Svetimautoja

Nevilties letenos godžiai riaumojo,
Diegė, drąskė, man regą žalojo,
Nebepirmą kartą apakus,
Jau išmokau matyti netekus.

Juoko raukšlės ant tavojo veido ryškėjo,
Aš kvatojau laiminga, tarsi, išprotėjus,
Neabejodama tuokart aš viską turėjau,
Dabar akys griaužiamos smėlio trupėjo.

Tavo žvilgsniai man durstė krūtinę,
Aš skendau, aš voliojaus purve,
Tu apspjovei man veidą balčiausiais jazminais,
Aš liepsnojau vogtoj dirvoje.

Tavo atvaizdas blaškėsi mano pagalvėj,
Aš jaučiu, kad nebejaučiu pėdų,
Tu įsisiurbei atmintyje tarsi erkė,
O aš jau nykstu tavojoj iš lėto.