Virš žemės
tinklas begalinis
regėjai pumpurus
ir grįžtančius paukščius
paklausti
jų norėjai
apie nutolusius
krantus
sutino lūpos
tirpo vaškas
ant akmens
šalo grūdas
ir lašai vandens
rinkai akmenukus
švytinčiais alfabeto šviesa
tunelį rausei
po slapčiausia
aptvaro viela
užaugo
jauni beržai
ir uosiai
pakelėse
jų nebematai
spėlioja iš žiedlapių
ramunės
Tavo
ir draugų
vaikai.