Rašyk
Eilės (71782)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







... mišėlis. Ar jau galiu pradėti, taip? Mikrofonas įjungtas? Galėsiu kalbėti ... valandą? Gerai, manau užteks. Iš tiesų viskas labai paprasta, kodėl aš čia atsidūriau, kaip patekau į tokią situaciją. Iš tikrųjų aš visai nekaltas, taip, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, situacijos buvo man nepalankios. Jūs viską suprasite. Jei tik man pavyks viską perteikti.

Suprantate, galiausiai man atsibodo tas Veryga, vis eidavo ir eidavo pas mane, prasėdėdavo valandų valandas aiškindamas man apie tą alkoholį. Iš pradžių aš jo tik klausiau, o paskui pradėjau gerti, pasidarė įdomu, kas tas koholis, kad Veryga niekaip jo nepamiršta. Taigi, jis kalbėdavo, aš gerdavau, paskui prabusdavau, Veryga jau čia, ir aš toliau gerdavau. Ilgai taip tęstis negalėjo, mačiau, kad blogai baigsis ir vieną dieną užrakinau duris, kol jis dar nebuvo atėjęs. Jis, aišku, tuoj prisistatė, tikriausiai labai nustebo, radęs užrakintas duris, pastovėjo kažkiek, dar pasibeldė ir nuėjo. Aš lengviau atsikvėpiau. Tą dieną net nuėjau į muziejų, paskui paveikslų galeriją, tą dieną visur įėjimas buvo nemokamas, dar paklausiau kažkokios paskaitos, nepamenu apie ką ji buvo, bet labai patiko, aš ilgai plojau. Klausytojų buvo nedaug, gal kokie penki, bet kitą dieną eiti jau nebuvo kur, nemokami įėjimai baigėsi, o pinigų aš jau seniai neturėjau, tad likau namuose. Veryga neatstojo, vis beldė ir beldė į duris, dar šaukė į rakto skylutę: Luyzai (mano vardas Alioša, bet lietuviškai tai skamba kaip Aloyzas, tai jis mane trumpino), Luyzai, sako, atidaryk, juk žinau, kad esi namie.
Bet aš užgniaužiau save, savo burną užgniaužiau, kad neatsiliepčiau, paskui užkišau ją obuoliu, o rankas užlaužiau už nugaros ir atrėmiau į sieną, kad jos negalėtų ištraukti to obuolio ir neatsiliepčiau, taip ir stovėjau kertėje visą valandą, kol Viera (aš jį taip vadinau, Viera iš rusų kalbos reiškia Tikėjimą, o Veryga buvo giliai tikintis savo kova su Alkoholiu, galima sakyti buvo šventasis toje nuožmioje kovoje, tad aš jį dažnai mintyse taip ir vadinau šv. Vera) išėjo. Bet kitą dieną nuo pat ryto jis vėl stovėjo prie mano durų ir nesitraukė, kartodamas, kad pagaliau aš jį įsileisiu, Luyzai. Vis šnabždėjo – Luyzai, Luyzai, ką tu darai, Luyzai? Širdis plyšo beklausant.

Bet  man taip norėjosi gerti, jau nesakau, kad ir valgyti, bet gerti ypač. Sąmonė net kartais užtemdavo. Tada regėdavau savo mamytę, kurią Raudonasis Spalis atsiuntė vaduoti nuo nacionalistinės bacilos. Vieną kartą Spalis jau vadavo nuo kraugerio Smetonos, bet po Kalantos Lietuvoje kažkaip vėl išplito tas virusas, aišku, prie to prisidėjo ir Amerikos balsas, ką čia slėpti, turbūt ir kitų šaltinių liko nepribaigtų, ir atsiuntė tad mano mamytę padėti broliams lietuviams įveikti ligą.
Reikia pasakyti, mano mama nebuvo žiauri su broliška tauta, netgi atvirkščiai, labai susibroliavo su paprasta liaudimi, nemėgo visokių pataikūnų ir  pati neskundė nieko. Mus su broliu paleido į lietuvišką mokyklą, pati netruko išmokti lietuviškai ir namie kalbėjome tik lietuviškai. Tėvas, deja, neatlaikė tokios politikos, gan greit metė mus ir grįžo į Rusiją.
Na, paskui tas Atgimimas ir visa kita, mes sveikinome jį, net mama, nors paskui nusigręžė nuo visko, liko abejinga, nes ją iškart išmetė, kiti tai persidažė, visi jos buvę bendradarbiai, vakar giedojo Leninui, šiandien jau Atgimimui, ji negalėjo taip iškart keisti spalvų, tad tik susigūžė, užsidarė savyje, o po kelių metų ir pasimirė, turbūt iš skausmo ar graužaties, kad viskas taip veidmainiškai ir suktai sutvarkyta, nesuprato ji tokios pasaulio santvarkos – gyvenk ir neleisk gyventi kitiems, arba gyvenk bet kokia kaina. Na, čia jau aš pats arba Veryga gal man pakišo tokias mintis, nežinau, mamytė, aišku, apie tai nekalbėjo.

Galiausiai trečią dieną neištvėriau ir įleidau Verygą. Visas toks išbalęs buvo, susibaigęs. Aišku, aš irgi turbūt nekaip atrodžiau, nes jis iškart susirūpino: į ligoninę tave, tuoj pat į ligoninę. Ką tu čia, sakau, tave patį į ligoninę, pažiūrėk į ką tu panašus, Viera. Taip mes apsikabinom ir kurį laiką pastovėjom, paskui jis puolė šniukštinėti, ar nėra koholio. Tai ką tu veikei visą laiką, negėrei? negalėjo patikėti. Nei lašo, Viera, patikėk, tris dienas jokio koholio. Ir persižegnojau dėl viso pikto.
Nušvito Viera, tuoj ištraukė iš kuprinės batoną, dar sardelių ir užvirė arbatos. Na, aišku, ir vėl pradėjo visas tas nesąmones apie koholio žalą, kaip mat vėl gerti užsimaniau. Sakau, baik, Viera, na kiek galima apie tą patį, papasakok geriau apie ką nors kita. Luyzai, sako jis, betgi tu tik pasveikai nuo koholizmo, tau kaip tik pravartu būtų išgirsti mokslininkų nuomonę. Baik, sakau, Viera, baik, negali tai taip ilgai tęstis, išeik, būk geras. Na, gerai, gerai, Luyza, tik tu nesijaudink. Aš ryt grįšiu tavęs aplankyti. Ir išėjo. Nuo to laiko aš jo nemačiau. Prisiekiu, tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Kas jį ir kodėl nužudė, aš nežinau. Nors, po teisybei, tai bet kas jį galėjo pribaigti, užknisdavo jis visus.

Pamenu, kai atėjo į penktą klasę, iškart atsisėdo šalia manęs ir daugiau niekada nesitraukė. Ar tai normalu, sakykit? Ir jau tada pamenu, jis išūždavo visiems galvas su tuo koholiu: ar tavo tėvas daug geria, ar jis vaikšto pas psichologus, o kaip tavo motina žiūri į girtavimus, o kiek tavo name geriančių kaimynų ir t. t. Su juo niekas negalėjo ilgiau pabūti nei penkias minutes, tuoj pat bėgdavo prisigerti, tik aš vienas jį ištverdavau. Ir tai iki tam tikros ribos. Paskui ir aš užgėriau. Tada jis puolė man aiškinti: matai, matai, Luyza, ar aš tau nesakiau, koholis yra labai klastingas priešas, tik ir laukia, kada atsipalaiduosi, juk sakiau, prašiau, maldavau – neatsipalaiduok, būk budrus, o tu neklausei manęs, savo geriausio bičiulio neklausei. Na, nieko, tuoj pradėsime gydytis. Ir čia pat perskaitė man paskaitą apie viso organizmo užnuodijimą, detaliai, su iliustracijomis, kepenys, kasa, dar kažkoks velnias, jis gi baigė mediciną, nesakiau? Taip, baigė. Jis gerai mokėsi.

Mes su broliu taip ir likom be aukkštųjų, jis dabar Londone, kvietė ir mane, atvažiuok, sako, jis turi ten firmą, atvažiuok, įsikursi, užgyvensim. Bet aš negaliu išvažiuoti, manęs Veryga niekada nebūtų išleidęs, o dabar... Mamytė, aišku, būtų į bet kokią aukštąją mus įkišusi ir pabaigę mes būtume geriausiais diplomais, bet, kaip sakiau, ji ne tokia, nesinaudojo savo padėtim, pasakė, kaip pasiklosit, vaikai, taip išmiegosit. Tai mes ir pasiklojom, abu be aukštųjų. Tiesa, Viera bandė mane įgrūsti į mediciną kartu, sakė net egzaminus du kartus laikysiu, vieną už tave, kitą už save, bet aš kategoriškai nesutikau, tada mes su broliu buvome grupę įkūrę, tai kokia man ten medicina.
Griežė dantim tada Veryga, bet galiausiai nusileido. Pats baigė, o mes su broliu kaip tie žiogai vasarą pragrojom, o kai atėjo Atgimimas, tada ir pasimatė, kad mes niekur netinkam, be to, dar okupantų vaikai. Tai brolis ir išlėkė, o Veryga gynė mane, sakė, na koks jis okupantas, jam net ūsai neauga. Bet ta rusiška pavardė man visur trukdė, jau, žiūrėk, tuoj priims į kokią gerą tarnybą, bet tik ima klausinėti, kaip ir kodėl čia atsidūriau, Lietuvoje, iškart nusigręžia, nesvarbu, kad vaikas atvykau čia, nesvarbu, kad kalbu tik lietuviškai, jau rusiškai beveik ir nemoku, bet vis tiek sako, tai tave atvežė čia okupuoti, surusinti, asimiliuoti, reiškiasi, hmmm, nežinau, gal užeik po metų.
Taip ir baigdavosi visi darbo pokalbiai, o aš net į komjaunimą nestojau, tyčia: mama partijos didelė veikėja, visa klasė komjaunuoliai, kai kurie iš jų dabar net valdžioje sėdi, labai aukštai, o klasės auklėtoja visa išbalusi sako: Alioša (Aloyzas aš, ne Alioša), taip taip, Aloyzas, tai kaip čia dabar bus, kodėl tu nestoji, ką mama pasakys, tu gi ją labai įskaudinsi? O mama nieko, ji sako, daryk kaip širdis liepia. Va taip. Visi komjaunuoliai, net Veryga, o aš apolitiškas. Vaikštau sau koridoriais toks visas didžiuodamasis, nusišvilpt man eilinis partijos suvažiavimas, kiti po pamokų sėdi, tezes, nutarimus aiškinasi, o aš jau namie gitarą barškinu. Tokia ta mano okupacija buvo, bet visi sako, ne, negalim priimti, tavo mama bolševikė. Buvo, buvo, šaukiu aš jiems, nėra jos, seniai mirusi. Vis tiek, sako, negalim priimti, įtartinas tu, ko neišvažiavai atgal į tėvynę, ko čia pasilikai?

Supykau aš tada ant Verygos ir jo Atgimimo, oi kaip supykau, užgėriau, tris mėnesius pyliau kaip tikras rusas. Sušmėžuodavo, pamenu, kartais jo snukis, varyk, sakydavau aš jam, pas savo Atgimimą. Anksčiau dar kalbėdavom daug apie ateitį, apie naujas galimybes, bet po to daugiau niekada neprasitarėme apie Atgimimą. Tabu buvo Atgimimas, neliečiama tema, kažkur kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje vyko tas Atgimimas, aš nieko daugiau apie jį girdėti nenorėjau. Viera gerai suprato mane ir tylėjo. Tylėjo, bet savo darė. Jį kažkaip tas Atgimimas aukštai iškėlė, ėmė jis visus, ne tik mane gydyti, o tada dar daugiau po to jo gydymo visi gėrė. Kažkaip priešingai veikė tas jo metodas.

O aš per tuos tris mėnesius kažkaip ir vedžiau, to gėrimo periode, nepamenu visų aplinkybių, nei kaip, nei kada atsirado ta mano būsimoji, bet po trijų mėnesių, kažkaip atsigavau vieną dieną – opa, žiūriu, vedęs. Ir sutuoktinė kažkokia šalia guli. Visai net ir nebloga. Vaikų netgi susilaukėm, mergaitės ir berniuko. Kad ne tas Veryga, gal viskas būtų ir gerai susiklostę. Bet ne, vis atlenda kur buvęs ir nebuvęs ir vėl apie tą koholio žalą, ūžia visas ausis savo pasakomis, neiškenčiu ir sakau, tu pasėdėk čia truputį, man į vaistinę reikia Sigutei ausų lašų. Grįžtu po dienos arba trijų, nei lašų, nei pinigų kišenėje. Ar aš nesakiau, ar nesakiau, pasitinka Veryga. Ir taip toliau. Tas pats per tą patį, kur čia žmogus atlaikysi.
Galų gale sakau jam vieną dieną, kai jau žmona mane metė: Viera, kodėl mes nesusirašom, juk tu vis čia ir čia, tai ar ne geriau būtų įteisinti mūsų santykius, kad žmonės neapkalbinėtų. Na ką tu, aš juk šeimą turiu. Tai ko čia pas mane visą laiką sėdi, klausiu. Aš sielą tavo paklydusią noriu į teisingą kelią atvesti, Luyza, va taip jis man sako. Sielą.

Nors mes ir išsiskyrėm, bet Sigutė, mano Siga pas mane ateidavo. Po pamokų, žiūrėk ir atlekia. Žaisdavom, ji man pasakojosi viską, ką mokykloje išmoko, su kuo draugauja arba su kuriais berniukais mušasi. Įdomu būdavo man jos klausytis, ant kelių pasisodinus. Tik jei Verygą rasdavo pas mane, tai iškart apsisukusi ir dingdavo, žinojo, kad užgersiu, jei Veryga jau čia, reiškiasi tėvas vėl į koholizmą pasiners.

O tada, trečią dieną kai jį įsileidau buvo ne taip. Iš tikrųjų niekur nesiruošė eiti tas Veryga. Sako, pabūsiu, tau dabar reikia pagalbos, tu dar nesi stabilus. Nesijaudink, sako. Bet man viskas gerai, Viera, sakau jam, grįžk namo, tavęs laukia. O pats žinau, kad Siga gali ateiti, tris dienas nesirodė, gal kaip tik šiandien ateis, taip norėjosi jį išgrūsti. Išeik, sakau, prašau, man reikia pabūti vienam. Anaiptol, sako Viera, tu jau buvai vienas, tris dienas vienas, tai ne juokas, tau dabar kaip tik reikia palaikymo, o mano žmona, koks sutapimas, išvykusi į komandiruotę, konferenciją bulgaruose turi, tai esu laisvas, vaikai juk pas uošvienę, tu žinai, man jų nepalieka, sako, esu neatsakingas, įsivaizduoji? Aš neatsakingas, griūk negyvas. Pabūsiu, Luyza, aš niekur neskubu, kaip tik ir sardelės jau garuoja.
Ir ateina tada mano Siga. Labas, sakau, Siga, užeik, sardelės kaip tik garuoja. Ir Viera prie jos, duok paltuką nurengsiu. Neliesk suriko ji ir vožė buteliu per galvą Verygai. Prie durų vyno butelis gulėjo, tai ji juo ir vožė atsigręžusi. Vieros akys tik susikryžiavo, mačiau, ir krito atbulas. Tiesus, kaip stovėjo taip ir atkrito. Mes dar nieko bloga negalvojom, sardeles linksmai suvalgėm, nors nuojauta man kuždėjo, kad negerai su Veryga, bet nenorėjau gąsdinti mergaitės. Tik kai ji išėjo, tada priglaudžiau ausį prie krūtinės, plakimo paklausyti. Nieko, negirdžiu, neplaka, vadinasi. Apsiverkiau, ne tiek iš gailesčio, nebuvo man kažkodėl jo gaila, spėjo gerokai įgristi per tiek laiko, paverkiau iš pagarbos, šventas žmogus buvo. Dar pasakiau: ak, Viera Viera, jei ne Raudonasis Spalis, tai niekada ir susitikę nebūtume ir gyventum dabar laimingas, matai kaip politika kartais žmonių likimus pakreipia.
Nors kitą minutę man ir vėl gaila buvo, juk tiek metų kartu pragyvenom. Nesupaisysi tų jausmų, nepastovūs jie.

Naktį įsukau jį į paklodę ir nunešiau ant tilto. Taip ant pečių užsiverčiau ir nunešiau. Tiltas netoli nuo namų, ir žmonių nepasitaikė. Su paklode nemečiau, pasilikau, visgi nesusitepusi, nes Veryga švariai, be kraujo numirė, niekur niekas net nenulašėjo, matyt, į smilkinį Siga jam pataikė. Tokia švari nesmurtinė mirtis, net pavydas apėmė. Dar peržegnojau ir paleidau per turėklus. Ir tada, negaliu prisiekti ar tikrai girdėjau, ar pasivaideno, kad šaukia mane Veryga – Luyza, Luyzaaaaaaaaaaaaa ir pliumpt. Vanduo ištiško ir vėl tyla. Tik mėnulis kažkur šone šviečia ir širdis krūtinėje daužosi.

Ir tuo metu atsitiko neįtikėtinas dalykas – Veryga vėl stovėjo šalia, mat tą naktį trečią valandą, kai jį paleidau nuo tillto, buvo persukamas laikrodis, aš nebuvau jo persukęs, o Viera turėjo išmanųjį laikroduką ir išmanųjį telefoną, tai jo laikas persisuko automatiškai kaip tik tuo metu, kai jis skrido, o šaltas vanduo jį atgaivino ir dabar jis stovėjo ir kaleno dantimis. Bekalendamas ištarė, kai paklausiau jo – kaip tu čia išdygai, Viera, man dar liko visa valanda ir ketinu naudingai praleisti ją, aiškindamas tau apie pražūtingą ... Toliau aš jau nebesiklausiau, pasileidau bėgti tiltu visai į kitą, nei namai, pusę. Nuo to laiko gyvenu gatvėje ir į namus bijau grįžti, galgi nenumirė vis tik Viera, nusimaudė ir grįžo namo? O jeigu pas mane namo?

Tokia tad istorija.

Uždanga
2017-10-29 05:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-07-24 12:46
Vygaudas
Man patiko. Labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-30 22:28
varna
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-02 20:08
chuligator
Piece - gabalas (pranc.)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-01 19:35
chuligator
Veryga tu Veryga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-29 16:07
Nuar
Tarytum apie vaiduoklius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą