjo žemyn: gal kad naktį lijo, duobėj telkšojo vanduo, tiek, kiek reiktų nuleisti karstą į dugną. „Jėzau šventas, mane, dar gyvą, į vandenį! ” – pasibaisėjo ir nepajuto, kaip persižegnojo. Norėjo trauktis ir klibikščiuoti toliau, kur šone driekėsi lysvės, nepajėgė. Lyg užkerėta stovėjo šalia duobės, prie supiltos žemių krūvos, kurios vakar, gerai prisiminė, nebuvo nė ženklo, kaip ir duobės, kuri paryčiui – šast! – ir išdygo! Kaip ir tas, rupūžė Lopetinskas, tebus jis prakeiktas, pasibeldęs vos švintant. „Negi sapnuoju? “ – žiūrėdama į nešvarų duobės vandenį, suaimanavo Marcelė ir pati nesuprato, kaip buvo iš tiesų? Viskas susimaišė senolės galvoj: ir sapnas, ir duobkasys Lopetinskas, ir nulūžusi lovos koja su galvūgaly pakištu senu, sutrupėjusiu plytgaliu, ir kopūstai... Kurie? Ar tie, kuriuos laikas pjauti, kai pradžius lysvės, ar... tie, kiti, tokie pat rupūžės, nepajuto, kaip ėmė širsti Marcelė, prisiminusi visą Kopūstų giminę...
  Nuo Smetonos laikų, – viską prisiminė. Visas nuoskaudas, vargą, netektis, trėmimus. Ak, jei atmintis pavirstų ilga, ašutine virve, nedvejodama jų storus kaklus apsuktų ir pakabintų ant šakos. Be gailesčio! Nors taip elgtis krikščioniškas tikėjimas neleidžia, o ir bažnyčios klebonas turbūt šios nuodėmės neatleistų? Marcelė užgulė ant lazdos ir susimąstė. Žinoma, ne! Lieptų viską pamiršti, susitaikyti su praeitim ir visiems atleisti. Ką? Atleisti? Atkišti kitą skruostą? Kad vėl smogtų? Kaip tas niekšelis... su tautiniu ženkleliu atlape.. Prie ežero, gražioj vietoj, pigiai įsigijo apgriuvusią transformatorinę, nugriovė ir jos vietoje pasistatė dviaukštę vilą. O kad svečiai privažiuotų prie pirties, kuri per kelias savaites išdygo it grybas po lietaus, užgrobė ir dalį Marcelės žemės, iš kartos į kartą priklaususios jos giminei. Kai ši pasipriešino, anūkas ją po teismus užtampė... Va, tau ir ieškok teisybės!
  Trečius metus byla kabo teisme, lyg tarp žemės ir dangaus pakibusi. Jėzau šventas, vos kelis žingsnius su lazda paklebekštenu, vėl trenktis į Jurgėnus? Į teismą, už dvidešimt kilometrų? Tiesa, porąsyk Vacys nuvežė, parvežė... Ačiū jam, bet... kiek gali? Kas nuveš kitą savaitę? Po mėnesio? Pusmečio? Kas parveš? O jei ir atveš, ar neatgabens lavono? Tiesiai – aniuole šventas, į Adomo grabą! Gal tas, rupūžė, milijonierius, to ir tikisi? Mano smerties?! Paskui... tarsis su Vaciu.  Aišku, su juo lengviau susitars. Gaila, bet tas mano vaikis, – it vėtrungė, kur pučia, ten ir linksta. O kad greičiau pakratyčiau kojas, duobę iškasė. Žiūrėk, boba, kas tavęs laukia! Tik kas iškasė? Maža kas... Dabar, jei turi pinigų, ne tik duobę iškas, bet ir gyvą į ją įgrūs, ir vėl žemėm užpils, jiems pinigas dabar – Dievas! Ir tai, Viešpatie Dieve, –  gyvenimas? Dėl kelių arų žemės dabar viens kitam gerklę perplėš. Anksčiau taip nebuvo, parimusi ant lazdos, mąsto Marcelė, žiūri į duobę, į kurią vis labiau sunkiasi vanduo, matyt, iš šalia telkšančio ežero, o gal įdubos, apsėmusios kopūstus, o keisti vaizdai, prisiminimai ir nuoskauda, gili nuoskauda, ir dabartinė, ir iš praeities, jaučia, lyg tie sunkūs, juodi debesys virš galvos, sunkiai užgula krūtinę ir neleidžia nurimti...

  ... Po pokalbio su antruoju Kopūstas atrodė visai sukežęs. Nepadėjo nei seifas su „Vodka“, nei maloni sekretorės šypsena, kai ji atnešė arbatą ir paklausė, ar priimsit naujus lankytojus? Kopūstas tarsi negirdėjo; numojo abejingai ranka, truktelėjo kelis karštos arbatos gurkšnius, susiraukė, stumtelėjo stiklinę į šalį ir, dar labiau aptuisęs, atsirėmė į atlošą. Nors ir apsinešė, pikti sekretoriaus žodžiai neišėjo iš galvos. „Vasara įpusėjo, greit ruduo, kaip aš jam pastatysiu tuos tris prakeiktus namus? Negi nupiešiu? “ – sudribęs į kėdę, nusikeikė ir mintyse perkratinėjo, iš kokio griovio ar patvorio ištrauksiu jam tuos statybininkus, kad šie bent kastų duobes. Ir vėl pagalvojo: kuo užsiimti? Ieškoti statybininkų? Ar aš kvailas, kad sukčiau galvą? Ryt išsikviesiu pavaduotojus, duosiu velnių, tegul ieško. Aišku, jie irgi nekvaili, išsikvies savo pavaldinius, kad ir visą statybos skyrių, trenks kumščiu į stalą ir pareikalaus, kad tie trys namai iškiltų kaip grybai po lietaus. Aišku, ne per naktį ar dvi, svarbu, kad pradės… Kada baigs? O, čia jau kitas, amžinas klausimas: kada ir ir iš kur gaus cemento, plytų, lentų…
  Nuotaika pasitaisė. Tingiai pasirąžė, prisitraukė telefoną, ruošėsi skambinti, sutrukdė tylus beldimas į duris. Norėjo šūktelti: „Užsiėmęs! ”, – nespėjo. Duris pravėrė lieknas, juodbruvas vyras ir jauna, šviesiaplaukė moteris. Kopūstas susiraukė, lyg būtų prakandęs rūgštų obuolį, o pikti žodžiai, kuriais, matyt, ruošėsi juos apšaukti, kad trukdo dirbti, staiga tarsi įstrigo gerklėje, gal kad nužvelgė liekną moters figūrą, kuri jam patiko (tai ne tos dvi nusenusios kvaišos, kaip jos? A, seserys Augaitytės, prisiminė), ir patenkintas mandagiai šyptelėjo. Kas jie? Ko nori?
  Pirmas prabilo vyriškis. Garsiai pasisveikino, drąsiai priėjo, iš užančio išsitraukė krūvą popierių, ir, lyg pasididžiuodamas, tėškė pirmininkui ant stalo. Pritrenktas svečio įžūlumo, Kopūstas loštelėjo, įkaitusį veidą dar labiau  nuplieskė raudonis, rodės, sekundė kita ir jis, apimtas įtūžio, pašoks iš vietos ir pirštu mostels jaunam, įžūliam snargliui į duris. „Kas čia? ” – piktai burbtelėjo ir lyg triušis, užburtas smauglio, išraudęs žiūrėjo į popierius. Skubiai perversti juos ar stumtelti atgal ir vyti iš kabineto? „Garbės raštai, diplomai, apdovanojimai…” – vos spėjo vardinti vieną po kito popierius ir vėl juos kloti ant stalo vyriškis.
  Atsirėmęs į kėdės atlošą, Kopūstas abejingai nudelbė priešais paskleistus popierius, kurie jo visai nedomino ir, matyt, laukė, kol šis nutils, o kai užsičiaups, kaip šunį vys pro duris. Jautė, vasaros karštis, spiritas ir popiet suėmęs nuovargis merkė akis, o čia dar, po velnių, kažkoks prietranka, vos ne jėga įsiveržęs į kabinetą, giriasi savo popiergaliais. Ir iš kur, iš Šiaurės? Iš kažin kokio Kotlaso? Vėl, rupūžė, buvęs buožė? Tremtinys? Kada užsibaigs šis plūstantis į Lietuvą amaras? Tingiai kilstelėjo ranką, ruošėsi mostelti „Užteks! ”, kai staiga lyg pro miegus išgirdo: „Galiu dirti šaltkalviu, tekintoju, santechniku, vairuotoju, mūrininku, dažytoju… – ir vėl vieną po kitos ėmė vardinti savo profesijas.
  Dešinės akies vokas prasivėrė. Negi pasigirdo? Statybininkas? Mūrininkas? Betonuotojas? Dažytojas? Miegą kaip ranka atėmė. Masyvus Kopūsto kūnas loštelėjo į priekį ir lyg grąžtais siauromis juodomis akutėmis įsiskverbė į vyriškio veidą.
  „Pavardė? “
  „Sadauskas, – ir patylėjęs pridūrė: – Antanas. Vėl išsitraukė kažkokį popiergalį, atkišo.
  Kopūstas, lyg nenorom, paėmė už krašto, išskleidęs pavartė, perbėgo akimis ir numetė ant stalo. Taip ir maniau, tremtinys, tarsi sakė apniukęs jo žvilgsnis. Ak, kaip jis mielai šveistų jį pro duris, kad jo kvapo neliktų! Visa bėda, kad statybininkas. Ir, matyt, geras, patyręs, jei tiek garbės raštų turi. Patylėjo, nudelbė šviesiaplaukę. Ši stovėjo šalia ir tylėjo. Drąsiai žvelgė į akis ir kukliai šypsojosi. „O jie, matau, gudresni už tas dvi senas varnas, – prisiminęs Augaitytes, pagalvojo Kopūstas, – gal kad jauni, labiau mokyti. “ – patenkintas atsikosėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į šviesiaplaukę.
  „Čia tavo... – kaip visada, norėjo sakyti „boba“, bet susilaikė, nusuko žvilgsnį į vyrą. Šįkart šis jį sudomino. Gal rizikuoti? Geri statybininkai nesimėto... Na, ir kas kad, po velnių, buvęs tremtinys? Liepė, visus trėmėm, nesirinkom, kaltas? Nekaltas? Pats tą dariau, žinau... “, – nejučia susimąstė Kopūstas ir prisiminęs atsiduso: „Geri buvo laikai. Geri... “ – Žmona? – patylėjęs paklausė. „Taip, linktelėjo šis, Šiaurėj susituokėm. “
  Marcelė stovėjo šalia ir nesikišo į vyrų pokalbį. Kai pamatė, kad vykdomojo komiteto pirmininkas pramerkė mieguistą akį ir vos nepašoko iš vietos, kai jos Antanėlis suminėjo, ką moka dirbti, suprato: pagaliau abu grįžo į Lietuvą. Nors ir į svetimą, vis tiek Lietuvą, apie kurią juodu ilgais žiemos vakarais, pūgoms siaučiant ar kertant taigoj medžius, svajojo. „Tai ką, buožių vaikai? “ – staiga išgirdo Marcelė. – O ar žinot, kad jums uždrausta įvažiuot į Lietuvą? Ir čia likti? “. Antanėlis išbalo lyg drobė. Norėjo kažką sakyti, bet baimė tarsi sukaustė burną. „Tai ką, netinku? Su tiek raštų? “ – lyg sakė jo klaidžiojantis, išsigandęs žvilgsnis. Garbės raštai gulėjo ant stalo, it numesti, niekam nereikalingi popiergaliai. Norėjo juos čiupti ir sprukti pro duris, kai staiga kabineto tylą it šūvis perskrodė piktas Marcelės balsas:
  „Taip, buožių! Tik kodėl mus išvežėt? “
  „Tokie laikai buvo. Reikėjo... “ – burbtelėjo Kopūstas ir nutilo.. Sunkiai palinko į priekį, uždėjo rankas ant stalo, pasirėmė ir ilgai žiūrėjo į jauną, šviesiaplaukę moterį, kuri lig šiol kukliai šypsojosi ir nepratarė nė žodžio. „Kandi rupūžė! Ir pikta, – palingavo galvą. – Šiaurė, matau, neperauklėjo... “
  Atsiduso, dar sykį, tik dabar abejingai nudelbė ant stalo garbės raštus, suglamžytus, aptrintus, nors imk ir mesk į šiukšlių dėžę. Aišku, galiu juos vyt kaip šunis, tik kur rasiu statybininkų? Štai vienas išdygo, lyg Pilypas iš kanapių, tik ar idėjiškai tvirtas? Patikimas? Nepridarys gėdos? Kopūstas susimąstė.
  „Vaikai už tėvus neatsako, – vėl išgirdo. – O ir savo jau atsėdėjom... – kambario tylą perskrodė šaižus moters balsas. Po velnių, vėl ta boba kaip užsukta tarška! „Taip, žinoma… neatsako”, – lėtai nutęsė Kopūstas ir nusuko akis į langą. Antanėlis, nei gyvas, nei miręs, stovėjo šalia ir nežinojo, kaip elgtis? Raminti žmoną, kad užsičiauptų ir neužpykintų pirmininko, ar stengtis įtikti, ką nors žadėti? O gal duoti kyšį? Gal paims? Žiūrėjo į purpurinį Kopūsto veidą ir svarstė, jei imtų, kiek duot? Tūkstantį? Du? Ar daugiau? Panašiai tiek ir turėjo… Šiaurėje susitaupė, tik, Viešpatie, gaila būtų tam latrui kišt į kišenę? O ir ką pasakys Marceliukė? Ar neapšauks šiaudadūšiu kvailiu? Asilu? Ji, oho! – viską mėgsta tvirtai laikyt kumšty!
  „Išsiųsk savo bobą į koridorių, – atsigręžęs mostelėjo ranka Kopūstas. – Čia vyriškas reikalas... “ – taip šįsyk ir pasakė: boba, matyt, įkyrėjo, o gal nenorėjo, kad ši girdėtų, ką pasakys... Antanėlis – kyšt! – ranką į švarko kišenę. Ot, rupūžė, matyt, tuoj užves kalbą apie pinigus, pagalvojo, bet rankos neištraukė. Marcelė piktai nudelbė jį, papurtė galvą (aha, suprato Antanėlis, liepia neduot!), pritardamas linktelėjo ir nepajuto, kaip dešinė tarsi pati išliaužė iš vidinės kišenės. Žmona pasuko durų link, dar sykį atsigręžė, įdėmiai nužvelgė vyrą, vėl linktelėjo, tik dabar patenkinta, kad šis jos paklausė ir į balą neišmetė tų prakeiktų rusiškų rublių, kuriuos abu kantriai sunkiu prakaitu sutaupė. Kai ši suko durų link, Kopūstas dar sykį, tik dabar iš paskos, nužvelgė liekną Marcelės figūrą, gašliai sučepsėjo lūpom (ak, būčiau jaunesnis, o, kaip ji man, jedrionamatj, lovoj pašokinėtų!) ir pūkšdamas įsikniaubė į popierius. Į Marcelės ir Antanėlio popierius, kurie juodu ant balto skelbė, kad abu atliko dešimties metų bausmę Šiaurėje ir dabar laisvi...

  Lyg permušta pagaliu katė Marcelė išslinko į koridorių. Iš gražios, besišypsančios moters, kokia buvo, kai pirmąsyk peržengė kabineto slenkstį, liko sulinkusi, kupina pagiežos ir pykčio, furija, kuri, jei būtų jos valia, pirmiau išdėtų į šuns dienas tą storą girtuoklį rausvai mėlyna nosim, kuris ją išvijo iš kabineto, paskui ir visą pasaulį su savo skriaudom ir neteisybėm. Tik pagalvok: „Tokie laikai buvo... Reikėjo! ” – vis dar skambėjo Marcelės ausyse abejingas ir pašaipus Kopūsto balsas. Reikėjo? Išvežti kūdikius, vaikus… į nežinią, šaltį? Atskirti nuo tėvų? Mintyse piktai nusispjovė, sugniaužė kumščius. Jaunas, užviręs gyslose kraujas, dabar, rodės, išsiverš galinga čiukšle kartu su pykčiu ir dar didesne neapykanta.
  Žengė kelis žinsnius. Atsirėmė į sieną. Užsimerkė. „Kaip ten už tų durų, panele? Priima dokumentus? ” – išgirdo. Krūptelėjusi apsidairė. Žema, inteligentiška senutė, matyt, buvusi mokytoja, sėdėjo priešais ant suolo ir iš apačios žvelgė į Marcelę. „Nežinau. Kol kas šnekasi, – gūžtelėjo pečiais ir, netikėtai užklupta, nežinojo, ką sakyti. Ak, jei nebūtų išviję! Dabar, Viešpatie šventas, tas prakeiktas senis apsuks Antanėlį aplink pirštą, prižadės aukso kalnus, o paskui – špygą atkiš! Per daug geras, patiklus. Ir lėtas, per daug lėtas. Ot, jei būčiau šalia, neleisčiau Antanėlio vedžiot už nosies, vėl užvirė kraujas Marcelės gyslose. „Ačiū Dievui, kad šnekasi, – pritardama palingavo kita, tik jaunesnė. – Vadinas, yra viltis, dar yra... “ „Prisėskit šalia, panele, – vėl išgirdo Marcelė pražilusios senutės balsą. – Kojose teisybės nerasit, dabar visur reikia laukt. Visur didelės eilės... “ – moterys tylėdamos pasislinko į vidurį, susispaudė. Marcelė mandagiai padėkojo, atsisėdo. Ką kalbėjo, nesiklausė. Žinojo, kiekviena su savo bėdom ir rūpesčiais nori kuo greičiau atsidurti anapus durų, kad dar su šviesa grįžtų į kaimą...
  Pajuto nuovargį. Nuo laukimo, gėdos, pažeminimo. Užvertė galvą, atsirėmė į sieną, pavargusios akys tiesiai susmigo į rudai dažytas duris su lentele: „Jonas Kopūstas, vykdomojo komiteto pirmininkas“. Kas? Kopūstas? Kilusį žiovulį staiga kaip ranka nuėmė, o pavargusios akys plykstelėjo it laužas. Chm, Kopūstas? Jonas Kopūstas? Kur girdėjau šią pavardę? Kad girdėjo, neabejojo. Kada? Kur? Atsirėmė į sieną, vėl bandė prisiminti. Sumerkė akis, gal praeitis primins jai girdėtą pavardę? Po kelių minučių, kai lyg iš rūko, iš atminties išniro senos lentpjūvės vaizdas – it didžiuliai kalnai krūvomis suversti rąstai, siauras apžėlęs gelžkelis, seni, apdaužyti vagonai, kvepiančios, šviežiai išpjautos eglinės lentos, prisiminė tėvą (dar buvo gyvas!); atsikosėdamas krauju, jis ilgu, geležiniu kabliu užkabino rąstą, kiek turėjo jėgų, truktelėjo, išjudinęs kilstelėjo ir su keliais savo likimo broliais nuo aukštos rąstų krūvos nurideno apgriuvusios lentpjūvės link, kur po ilga, perkrypusia pašiūre dieną naktį sukosi keli aštrūs diskiniai pjūklai ir iš po jų dantų nesustodamos lindo šviežios eglinės lentos. Būrelis alkanų, nuvargusių moterų pačiupdavo jas, pasikišusios po pažastimis, tempdavo geležinkelio bėgių link ir vėl kraudavo į dideles aukštas rietuves. Tarp jų plušo ir Marcelė, jauna paauglė, bet tai jau buvo vėliau, kai išleido iš lagerio, Savatijoje, nuošalios taigos pakraštyje...
  Pertraukėlės metu tėvas užlindo už rąstų ir tarė: „Kai, Marcele, grįši į Lietuvą, susirask Kopūstą, – sunkiai atsikosėjo ir, lėtai rinkdamas žodžius, pakartojo. – Joną Kopūstą! – ir, nužvelgęs dukrą, paklausė: – Atsiminsi? ” Marcelė pritardama linktelėjo, nors, kas tas Kopūstas ir kodėl reikia prisiminti, nesuprato. Susigūžusi šniurpštelėjo nosim, pritūpė šalia tėvo, ir ilgom, išdžiūvusiom it šakaliai rankom, apglėbė liesus tėvo pečius, prisispaudė prie jo ir tylėdama žvelgė į melsvai padūmavusią taigos proskyną. Paskui, lyg prisiminusi, kad per daug ilgai tyli, laibu, peršalusiu balseliu paklausė: „Ką pasakyt, jei sutiksiu? ”. „Perduok linkėjimus ir paklausk…” „Ką? ” „Kodėl Sniečkui sulindo į šikną! “ – tyliai sukrezeno tėvas, ir, prisidengęs burną ranka, ilgai kosėjo. Kai praėjo priepuolis, atsisuko ir išdėstė viską, kaip buvo, kaip su šeima atsidūrė Šiaurėje.
  Dabar, po tiek metų, ji nedaug ką prisiminė; liko tik smulkios to slogaus pasakojimo nuotrupos, bet jų užteko Marcelei, kad galvoje vėl atgimtų tų dienų ryškiausi momentai: du to pačio kaimo vaikystės draugai… kai paaugo, vienas su tėvais liko prie žemės… visą gyvenimą sėjo, sodino, pjovė, rūpinosi šeima, kitas – išdulkėjo į miestą, tapo batsiuviu… su kairiaisiais platino atsišaukimus, sėdėjo kalėjime… Kai užėjo rusai, paėmė ginklą į rankas… atkeršijo savo vaikystės draugui – naktį su būriu ginkluotų žmonių atsibeldė į kaimą, susodino į sunkvežimį ir išvežė… Kad geriau gyveno, daugiau turėjo duonos, mėsos, pieno, o svarbiausia, kad jos mamą, jauną kaimo gražuolę, kurią jie abu mylėjo jaunystėje, nuviliojo jos tėvas, kurs dabar, susigūžęs nuo vėjo, tupi už ilgų, storų rąstų ir, atsikosėdamas krauju, šykščiai pasakoja jai, šešiolikmetei paauglei, savo meilės istoriją…
  Marcelė žiūrėjo į apšepusias koridoriaus lubas ir tarsi matė šalia sėdintį tėvą, jautė nuo kosulio krūpčiojantį jo petį ir jautėsi laiminga. Kiek mažam žmogui reikia? Kai atsikvošėjo, suprato, sėdi ant to pačio aptrinto suolo, iš šonų suspausta moterų, ir, lyg užburta žiūri į mažą durų lentelę, – Kopūstas… Jonas Kopūstas… Tas pats, rupūžė? Ar kitas? Jei tas, Viešpatie atleisk, turėčiau peilį, jėga įsiveržčiau pro duris ir… perduočiau jam „linkėjimus nuo tėvo”. Už jų mirtį, badą, šaltį ir visas negandas, kurias patyrė. Ruošėsi kilti nuo suolo, šokti durų link ir, kai atsidurs kabinete, dar sykį pažvelgti į pragertą Kopūsto snukį ir paklausti, kodėl? Paskui spjauti į jį, trenkti durimis ir išeiti, kur akys veda…
  Nespėjo. Prasivėrė durys, ant slenksčio išdygo Antanėlis. Laikė popierių krūvą rankoje ir laimingas šypsojosi. „Leido likti…” – tarsi sakė jo žvilgsnis, priėjo, paėmė Marcelę už rankos ir nusivedė koridorium.  Tylėjo ir susimąstęs kažką svarstė. Kai išėjo į gatvę, paaiškino: kol pastatysim namus, gyvensim Jurgėnuose. Į Pamituvį Marcelė su vyru grįžo po šešerių metų. Jau prie Brežnevo, kai pasirodė, kad parduotuvės dar labiau ištuštėjo. Lentynose liko tik kiaulių galvos, kanopos, plaučiai. Kas rytą, prieš atidarant, prie jų durų nutįsdavo ilgos eilės. „Užtenka miesto! Grįšim į kaimą, – vieną rytą su tuščiu krepšiu peržengusi durų slenkstį, griežtai pareiškė Marcelė. Antanėlis, kaip visada, neprieštaravo, šaukštu pamaišė skystą košę, siurbtelėjo kelis karštus gurkšnius, atstūmė lėkštę ir atsiduso: ne pyragais Jurgėnai kvepia, vis sunkiau ir sunkiau... Gal tikrai laikas į kaimą? Nusipirksim karvę, porą kiaulių, vištų, dar jauni, greit atsistosim ant kojų, pagalvojo ir nepajuto, kaip apsidžiaugė: dabar Jurgėnuose niekas jų pririšęs už kojos nelaiko; tuos tris dviaukščius namus Kapsuko gatvėj pastatėm, o ir Kopūstas jau ne tas visagalis Dievas, koks buvo prie Chruščiovo, kai dirbo vykdomojo pirmininku, išdrėbė lyg musę iš barščių – už pijokystes, nemokėjimą vadovauti. Seniai reikėjo tą rupūžę vyt velniop, seniai, prisiminęs Kopūstą, apsidžiaugė Antanėlis ir nors vėl kilo į darbą tuščiu, urzgiančiu pilvu, vis tiek jautėsi laimingas, kad turi gerą, rūpestingą žmoną, darbą toje pačioje statybos brigadoje, nedidelį, it megzta žieminė pirštinė, kambariuką bendrabutyje, o kai persikels į Marcelės tėviškę, dar geriau gyvens...
  Po trijų dienų Marcelė išvyko į Pamituvį. Sutarė, mažąjį Vaciuką vakare Antanėlis paims iš darželio, užmigdys, o ji paskutiniu autobusu grįš. Grįžo anksčiau, pavakariop. Pikta, suirzusi, it pasiutusi katė užlėkė į trečią bendrabučio aukštą, atsirakino kambarį, krito ant lovos ir garsiai paleido dūdas. Ne iš nuovargio verkė, iš skausmo, pykčio, pažeminimo; kaip tada, penkiasdešimt aštuntais, kai su Antanėliu grįžo iš Šiaurės. Bet tada, manė, buvo kiti laikai, o dabar? Prabėgo šešeri metai, atrodo, daug kas pasikeitė... Ar pasikeitė? Gal viskas liko taip pat? Išskyrus laikraščių antraštes, šūkius, lozungus, o esmė? Santvarka? Ir gyvenimas? Kai po kelių valandų Antanėlis su sūnum grįžo į namus, Marcelę rado ant lovos, sukniubusią, apsiverkusią. Ir nelaimingą. Pasirodo, gimtam kaimui, kurs dabar vadinasi kolchozu „Į laimę! “, nei jos, nei Antanėlio nereikia. Apie vaiką net užsimint nespėjo, kolchozo pirmininkas, jaunas, putlus rubuilis, vos tik išgirdo jos prašymą, piktai atkirto: „Apsieisiu be miesčionių! Savo tinginių neturiu kur dėt. “
  „Viskas aišku, – išklausęs žmoną, nusprendė Antanėlis. – Nori gaut kyšį! – įpykęs pašoko nuo taburetės, priėjo prie lango ir, žiūrėdamas į kieme žaidžiančius vaikus, ilgai tylėjo. Matyt, kažką mąstė. Gal svarstė, duoti jį ar ne? Kaip tada, kai vos neįkišo Kopūstui. Ačiū Dievui, sudraudė Marceliukė... Tylėjo ir ji. Nusisukusi į sieną, tyliai šniurpščiojo nosim ir nežinojo, ką daryti? Kaip sugrįžti į tėviškę, kai ši, rodos, ranką ištiesk! – ir pasieksi. Ypač, kai esi Lietuvoj, o ne toj prakeiktoj Šiaurėj. Vėl prisiminė tėvą, sergantį, susigūžusį nuo šalčio tarp tų apledėjusių lentpjūvės rąstų... Jo žodžius: „Perduok linkėjimus ir paklausk... kodėl Sniečkui sulindo į... “
  „Ne, ne tie laikai. Kyšio neduosiu! “, – išgirdo Antanėlio balsą.
  Marcelė persivertė ant šono ir nustebusi žiūrėjo į vyrą. Negi čia jis, mano švelnus, nuoširdus Antanėlis? Per tuos šešerius, praleistus Jurgėnuose, metus virto tikru Antanu – suvyriškėjo, o ir balsas visai ne toks, koks buvo anksčiau: ryžtingas, drąsus, tvirtas.
  „Kaip to, rupūžės, pavardė? Gal prisimeni? “ – garsiai paklausė.
  „Kieno? “ – nustebinta vyro balse ryškios permainos, pakilo ir atsisėdo lovoj.
  „Kieno? Kieno? – suirzęs pakartojo, – To kolchozo pirmininko, kurs išvijo. “
  „A, to... – supratusi, ko iš jos nori vyras, nutęsė Marcelė. – Kopūstas! Jonas Kopūstas! ”
  „Ką?! Tas pats? – susiėmė už galvos. – Ot, rupūžė! Jau į kaimą nusibeldė! Taigi dar neseniai... komunalinę kontorą tvarkė. Negi paaukštino? “
  „Ne, tas šeškas... ten ir bezda. Turbūt, bezdės iki smerties, – pyktelėjusi numojo ranka Marcelė. – Kolchozui vadovauja sūnus, – atsiduso ir kreivai šyptelėjo. –  Irgi Jonas... “
  „Viešpatie, iš kur tiek tų kopūstų priviso? – nusistebėjo vyras. – Ir visiems – duok! “ Sudribo ant taburetės, patylėjo ir kumščiu trenkė į stalą. – „Negaus! “
  Nesuprato Marcelės vyras, dabar – kaip tik tie laikai kyšiams. Didesniems ar mažesniems, bet... be jų, be pažinčių, dešrų, konjakų ar saldainių dėžučių, žmogau, nieko nepeši. Per silpnas pūsti prieš vėją...
  Padėjo atsitiktinumas. Po pusmečio į statybvietę įvirto laikraščio korespondentas iš Vilniaus su fotografu. Klausinėjo, fotografavo, vėl klausinėjo, kaip sekasi siekti naujų darbo aukštumų. Ir, aišku, kas trukdo žengti į priekį, kokias kliūtis reikia įveikti? Antanas, gal kad dabar prie žurnalistų klausimų buvo pripratęs (žinojo, kuo pasigirti, ką nutylėti), šįkart neiškentė. Pradėjo iš tolo, kad visų dėmesys dabar krypsta į žemės ūkį, kad jaunų, darbščių rankų reikia naujiems traktoriams, kombainams, dar pridėjo, kad statybos Jurgėnuose baigiasi, ir jo pareiga vykti, kur sunkiausia... Kaip pavyzdį paminėjo „Į laimę“ kolchozą, kur nei jo, puikaus technikos specialisto, nei žmonos, melžėjos, nepriėmė... Žurnalistas buvo gudrus, patyręs, smulkiai viską išklausinėjo, ir kol Antanas gyrėsi, kad gali ir sėti, ir akėti, ir nuimti derlių (žodžiu, visų galų meistras!), svečias iš Vilniaus, storas, žemas, kumpa, atsikišusia nosim, mintyse matė aštrų, kritinį straipsnį pirmame laikraščio puslapyje, kur didelėm, juodom raidėm, kad visiems kristų į akis, švytės antraštė: „Į laimę – be didelės laimės“. Dar šio to paklausinėjo, sėdo į „gaziką“, nuvažiavo į žemės ūkio valdybą, į vietinio laikraščio redakciją, pavartė spaudą, pakalbėjo su vietos žurnalistais, – per pusdienį išniukštinėjo, kad kolchozo „Į laimę“ reikalai tokie blogi, kad nors čiupk ir užkalk lentom kontoros duris – dirbt nėra kam, menki derliai (pelėms gal užtektų žiemai?), o pirmininkas dieną naktį užpylęs akis kažkur su mergom trankosi. Pakraipė galvą korespondentai, padėkojo ir vėl sėdo į mašiną. Po valandos nubirbė „Į laimę“, ieškoti dar bent kiek likusios laimės, jei jos buvo, – ne sau, kitiems, kas dar tame kolchoze liko...
  Joną Kopūstą, vidurinį, užtiko kontoroj. Sukišęs galvą ant stalo į mišrainę, garsiai knarkė, šalia voliojosi tuščias puslitris, kiek toliau prakąstas agurkas ir artipilnė alaus stiklinė. Žema, jauna stambiakrūtė moteris, sėdinti ant kelių, gal sekretorė ar buhalterė, kai sugirgždėjo durys, sunkiai pakėlė galvą, ir, pramerkusi akį, sušvokštė: „Koks velnias tave atnešė? Leisk pasnaust! “ Žurnalistai buvo mandagūs, snausti netrukdė, pasisukiojo, keliskart pykštelėjo fotoaparatu, sėdo į mašiną ir dingo už miško.
  Dieve, kas po savaitės kilo?! Tokio šaršalo seniai negirdėjo Jurgėnai! Kai kritinis straipsnis pasirodė sostinės laikraštyje, pirmiausia sukruto CK, paskui pasipylė skambučiai į Jurgėnus. Tris dienas partijos pirmasis sekretorius vaikčiojo pažaliavęs, o kai grįžo iš Vilniaus, daug kas nepažino; buvo panašus į skenduolį, ištrauktą panemunėj… Po partinio biuro, kurį skubiai sušaukė, kolchozo pirmininką Kopūstą per kelias minutes nupjovė, be peilio… Nepadėjo nei senio pažintys, nei skambučiai į Vilnių, kur dar vienas kitas stribas, su kuriais palaikė ryšius ar dirbo, iš paskutiniųjų įsikibę į savo kėdes, laikėsi. Ne tas laikmetis, ne tie draugai…
  Iš nuoskaudos ir neteisybės užpylė senasis Kopūstas. Stipriai užpylė. O kad būtų kam širdį atverti ir kompaniją palaikyti, pasikvietė sūnų. Dvi savaites nesustodami pylė abu Kopūstai. Juodai. Paragindami viens kitą, su purvais maišė valdžią – negerbia žilo plauko, nemyli jaunų, talentingų, neleidžia jiems prasimušti…  Bet mes dar parodysim, mes – dar dar… Keikėsi, triukšmavo išgėrę ir vis šaukė, dar ateis mūsų laikai, tik reikia sulaukti naujo, stipraus, ūsuoto, kurs visus suimtų į kumštį.
  Vieną popietę senis, kai tikrai stipriai užmynė ant kamščio ar nuo ilgų daugiadienių prarado protą, pasibeldė į Sadauskų duris. Kaip tas, velnias, adresą sužinojo? Nors… negi nesužinosi? Jurgėnai – ne Vilnius ir ne Paryžius, visi viens kitą pažįsta. Antano tą popietę nebuvo. Kai pasibeldė, Marcelė pravėrė duris ir nustebo: įsikibęs į sieną, už durų stovėjo kresnas mėsos kalnas ir vos laikėsi ant kojų. Neaiškios spalvos suglamžytas švarkas, nelygintos kelnės, nusisukęs į šoną kaklaraištis, įsalę, ne pirmo švarumo, kadais buvę, balti marškiniai… Kas jis?
  „Labas, Marcele. Į svečius priimsi? ” – dusliai uždudeno gergždantis balsas.
  „Jėzau šventas! – pažinusi svečią, rankom suplojo Marcelė. – Koks velnias tave atnešė? ”
  „Ką, manei, aš… seniai… tiū tiū… – traukdamas iš kišenės butelį, švilptelėjo senasis Kopūstas, – …po žeme, a? – Ir garsiai nusikvatojo. – O aš gyvas. Dar gyvas! Manęs velnias neima! “
  Marcelė gal būtų nieko nesakiusi, tik linksmai nusijuokusi, paerzinusi senį (tiek metų praėjo, negi pyksi? O ir visos nuoskaudos seniai išgaravo iš galvos), bet kai pamatė, kad šis, dar neperžengęs slenksčio, iš kišenės traukia degtinės butelį, loštelėjo atgal, norėjo užtrenti duris, bet, kai šiam susipynė kojos, ir jis vos neišsitiesė ant grindų, plykstelėjo kaip degtukas, bet susilaikė, matyt, laukė, kol pirmas prapliups Kopūstas. Ilgai laukti neteko, senis dešine įsispyrė į sieną, garsiai rusiškai nusikeikė ir pirmas puolė Marcelę: – „Tai ko, sena pinda, nori? – tiesiai, nerinkdamas žodžių, paklausė. –  Ko kiši mano vaikui koją?
  „ Jėzus Marija, ką išsigalvojai!? Gal šlapimas šovė į galvą? Ar dar neišsipagiriojai? – Marcelė įsispyrė rankom į šonus, nužvelgė strapaliojantį senį ir, daug ko nesupratusi, gūžtelėjo pečiais: „Kas atsitiko? “. „Tai ką, nesupranti, rupūže? Ar apsimeti, kad durna? O gal pati durnių ieškai? – paleidęs keiksmažodžių seriją, užsipuolė Marcelę Kopūstas. – Ot, žmonės, nieko nežino! – kyšt! – ranką į švarko kišenę, dešine išsitraukė aplamdytą laikraštį ir piktai sumosavo ore. –  Tai ką, su Antanu mano vaikui kiaulę pakišt sumanėt? Ir pakišot! Už ką? “
  „Atsikvošėk, seni. Kokią kiaulę? “ – iš pradžių nesuprato Marcelė. Tą laikraščio straipsnį, kurį prieš porą savaičių minėjo Antanėlis, seniai pamiršo. Ne tas galvoj, kai bėdos, rūpesčiai spaudžia, o parduotuvių lentynos kasdien vis tuštesnės ir tuštesnės...
  „O kas čia? Aš tavęs, rupūže, klausiu, kas?! – įtūžęs senu, nuplyšusiu laikraščiu pamosavo Marcelės panosėj. – Kas išpliurpė tiems dviem žydams iš Vilniaus apie Pamituvio kolūkį? “  –  vėl garsiai nusikeikė ir, iškėlęs rankas į viršų, tik dabar vienoj laikė butelį, kitoj – laikraštį, ėmė grasinti. – Aš jus, rupūžes, į teismą paduosiu! – šaukė, mosavo apsiputojęs Kopūstas. Po minutės, kai užkimo ar pritrūko oro, lyg ir susiprotėjo: kairę su buteliu nuleido, dantim nuplėšė degtinės dangtelį ir, vėl gal pajutęs troškulį, užsivertė. Maukė dideliais, godžiais gurkšniais. Trečdalį supylęs į gerklę, įtraukė į plaučius oro, išpūtė, sugrūdo butelį į kišenę ir stiklinėmis, nieko nematančiomis akimis įsistebeilijo į Marcelę.
  „A, tu apie tą straipsnį… – prisiminusi jį, numojo ranka. – Tai kad teisybę parašė! Ko pykti? – kreivai nužvelgė senį ir šyptelėjo. – Sakysi, kad taip nebuvo? Kad tavo vaikis, akis užsipylęs latras, kaip tu, lyg pro fuchtelį  per savo gerklę vos nepravarė kolchozo?
  „Pasakos... – sumišęs burbtelėjo Kopūstas. Norėjo kažką aiškinti, bet sugėdintas nutilo, vėl išsitraukė butelį ir gerokai truktelėjo, kad įgautų drąsos? Patylėjo, pastripuliavo ir ramesniu balsu tarė: – Kaip žmonės galėjom susitart. Pasakyt man, kas ten, po velnių, daros, būčiau jam atlaužęs velnių! Bet ne! Skųstis laikraščiui... Ant mano, seno komunisto, galvos užtraukt tokią gėdą! ”
  Marcelė tylėjo. Žiūrėjo į senąjį Kopūstą ir šypsojosi. Keistas, juokingas jai pasirodė šis mažas, nusigėręs žmogelis, dabar – visų pamirštas, niekam nereikalingas, dvasios ubagas, liūdnai šyptelėjo, bet, kaip suprato, nors ir ubagas, vis tiek kietai įtikėjęs savo idėjų tvirtumu. „Ant mano… seno komunisto… galvos užtraukt tokią gėdą! ” – skambėjo galvoje ką tik išgirsti žodžiai. Ir nors seniai amžiams pamiršo praeitį ir atleido Kopūstui visas jo padarytas klaidas, žiaurumus jai ir jos šeimai, nesusilaikė: iki baltumo sugniaužė kumščius, sučiaupė lūpas, kai staiga išgirdo: „Jo, pakišot kiaulę, stambią pakišot. Ir už ką? Už mano gerus darbus, kuriuos jums padariau! Ką, nepameni? – ir piktu, pakeltu balsu nervingai išrėžė: – Kas leido jums likti Jurgėnuose? Ar ne aš? Kas davė tavo Antanui darbą? Aš! O bendrabutį? Aš! Tik aš! ” – ir vėl susinervinęs šaukė, keikėsi, rėkė… Dabar ne tik ant Marcelės ir Antano. Matyt, ant viso pasaulio, kurs lėtai, pamažu keičiasi, tik ne į tą pusę, kur norėtų Kopūstas ir jo draugai…
  „Neužmiršau tavo darbų, Jonai. Neužmiršau! Kaip galiu juos pamiršti? – pertraukė tylą Marcelės balsas. – Kol gyva būsiu, prisiminsiu! – griežtą balsą pakeitė pašaipi ironija. Kopūstas, nors ir įkaušęs, iš pradžių lyg ir norėjo pagirti, kad ji pagaliau (pagaliau!) pripažino jo gerus darbus ir juos vertina, apsidžiaugė savo pergale, ruošėsi plioptelti per pečius („Šaunuolė esi, Marcele, pripažįsti, kad klydai. Dabar perkalbėk Antaną, kad pasirašytų laišką CK, – bandė traukti iš švarko kišenės, – kad tie du žydai iš Vilniaus sukurpė tendencingą straipsnį, kurs visai neatitinka tikrovės, ir  būsim – kvit! Vėl – geriausi draugai, o aš jums, jei reikės, visada padėsiu... “), bet pakitęs Marcelės balso tonas, kupinas pašaipios ironijos, privertė suklusti. Laiškas, adresuotas CK, liko gulėti švarko kišenėje.
  „Ką nori pasakyti? “ – sumišęs gūžtelėjo Kopūstas. – Kuriems velniams, ta ironija? Gal šaipaisi? Ar per daug juokingas atrodau? – nervingai sukrezeno ir numojo ranka. – Nekreipk dėmesio. Man šiandien gera nuotaika, nors... jei atvirai, krūtinę katės nagais drasko. “ – baigęs sakinį, nusikeikė.
  Šyptelėjo Marcelė, nieko nesakė. Žiūrėjo į besiskeryčiojantį senį, kurs vėl, išsitraukęs butelį, truktelėjo kelis gurkšnius, sugrūdo į kišenę, atsirėmė į sieną ir ilgai, lyg pirmąkart matytų Marcelę, pakraipė galvą, kas ji galėtų būti, nieko nesupratęs, kažką burbtelėjo po nosim ir nutilo.
  „Tau... linkėjimai... iš Šiaurės“, – pro sučiauptas lūpas tyliai išspaudė Marcelė.
  „Man? – loštelėjo nustebęs Kopūstas. – Iš ko? “
  „Iš Dzidoriaus. Tavo vaikystės draugo, – sustingusi it statula vos šyptelėjo Marcelė. – Pameni tokį? “
  „Dzidorių? – atatupstas pasitraukė. Susvirduliavo, bet, spėjęs atsiremti į sieną, išsilaikė. – Kokį? “
  „Ką, nepažįsti Dzidoriaus, su kuriuo Pamituvy ganėt karves? Ar pamiršai? “
  „Dzidorius... Dzidorius... – lyg stengdamasis prisiminti, kas tas Dzidorius, Kopūstas susiraukė ir mintyse bandė grįžt į vaikystę. – Chm... Dzidorius? Ar tik ne... Lekutis? – ir ėmė teisintis. – Lyg ir pažinojau tokį. Taip, prisimenu, – pragertu balsu nutęsė, – buvo... toks, buvo... – kilstelėjo galvą, pasisuko į Marcelę. – Kas jis tau? Giminė? Ar... “
  „Tėvas. “
  „Tėvas?! Po velnių, tai tu... Lekutytė? – rusiškai nusikeikė. – Kodėl nesakei anksčiau, kai grįžai? “
  „To dar betrūko! – plykstelėjo Marcelė ir nepajuto, kaip nusispjovė po kojom. – Kad mane vėl... pas baltas meškas išvežtum... į Šiaurę? Ačiū! “
  „Tokie buvo laikai. Reikėjo... – išraudęs it kalakutas, suburbuliavo senis, teisintis nebandė. Tik Marcelė, išgirdusi tylų jo burbtelėjimą, nesuprato, kada ir ką reikėjo išvežti? Tada, keturiasdešimt pirmais? Visą šeimą, ką ir padarė, rupūžės! Ar dar sykį, kai su Antanėliu grįžo į Lietuvą? Vėl? Negi, rupūžė, būtų drįsęs? – ir garsiai nusikvatojo, prisiminusi, kad Chruščiovo laikais niekas niekur nevežė...
  „Jo, tau, kad tik išvežt... ką ir padarei, keršydamas... tėvui ir motinai, – šūktelėjo Marcelė. Kopūstas tylėjo. Gal norėjo kažką sakyti, bet numojo ranka, išsitraukė butelį, išsiurbė paskutinius lašus ir piktai švystelėjo žemyn. Tuščias puslitris dundėdamas nusirito laiptais ir, atsitrenkęs į sieną, sudužo. Kaip ir Jono Kopūsto gyvenimas. – Būk prakeiktas, rupūže! ”
  Apsisuko, trinktelėjo durim ir dingo. Su visa ją supusia praeitim.
  Kai įpykusi ir susinervinusi peržengė kambarėlio slenkstį, prisiminė (Ot, višta! –  subarė save),  neperdaviau Kopūstui sergančio tėvo „linkėjimų“ – tų kelių trumpų, taiklių žodžių, į kuriuos jis sudėjo visą savo tragiškos tremties tiesą, skausmą ir nuoskaudą, kai, tirtėdamas iš šalčio ir alkio, tarp lentpjūvės rąstų pašaipiai ištarė: „Perduok linkėjimus ir paklausk... kodėl Sniečkui sulindo į šikną?! “
  Neperdavė. Pamiršo? Ar pabijojo įžeisti? Gal jautė, taip sakyti vyresniam, negražu. Ar neleido tikėjimas? Kaip ne kaip, katalikė... Kai nusiramino, pagalvojo, jei protingas, supras, kad klydo, kad jaunystėj pasuko ne tuo keliu, kuriuo nuėjo tauta, o jei kvailas, ką gi, kvailam taip ir reikia, jį ištiesins tik grabas, nusišypsojo Marcelė, prisiminusi, kad žioplą visur, net ir bažnyčioj, kaip sako patarlė, muša... O ryt, kai po pamainos Antanėlis peržengs slenkstį, neduosiu ramybės: kuo greičiau grįžtam į Pamituvį, į savo tėviškę, pagalvojo, padėjo galvą ant pagalvės ir nepajuto, kaip užsnūdo...
 
  „Kur matyta, aniuole šventas, – žiūrėdama į apgriuvusią duobę, kurią vis labiau sėmė vanduo, griebėsi už galvos senolė, – taip tyčiotis iš žmogaus? “ Šykšti, vieniša ašara, ištryškusi iš akių, gal nuo skersvėjo ankstų rytmetį plyname lauke ar iš gilios nuoskaudos, kad su ja kažkas negražiai pasielgė, nuriedėjo raukšlėtu veidu. Skarelės kampučiu brūkštelėjo, atsiduso ir nejučia pagalvojo: „Dieve, tu mano Dieve, visas mano gyvenimas – viena, amžina kova su kopūstais! ” Vėl žvilgtelėjo į lysvę, vandens paviršiuje it pririšti nedideli plūdurai plaukiojo kopūstų galvos; Viešpatie, ką daryt, pulti į vandenį ir juos paeiliui raut, ar dar luktektelt, kol pradžius? O ką daryt su duobe, kuri paryčiui išdygo?
  Stovėjo pasirėmusi ant lazdos, kol staiga prisiminė: aniuole šventas, laikas nukelti jovalą, kurs, matyt, jau sušuto, pašerti Antanėlį, jis, turbūt, išalkęs eina iš proto, o ir pati ką nors krimstelsiu, nors to apetito, koks buvo, Dieve mano, seniai nėra; tiek to, užsiplikysiu arbatos ant porąsyk naudoto pakelio, berods, neišmečiau; prieš pusmetį nedidelę arbatžolių dėžutę atvežė Vaciukas, visai žiemai užteko; vis kasryt – kyšt! Pakyšt! – į užvirintą vandenį po kelis kartus, kiek senam žmogui reikia, dabar vėl pamerksiu, nusprendė; likusiais burnoj trim dantim sužiaumosiu riekutę duonos, na, ir kas kad apdžiūvusi, kai kyšteli į arbatą, sužiedėjusi kriaukšlelė suminkštėja; nieko, kaip nors, o jei ne, sučiulpsiu, vis dar parimusi ant lazdos, mąsto Marcelė, o kai susiplausiu mazginį, vėl – klibikšt! Paklibikšt! Klibikšt! – nušliaušiu per kiemą, aplenksiu duobę... (Aniuole šventas, kas ją lyg kurmis išrausė? Kas keršija? Kas grasina? Kopūstas? Ar... Lopetinskas? Ne, šis, kaip ir aš... vargo pelė, nieko nedarys be leidimo. Matyt, užsakė jaunėlis, pertekęs pinigais anūkas, taip, tas rupūžė... iš Seimo... kad neperleidžiu jam tų kelių arų žemės, vėl prisiminė. Tebus prakeiktas! DuokDie, gal paskutinis iš tų Kopūstų?) Marcelė kilsteli lazdą, pagrūmoja krūmų link, už jų, šalia nedidelio ežero, dunkso žalsvai išdažytas namas. Gražus, dviaukštis, su balkonu. Kiekvieną sykį, kai į jį žvilgteli, pajunta, skaudus praeities tumulas suspaudžia širdį, užgula krūtinę, aniuole šventas, nors staugk... O gi prisimenu, kai maža buvau, šio namo rąstai stovėjo mūsų, Lekučių, žemėje! Kai mus išvežė, Kopūstas, vėliau visiems gyrėsi, atėmėm buožės turtą – nugriovė trobą, rąstus pervežė ant ežero kranto ir pasistatė… sau. Jo sūnus, kolchozo pirmininkas, vėliau išplėtė, perstatė į dviaukštį, o dabar, po ketvirčio amžiaus, vėl Kopūstas, iš eilės trečias, anūkas, užpernai išrinktas į Seimą, sumanė perdaryti į viešbutį – didžiulę kaimo sodybą, su suomiška pirtim, atrakcionais, baseinais, kur lig švintant ūš baliai, vestuvės, trankūs vakarėliai, pakampėm šlaistysis girti vyrai ir moterys, jie, aišku, atklys ir į jos daržą, sodą... O jei susimuš? Aišku, susimuš! Kaip be jų pas mus? Kam pasiskųsiu? Varge, tu mano, varge, už kokią nuodėmę Dievas man skyrė tokią kančią, kad naktim negalėsiu užmigt, mąsto Marcelė ir jaučia, bejėgė, kokia aš dabar bejėgė, kai sena ir visų užmiršta… Anksčiau bent turėjau Antanėlį, už jo buvau, lyg už mūro sienos. Dabar kas? Senatvė, bejėgė, skurdi senatvė…
  Kad tą velnią, anūką, nubaustų Dievas! Kaip senį ar jo sūnų, kurie, kaip neseniai išgirdo Marcelė, likusias savo dienas leidžia valdiškuose namuose; vienas – dieną naktį kalbasi su savim palatoj ir vis laukia ateinant kažkokio ūsuoto bebro, su pypke, kitas, – prikaustytas prie invalido vežimėlio, kasnakt, ypač, per pilnatį, vis dar valdo savo kolchozą – sėja, pjauna, kulia, rašo ataskaitas... Kur, Marcelė nepamena, tik girdėjo, irgi baltoj, valdiškoj palatoj, dar griežtesnėj, ten, sako, guli visi beviltiški, pavojingi...

  ... Kas rytą, kai medicinos seselė praveria ketvirto skyriaus palatos duris, iš kresno, pražilusio vyro lūpų girdi vienus ir tuos pačius žodžius: „Paimkite nuo stalo ataskaitą ir išsiųskite į Vilnių Centro komitetui“, – žiūrėdamas į lubas, monotoniškai ir abejingai, matyt, paveiktas psichotropikų, lėtai pro dantis išspaudžia kolūkio pirmininkas Kopūstas ir, kai seselė, surinkusi popierius nuo stalo, pasuka durų link, įkandin išgirsta patenkintą balsą: „Praneškite visiems laikraščiams, šiemet kukurūzų derlių nuėmėm dvigubai didesnį... “
  „O, kaip džiugu! Būtinai pranešiu, drauge pirmininke“, – mandagiai linkteli seselė ir uždariusi palatos duris, kur guli ūmūs, potencialiai pavojingi ligoniai, nusišypso ir vos tik įeina į savo kabinetą, suplėšo į skutelius visus laiškus, ataskaitas, adresuotus CK, ir sumeta į šiukšlių dėžę.
  Vienas toks atvejis atsitiko ankstyvą šalto rudens rytą, kai Seimo narys Kopūstas, grįždamas iš Kauno į Vilnių, užsuko į Žiegždrius ir pamatė, kad tėvas vis dar vadovauja kolūkiui. Po ketvirčio amžiaus, kai jų seniai ir kvapo neliko! Pašiurpęs įpuolė į vyriausiojo gydytojo kabinetą, bandė aiškintis, bet kai išgirdo, kad tėvo maniakinė šizofrenija vis labiau progresuoja, mandagiai padėkojo ir daugiau ten nekėlė kojos…
  Su seneliu buvo kiek kitaip, nors irgi panašiai, tik prieš pusmetį. Kai anūkas užsuko į pasichiatrijos ligoninę, jauna administratorė, išgirdusi Kopūsto pavardę, mandagiai šyptelėjo: „A, pas draugą Sniečkų…” „Kodėl… pas jį? ” – nustebęs gūžtelėjo jaunėlis. „Jis liepia taip vadinti”, – išgirdo, o po sekundės ši, gal kad suprato, jog per daug leptelėjo, apie ką turėjo tylėti, nusišypsojo ir mandagiai paaiškino, jog ponas Kopūstas – mielas, draugiškas žmogus, nors ir vienišas, užsidaręs savo mintyse, ir daug skaito.
  Senasis Kopūstas sėdėjo lauke ant suoliuko ir susimąstęs žvelgė į padūmavusią tolumą, kuria lėtai slinko dideli, pilkšvi debesys. Stambus, gerai įmitęs kūnas atrodė sudribęs ir susenęs, o buvo stiprus, raumeningas vyras, dabar – susimetęs į kuprą, plikas, pajuodę paakiai, stora, raudonai melsva nosis, – tiek liko iš buvusio energingo vykdomojo komiteto pirmininko. Ant storų, driblių kelių, kuriuos dengė trumpas, neaiškios spalvos, šimtus kartų nuskalbtas chalatas, gulėjo Lenino raštų tomelis, toks pat varganas, apiplyšęs, kaip ir jo šeimininkas.
  „Sveikas. Kas tu toks? ” – priėjęs arčiau, išgirdo jaunėlis.
  „Anūkas. Ką, nepažįstat? ” – nesutriko Kopūstas ir, pradaręs lagaminėlį, ištraukė šokoladinių saldainių dėžę, kurią nupirko, pakeliui užvažiavęs į „Lidl” prekybos centrą. Ant juodai rusvos dėžutės puikavosi vokiško brendžio butelis, plati, išgaubta taurė, sklidina skaidraus, gintarinio gėrimo, šalia –  šokoladiniai saldainiai su brendžio įdaru. Ir didelės, ryškios raidės: „ALTE EXCELLENZ”.
  „A, anūkas? – pakraipė galvą. – Chm, lyg kažkur matytas? Kur buvai dingęs? ”
  „Darbai, reikalai, seneli, – numojo ranka. – Užimtas! “ Daug neaiškino, pavartė saldainių dėžutę ir uždėjo seneliui ant kelių, tiesiai ant Lenino raštų.
  „Žiūrėk, kur dedi, pusproti! ” – sušvokštė įpykęs senis. Švystelėjo saldainius ant suoliuko ir, paėmęs knygą, atidžiai apžiūrėjo, paglostė ir vėl užsidėjo ant savo storų, nukarusių kelių.
  Nustebęs anūkas sukrezeno, pašaipiai dėbtelėjo į apiplyšusius Lenino raštus, vėl nužvelgė senį, lyg praeities iškaseną muziejuj – dinozaurą, mamutą ar kitą seniai išnykusį roplį iš mezazojaus eros, – pakraipė galvą, bet nieko nesakė. Išplėstomis akimis žiūrėjo ir tylėjo, gal nenorėjo jaudinti, kad šis staiga neužpyktų ar negautų infarkto? Nors ir užsidaręs siaurame pasaulėlyje, senasis Kopūstas nesiskundė savo gyvenimu: griežta tvarka, reikli priežiūra, reguliariai skiriamos vaistų dozės, trumpi pasivaikščiojimai, pusryčiai, pietūs, vakarienė, ko senam žmogui reikia? Retsykiais, kai prašviesėdavo protas, pagalvodavo, jog guli Antakalnio spec. ligoninėje, ir ryt poryt sugrįš į CK; aplink suskambės telefonai, krūvomis ant stalo nuguls raštai – pranešimai, laiškai, ataskaitos… O kur plenumai, biuro posėdžiai ir, aišku, skambučiai iš Maskvos jam, vieninteliam… Ir galingam! Kopūstas kreivai dėbtelėjo į dėžutę, paėmė į ranką, pavartė ir vėl numetė ant suolo.
  „Buvai užsieny? ”, – atsisuko, įtariai nudelbė anūką, lyg šis slapta būtų perbėgęs sieną, nusipirkęs saldainių ir grįžęs.
  „Vokietijoj”, – nusijuokęs sumelavo. Kodėl sumelavo, nesuprato, gal nenorėjo aiškinti, kad per kelis dešimtmečius, kol jis guli psichiatrinėj, Lietuvoj daug kas pasikeitė, tik jo mąstymas ir gyvenimas, it atskilęs granito luitas, nepajudinamai sustingo laike ir erdvėj – toj epochoj, kurioje jis vis dar gyveno… Iš kur jam žinoti, kad seniai egzistuoja internetas, mobilusis ryšys, „Iki”, „Maxima”, „Rimi”, „Lidl” prekybos centrai? O kiek kitų parduotuvių? Restoranų, kavinių, kazino? Šyptelėjęs anūkas atsikrenkštė, pradarė lagaminėlį ir ištraukęs padėjo šalia tris apelsinus (irgi iš Vokietijos!), kurių senasis Kopūstas beveik per savo gyvenimą nematė, visą laiką kovojo su priešais – tikrais? Ar tariamais, kurių įveikti nespėjo...
  „Demokratinėj? ” – jaunėlio mintis pertraukė gergždantis senio balsas.
  „Taip”, – linktelėjo. Leistis į smulkmenas, aiškinti, kad abi Vokietijos seniai susijungė, nenorėjo.
  „Keista, – pakraipė galvą senasis ir vėl nukreipė žvilgsnį į padūmavusią tolumą. – Kaip tave išleido? ”
  „Pasisekė, – šyptelėjo anūkas ir, kad greičiau baigtų pokalbį, numojo ranka, bandė pasukti kalbą į šalį – kaip sveikata? Kaip sekasi? ” Senis buvo lyg titnagas, kietas, užsispyręs. Apie save – nė žodžio. Pakraipė įtariai galvą, kad taip greitai ir lengvai saugumas išleido jauną, nesusitupėjusį pienburnį į Vokietiją. Kaip? Kodėl jam niekas nepranešė? Nepaskambino? Senis loštelėjo atgal, lyg spruktų nuo pavojingo viruso ar užkrečiamos ligos. Gal jį vokiečiai užverbavo? Nuleido akis, susiraukė.
  „Kas… dar? ” – patylėjęs šykščiai išspaudė. Išgirdęs senio balsą, jaunėlis, lyg norėjo sakyti, ar pasigirti, kad su Seimo delegacija neseniai lankėsi Londone, Berlyne, Paryžiuj, o su jauna meiluže ilsėjosi Ispanijoj ir Maroke, laiku užsičiaupė – ne, nesupras senolis, dar apšauks imperializmo agentu, išdavusiu tėvynę… Primerks akį, kandžiai šyptels ir nusikvatos: „Tai ką… tą šalavą  droži? Kelintą paeiliui? ” Ne! Jokiu būdu! Gal pasakyt, kad Pamituvy nugriovė seną, medinę trobą, kurią jis pokario metais pastatė iš buožių rąstų, dabar jos vietoje iškils erdvus šiuolaikinis pastatas su suomiška pirtim, baseinu, atrakcionais? Chm, pagalvojo, pakraipė galvą. Ne, verčiau patylėsiu, dar užsius, kad išvežiau į šiukšlyną tuos senus, sutrūnijusius rąstus, šyptelėjo, geriau pakalbėsiu apie orą, nusprendė, bet senis tik kreivai vyptelėjo, numojo ranka, dink iš akių, pavargau… Jaunasis Kopūstas patrypčiojo vietoje, pamatęs, kad senis daugiau į jį nekreipia dėmesio, ruošėsi atsisveikinti, kai staiga išgirdo:
  „Kaip ten, kaime… dar žydi vyšnios? ”
  „Žydi, seneli, žydi, – apsidžiaugęs sukruto anūkas, – šiemet bus geras derlius. – Patylėjo ir nepajuto, kaip išsprūdo: – Norit, nuvešiu? – ir lyg įsiteikdamas pridėjo. – Kad išleistų, aš pasirūpinsiu. Paskui atvešiu…”
  Sudribęs mėsos kalnas kreivai vyptelėjo, nieko nesakė. Numojo ranka ir vėl įsikniaubė į knygą, į savo aptriušusią Bibliją, kurios senos, nereikalingos tiesos, matyt, ir atvedė jį į šiuos nejaukius ir nesvetingus namus, aptvertus aukšta mūro tvora…
  Šypsodamasis anūkas išdidžiai perėjo didelį, erdvų kiemą, išpuoštą žalių gyvatvorių eilėmis, už jų driekėsi platūs, įvairiaspalviai gėlynai, kurių dideli, ryškūs žiedai iš toli krito į akis ir ypač traukė apsilankiusių svečių dėmesį. Jauki fasadinė aplinka šiapus sienų, matyt, turėjo dvejopą paskirtį: protingas, gražiai apgalvotas fitoterapinis taikymas, sako, greičiau padeda sveikti žmogui, o gal tai buvo tik graži optinė apgaulė nuslėpti skurdų šio uždaro pasaulio žmonių gyvenimą? Kad taip gali būti už šių aukštų mūro sienų, o gal ir yra, jaunojo Kopūsto nedomino. Kam sukti galvą,  kai pakanka savų rūpesčių ir bėdų?  Kad ir su tėvu… Ar seneliu? Yra ligoninė, gydytojai, seselės, ministerija, kuri tvarko šiuos bei panašius klausimus. Pagaliau, – sveikatos ministras, nors jo, dabar sukdamas taku vartų link, stengėsi mintyse neminėti, negi kaltinsi ir priekaištausi savo partijos bičiuliui, su kuriuo savaitgaliais sporto salėje žaidžia krepšinį, paskui suomiškoje pirtyje kartu su kitais bendraminčiais maukia alų, laido šmaikščius anekdotus apie moteris ir tik retkarčiais vienu kitu žodžiu prisimena seniai pabodusius Seimo reikalus…
  Gatvėje, po senu palinkusiu klevu, šalia mūro sienos, iš toli tarsi jonvabalis Joninių naktį švietė juodas, prabangus „Lexus CT 200h”. Nenuleisdamas akių, Seimo narys Jonas Kopūstas lėtai artėjo jo link ir patenkintas mąstė: „Pirmiau užsuksiu į Seimą, paskui užvažiuosiu į partijos būstinę Radvilaitės gatvėje, o vakarop, po bendraminčių susirinkimo – į prabangų ir uždarą Laurų kvartalą, kur lauks, šyptelėjo ir mintyse įsivaizdavo, kaip jis atsirakina buto duris, įeina, o jį miegamojo tarpduryje pasitinka liekna, šviesiaplaukė Matilda…
  Paskendęs erotinėse svajonėse, Kopūstas nepajuto, kaip priėjo prie automobilio. Dar sykį laimingas nužvelgė  ir neskubėdamas įsėdo. Kaip ir planavo, pasuko Seimo link. Senasis Kopūstas, po minutės pamiršęs anūką, kilstelėjo galvą nuo knygos ir šaltu, abejingu žvilgsniu įsistebeilijo į padūmavusią tolumą.
  Šią akimirką kiekvienas iš jų buvo laimingas. Senasis, – kad jam vėl niekas netrukdo, kad ant kelių guli Lenino raštai, o po pusvalandžio, kai pasirodys seselė, mandagiai linktels ir pagarbiai ištars: „Laikas vakarieniauti, drauge Sniečkau. ” Aišku, jis, kaip visada, maloniai sutiks, kad ši paimtų jį už parankės, privestų prie invalido vežimėlio, kuris nuolat stovi šalia, įsodintų ir nuvežtų į palatą…
  Jaunasis Kopūstas irgi jautėsi laimingas. Lėkdamas autostrada į Vilnių, mintyse rikiavo, ką veiks Seime? Sunkių, didelių darbų nebuvo; kaip ne kaip, vasara, koks kvailys tupės toje uždaroje stiklo dėžėje, šyptelėjo ir negarsiai nusijuokė, pluša tik kvailiai ir… mano padėjėjos, žiūrėdamas į kelią, vėl perkratė mintyse popiečio darbus jaunėlis: pusvalandį pasėdėsiu kavinėje, su bičiuliais išgersiu kavos, paplepėsim, paskui užsuksiu į kabinetą, po vieną išsikviesiu padėjėjas, pasidomėsiu, ką nuveikė, kol manęs nebuvo; su viena, neseniai artimiau buvusia, išgersiu kavos, paplepėsiu (ši, berods, vis dar tikisi, kad pas ją grįšiu, šyptelėjo, puiku, kad laukia ir tikisi; gražių moterų atstumti nereikia, geriau, kai jos visada šalia, pagalvojo), po minutės, prisiminęs, kad dar laukia kelionė į Radvilaitės gatvę ir ten privalės vaidinti rimtą, idėjišką, bet labiausiai lyg cirko arklys – lankstytis, pritarti ir šypsotis tiems seniems ūsuotiems bebrams – partijos veteranams, kuriems labiau rūpi medžioklės, jaukus poilsis užmiestyje bei anūkai, o ne nauji veidai partijoje, ne karjera, biznis ar darbas Briuselyje; Kopūstas sunkiai atsiduso ir nepajuto, kaip stipriai nusikeikė, tik šįkart angliškai – fuck you! – vėl porą valandų šuniui ant uodegos nueis, bet… partija, kokia ji bebūtų, stipri, sugriuvusi ar iš šonų paramstyta kuolais, yra partija! Šią mintį jam nuo mažų dienų įdiegė senelis, ir nors dabar iš jo idėjų, minčių ir kūno liko tik sena, nuvalkiota iškamša, blankus auštančio ryto šešėlis, trafaretas (nesvarbu, kaip pavadinsi!), vis tiek išmuštruota drausmė ir tvarka tarsi praeities genai persidavė ir stipriai įsirėžė į jo sąmonę... 
  Po ketvirčio valandos juodas, prabangus “Lexus” įriedėjo į Nepriklausomybės aikštę ir sustojo prie Seimo rūmų.

  Lyg atsisveikindama pasuko galvą į šoną, į apsemtus kopūstus. Varge tu mano, varge, tiek triūso įdėjau, tiek rūpesčių, o naudos – kaip iš ožio pieno, atsiduso Marcelė. Nepajuto, kaip staiga suėmė pyktis, užvirė krūtinėj, sukunkuliavo: kad daugiau prasidėčiau su kopūstais! Ir su tais, kurie dar, po velnių, kruta, ir, – kurie apsemti lysvėse kėpso! Velniop, visus! Velniop, iki vieno! Aniuole šventas, jei nėra gyvenimo, apsieisiu be jų! O ir kitąmet nesodinsiu. Kai reiks, paprašysiu Vaciuko, nupirks kelias galvas turguj, atveš. Žvilgtelėjo į duobę, apsemtas kopūstų lysves, liūdnai palingavo galvą, apsisuko ir lėtai nukėblino šlapių krūmų link. Kilstelėjo lazdą, iš toli išgirdo mašinos burzgesį. „Chm, kas atvažiuoja? Gal Vacys? ” – apsidžiaugė Marcelė ir paspartino žingsnį. Lazda praskleidė šaką, žengė į priekį, išgirdo, mašina dar arčiau suūžė; aniuole šventas, Vaciukas, tikrai Vaciukas, Dieve, duok jam sveikatos, koks geras, rūpestingas vaikas, niekada manęs nepamiršta, atveža maisto, lauktuvių; dar paskubino žingsnį – Vaciukas, mano Vaciukas, rods, vieną ir tą pačią melodiją dainavo pamėlusios lūpos, perdžiūvusi burna su trimis klibančiais dantimis, o mašina vis artėjo, artėjo; aniuole šventas, atspėjau, tuoj pamatysiu Vaciuką, savo Vaciuką…
  Už nugaros liko krūmai. Marcelė išmetė lazdą į priekį, įrėmė į po kojom pasipainiojusį kurmiarausį, Viešpatie, iš kur jis čia atsirado? Išrausė naktį kurmiai?, pagalvojo ir nepajuto, kaip lazda giliai susmego į žemę, senoji, neišlaikiusi lygsvaros, kniubo į priekį, užkliuvo už to pačio išrausto kurmiarausio ir nosim smigo į šlapią sodo žolę…

  Prabangus, juodas „Lexus” stovėjo tankių krūmų šešėlyje, sunkiai pastebimas iš arčiau, o ką kalbėti apie vienišą apgriuvusį vienkiemį su dideliu sodu ir sena, plačiašake liepa prie siauro, apžėlusio kelio? Mašinos, kuriame sėdėjo jaunas, nedidelio ūgio, plačiapetis rubuilis, niekas nematė, nei kaip ji atvažiavo, nei kaip, pavažiavusi toliau nuo sodybos, sustojo.
  Uždėjęs rankas ant vairo, vyriškis sėdėjo atsilošęs ir įdėmiai žvelgė į siaurą, užžėlusį žole, kelią. Nervingai retsykiais pabarbendavo į vairą, žvilgteldavo į laikrodį ir vėl atsilošęs nenuleisdavo žvilgsnio nuo vos išvažinėto kelio. Salone tyliai grojo radijas. Kai nuo miško pusės į kelią išsuko pilkšva, pailga mašina su ryškiais raudonais kryžiais ant šonų, rubuilis, ką tik nervingai barbenęs pirštais į vairą, šyptelėjo ir atsidusęs atsilošė. Smulkus, nervinis jaudulys, kuris, matyt, visą laiką, kol sėdėjo mašinoje, jį slėgė, staiga dingo; pasisukęs į langą, nusispjovė, pravėrė šonines dureles, ruošėsi išlipti, po sekundės persigalvojo: nė velnio, nusprendė, ne Mahometas eina pas kalną, šįkart tegul pats kalnas ateis pas mane, atsisės šalia ir parodys visus popierius. Nusijuokė, išsitraukė cigaretę, prisidegė, godžiai įtraukė dūmą ir nenuleido akių nuo mašinos raudonais kryžiais, kuri, keldama dulkių debesis, vis artėjo ir artėjo…
    Sustojo po sena liepa. Prasivėrė kabinos durys, pro jas iššoko aukštas, išstypęs, pragertu veidu vyriškis, apsidairė, nieko nepastebėjęs, mostelėjo ranka; tą pat sekundę įkandin išsiropštė du neaukšti baltais chalatais žaliūkai, išsitraukė neštuvus ir klausdami sužiuro į išstypėlį. „Luktelkit, pažiūrėsiu“, – mostelėjo galva sodybos link ir dideliais žingsniais pasileido apgriuvusios tvoros link. Truktelėjo vartelius, įpuolė į priemenę, kyštelėjo galvą į virtuvę, kur, skleisdamas paskutinius vandens garus, vos ne ant dugno burbuliavo sušutęs jovalas. Kad nekiltų gaisras, nukėlė nuo rinkių katilą, stumtelėjo į šalį, puolė į miegamąjį, seklyčią, – nė gyvos dvasios. Kambario viduryje stabtelėjo, apsidairė, kur ji, po velnių? – nusikeikė ir išžirgliojo į kiemą.
  Marcelė gulėjo sukniubusi veidu į kurmiarausį. Išmetusi rankas į šalis, lyg negyva. Už kelių metrų žolėj, netoli senų, apgriuvusių, tuščių avilių mėtėsi lazda. Matyt, krisdama ištraukė, ruošėsi smeigti vėl, bet nespėjo...
  „Mama! “ – pamatęs gulinčią žolėje motiną, šūktelėjo Vacys, pribėgo, pasilenkė, apvertė ant nugaros ir ilgai žiūrėjo į jos nedidelį, smulkų veidą, apneštą žemėmis ir krauju. Matyt, krisdama susikūlė nosį, pagalvojo, išsitraukė iš kišenės nešvarią nosinę, keliskart brūkštelėjo per veidą, šiaip ne taip apvalęs, čiupo į glėbį, panešė kelis metrus ir, įrėmęs į senos obels kamieną, pasodino. Ir vėl ilgai žiūrėjo, ir vis kartojo: „Mama, kas atsitiko? Mama! “
  Senoji sunkiai atsiduso. Tamsa, juoda, slegianti tamsa, lyg paklodė, rodos, užklojo galvą ir nenorėjo nukristi. Gal sutemo? Ar naktis? – mintys lyg kūju daužė galvą, o skausmas, kurį juto, plito po visą kūną, kur, nesuprato, ar kad nubrozdintas veidas, sumušta nosis, dešinės kojos kelias, kurį jai amžinai skauda, o gal širdis? Ar krisdama susilaužė šonkaulius? Lėtai pramerkė akis, išvydusi aštriais šeriais apžėlusį veidą, kiek įstengė, išsigandusi sumosavo rankomis: „Liucipieris! Aniuole šventas, Liucipieris! ” – įtraukė į plaučius oro ir vėl, kiek turėjo jėgų, sušvokštė: „Dink, pikta dvasia, dink! ”
  Senoji neabejojo: pusiau pritūpęs, į ją priešais žiūrėjo Lopetinskas ir, klastingai primerkęs akis, šypsojosi. Taip, tik jis, rupūžė, jis! Niekas daugiau. Kur jo kastuvas? Nusuko užtinusias akis, apsidairė. Nieko nepastebėjo. „Apsirazumink, motin! Čia aš – Vacys! Ką, nepažįsti? – į Marcelės veidą pūstelėjo pigaus alaus dvokas, tik jo nejuto, gal kad vis dar buvo pritrenkta ir apsvaigusi. – Aš, Vacys. Tavo vaikis! “
  Marcelė žiūrėjo į apšepusį sūnaus veidą ir nepažino. Kas jis? Liucipierius? Lopetinskas? Ar Vacys, jos sūnus? Po kelių minučių, kai sąmonė trumpam prašviesėjo, akyse blykstelėjo kažkur matytas veidas – akys, plaukai, nosis, įdubę skruostai – ir po sekundės užgeso...

  Mašina su raudonais kryžiais stovėjo po sena liepa, šalia apkerpėjusios tvoros, jos aplūžusias tvoralentes iš abiejų pusių dengė tankaus, seno vyšnyno šakos; nudribusios ant tvoros, jos priminė žalią, neįžengiamą sieną, kuria nuo neatmenamų laikų niekas nesirūpino; slinko žiemos, pavasariai, vasaros, vienos nudžiūdavo ir nukrisdavo, kitos – styrodavo, išsišakojusios į šalis, kol jų nenulauždavo įsisiautęs vėjas ar kol šalia, žiūrėk, staiga ankstų pavasarį neišlįs gležnas daigelis, atsigręžęs į saulę, sužaliuos, sustiprės, užaugs, o po metų, kitų jį užgoš dar jaunesnės atžalos – rodės, pati gamta rūpinosi savo išlikimu šioje apleistoje sodyboje. Kaip ir pati Marcelė, kuri, kiek įstengė, tvarkėsi apie namus, bet ką, žmogau, padarysi, kai galimybės ribotos? Džiaukis, jei išsiverdi pusryčius, pietus, vakarienę, kiek apsiskalbi, priviri jovalo Antanėliui, nukiūtini į daržą; va, ir visas per dieną Marcelės rūpestis, kai garbus amželis vis labiau lenkia pečius prie žemės... O kad pasirūpint vienkiemiu?! Kas juo užsiims, kai ir pinigų, ir sveikatos reikia? Vacys? Giminės? Viešpatie, susimilk, jiems, kad tik greičiau parduot ir susikišt pinigus į kišenę!
  Atsirėmę į mašinos šoną, abu vyrai, lyg klausdami viens kito, kaip čia atsidūrė, nustebę dairėsi aplink; viskas jiems čia buvo įdomu: ir sena, apgriuvusi tvora su varteliais, ir didelis, platus kiemas su vasaros virtuve, iš kurios seniai nerūko dūmai, medinis, perkrypęs tvartas, kuriame neaišku kada paskutinįkart mūkė, riaumojo, gageno ar žvengė naminiai gyvuliai ir paukščiai. Kiek toliau, už maurais užžėlusio tvenkinio, dunksojo apleistas kluonas su vos ne pusiau įlūžusiu skiedrų stogu, kitoje pusėje, po agrastų krūmais stovėjo tušti, perpuvę aviliai, juos po Antanėlio mirties paliko bitės, lyg pajutusios mirtį, dideliu, juodu spiečium pakilo virš sodo, ir, apsukusios ratą, dingo...
  „Kur vešim? “ – prisidegdamas cigaretę, tarstelėjo vienas jų.
  „Negi neaišku? Į psichuškę! Kaip sutarėm... “ – atšovė kitas.
  „Vargšė močiutė... “ – prisidegė, įtraukė į plaučius oro ir, užvertęs galvą, išpūtė.
  „Kodėl? “ –  suniurnėjo antrasis ir vis dairėsi po apleistą kiemą. Matyt, buvo iš miesto ir seno kaimo nematė, gal tik vaikystėje; dabar kraipė galvą ir stebėjosi, kaip galima čia gyventi?
  „Pameni, ką Vacys sakė? Alzheimeris... – godžiai įtraukė dūmą, išpūtė. Ir linksmai sukrezeno. – Sako, jai... visi šriubai atsisuko! Visai – kvankt! ”
  Antrasis apsidairė ir šyptelėjęs nusispjovė:
  „Daugiau tikėk Vaciu, ką jis sako... – užvertė galvą į senos, apdžiūvusios liepos viršūnę, apsidairė, senas, dar Antanėlio įkeltas gandralizdis buvo sunykęs ir  tuščias, – ... iš Lukiškių neišlįsi! ”
  „Tai ką, rupūžė, meluoja? “
  „Suprasi jį! Prieš pietus vienaip tauškia, popiet – kitaip zaunija. ”
    „Ot, žaltys! O man skundėsi, kad jai... pasimaišė! Reikia mašinos. Sako, bijau, kad nesupleškintų gryčios. “
  „Tai... ką čia... pleškint?! Nieko vertingo nematau. Supuvę lentgaliai... “
  „Eee, nesakyk... – pamojavo pirštu pirmasis. – Vien žemė... ko verta? Prie ežero, šalia miško... – nusijuokė ir, mostelėjęs pirštu kūmų link, kur stiebėsi jaunojo Kopūsto dviaukštis iš stiklo ir metalo, pridėjo: – Turtingi... matai, ką daro? Turi, rupūžės, uoslę. Stato ir stato! Jei reikia... už pinigus viską pramuša, – užpykęs numojo ranka. – O ubagui – visada... špygą po nosim atkiša! “
  „Jo, čia tu teisus, – kiek pagalvojęs pridūrė kitas. – Atsimenu, pernai, kai mirė dėdė... “ – ruošėsi pasakoti, jį pertraukė iš kiemo atsklidęs balsas:
  „Chebra, čiupkit neštuvus! Krausim. ”

  Atsistojęs ant kojų, Vacys atsiduso, nusispjovė į šoną ir ilgai žiūrėjo į motiną. Gal svarstė, ką daryti? Kai stypsoti į ją, sergančią ir bejėgę, pabodo, pasilenkė, čiupo į glėbį ir nusinešė senos, sukiužusios trobos link. Koja stumtelėjo duris, įnešė į vidų, paguldė į sulūžusią lovą ir pergalingu žvilgsniu apsidairė. Akys užkliuvo už senos, apstatytos pageltusiom nuotraukom, komodos. Pripuolė, ištraukė ant grindų stalčius ir, lyg pamišęs, ėmė raustis. Po kelių minučių užčiuopė nedidelę metalinę dėžutę, joje gulėjo senosios metrikai, pasas, vyro mirties liudijimas, žemės nuosavybės dokumentai... Šie jį labiausiai sudomino, čiupo į saują, pripuolęs prie stalo, brūkštelėjo ranka, dardėdamos aliuminės lėkštės su peiliais, puodeliais, nulėkė ant grindų, prisitraukė kėdę ir atsisėdęs ėmė vartyti. Po minutės persigalvojo, ką čią žiūrėt ir tikrint, ką ieškojau, radau, laimingas apsidžiaugė, nusikvatojo, – abiem rankom griebė dokumentus, susigrūdo į užantį, apsidairė. Ausis pasiekė negarsi senolės aimana, ji sklido iš gretimo kambarėlio. Ruošėsi dingti, kai staiga prisiminė, – viską rado, o svarbiausią, pamiršo. Plioptelėjo ranka per pakaušį ir vos nesusikeikė, išsitraukė iš kišenės pusiau perlenktus popierius, bėgdamas juos dar sykį permetė akimis ir puolė į miegamąjį. Po velnių, kad tik būtų gyva! O gal jau... iškeliavo Anapus, prisiminęs ką tik girdėtą dejonę, pagalvojo ir lyg beprotis prilėkė prie lovos, pasilenkė – senoji lėtai, lyg iš gilaus miego, budo...
  „Mama“, – tyliai sušnibždėjo perdžiūvusios sūnaus lūpos. – Čia aš... Vacys. Ar pažįsti? “
  „Sūneli... “ – it iš po žemių pasiekė ausis silpnas motinos šnabždesys, lyg būtų atsklidęs iš po seno, apgriuvusio antkapio tose apleistose kaimo kapinaitėse.
  „Mama, neprieštarauk, vešiu į ligoninę, – kai senoji šiek tiek atkuto, griežtai pareiškė sūnus. – Tik reikia pasirašyti. “ – Pamosavo ore popieriais, kuriuos laikė rankoje, apsidairė, pamatęs ant stalelio seną maldaknygę, pagriebė, ir kad būtų kiečiau, kyštelėjo po lapais. Išsitraukė rašiklį ir, kol Marcelė nepersigalvojo, sugrūdo į bejėgę, atgrubusią motinos ranką. Kol ji lėtai vieną po kitos vedžiojo raides, kiek mokėjo ir sugebėjo, Vacys laikė suspaudęs motinos dešinę ir nepaleido. Kai balto popieriaus lapo apačioje išryškėjo padrikas, grubiai iškeverzotas parašas, Vacys garsiai atsikrenkštė, susigrūdo į užantį popierius ir, abejingai nužvelgęs motiną, pragertu balsu sušvokštė:
  „Gerai padarei, motin. Dabar važiuosim“.
  „Kur? “ – silpnu balseliu išspaudė senoji.
  „Sakiau, į ligoninę. Ką, nenori? “.
  Marcelė tylėjo. Lyg išsigandusi, pilnomis ašarų akimis žvelgė į sūnų, norėjo kažką sakyti, bet didžiulis skausmo, o gal bejėgiško silpnumo gniužulas tarsi užkimšo gerklę ir ji negalėjo pratarti nė žodžio. Po kelių minučių, kai į nedidelį kambarį suvirto du vyrai baltais chalatais, Marcelei, prieš sumerkiant akis, staiga pasirodė, kad vienas jų tikrai buvo Lopetinskas. Arba labai panašus...

  Kai mašina su raudonais kryžiais dingo už kelio posūkio, juodame „Lexus“ automobilyje sėdėjo du vyrai – tas pats jaunas, plačiapetis rubuilis su Seimo nario ženkleliu švarko atlape ir išstypęs, pragertu veidu vyriškis. Tyliai grojo radijas. Pasidėjęs ant kelių senosios Sadauskienės dokumentus, Jonas Kopūstas neskubėdamas vartė, apžiūrinėjo iš visų pusių ir, jei kartais kildavo kokių klausimų, atsisukdavo į sūnų, pasitikslindavo ir vėl, lyg netikėdamas lengvai pasiekta sėkme, kad jie tuoj priklausys jam, kilsteldavo akis į tolį. Matyt, svarstė, kaip greičiau ir geriau juos panaudoti, kuo mažesnėmis sąnaudomis.
  „Ilgai tu čia dar kuisies? – Vacys piktai atitraukė nuo lūpų žalsvą „Heineken“ alaus skardinę ir atsigręžė į Kopūstą. – Galvą duodu nukirst, tikri. Pats juos radau ir paėmiau, – susinervinęs truktelėjo kelis didelius gurkšnius ir, atsisukęs į jaunėlį, pro dantis prakošė. – Ir jos parašas, kad parduoda tuos šešis arus žemės tau, irgi tikras. Priverčiau pasirašyti! “
  „Neabejoju... – lėtai nutęsė Kopūstas ir, lyg pritardamas, linktelėjo. – Tikri jie, tikri. Kaip ir tavo motinos parašas, matau, dar neišdžiūvęs... “ – žvilgtelėjo į vargais negalais sukeverzotus Marcelės karakulius, kuriuos vedžiojo prasigėrusio latro ranka, pagalvojo ir linksmai sukikeno: „Štai kaip protingi žmonės superka ubagų žemes ir statosi prabangias pilis! “ – nepajuto, kaip didžiulis pasididžiavimo jausmas užplūdo jauno Kopūsto širdį. Aš, būtent aš, o ne tie... apsišikę proletarai... – šią akimirką galvoje jis turėjo savo nukriošusį, persunktą amžina revoliucine dvasia, senelį, nevykėlį, girtuoklį išprotėjusį tėvą, kurs per savo gyvenimą nieko nepasiekė, nes nieko ir nebandė siekti, bet dabar aš... – vėl pagalvojo mintyse, – kai mano ir mano bičiulių rankose... visa valdžia – policija, prokuratūra, teismai, ministerijos...
  „Tai kur, po velnių, babkės? Kiek galiu laukt? – saldžias jaunojo socialdemokrato svajones pertraukė piktas Vacio balsas. – Pameni, užvakar tarėmės, aš tau – šešių arų žemės pardavimo sutartį su jos parašu, o tu man... žalius! Ką, pamiršai? “
  „Nepamiršau, ne.. – žiūrėdamas į aptuisusį Vacį, nusijuokė Kopūstas ir pagrūmojo pirštu. – Aš niekada... nieko... nepamirštu. “
  Staiga prasivėrė mašinos durys, didelis, sunkus maišas ar tų senų, apleistų kaimo kapinaičių kalno nuošliauža su visais apsamanojusiais antkapiais, bandė pagalvoti Vacys, įšliaužė į vidų, sudribo ant užpakalinės sėdynės, ir stipri, neapsakoma jėga užgriuvo jo apsvaigusią galvą. Liesas, išstypęs kūnas žnektelėjo žemyn ir, nučiuožęs nuo priekinės sėdynės, sukniubo ant grindų...
  „Varyk, jedrionamatj! Varyk! ” – šūktelėjo duslus, įsakmus balsas.
  Juodos spalvos „Lexus“ truktelėjo į priekį ir nurūko dulkėtu, išnykusio kaimo keliu.


                                                        2017 m. birželis – rugsėjis
  © Remigijus Baltrušaitis