Nieks nežino

*  *  *
Naktis, kapai – šešėliai,
čia  šnabžda tyloje...
Pušies spygliai ant smėlio,
žvakučių šviesoje.

Šventoriuje jų vėlės,
mūs protėvių - tėvų.
Stuksena į duris jos,
nors tiek mažai vilčių.

Tik kai bažnyčios bokštus,
nuspalvina aušra,
jos į kapus vėl grįžta,
– graudoka ši  tiesa.

Rasoja baltos gėlės,
paminklai tylūs rimo.
Suprantamas kartėlis,
–  nebus prisikėlimo?
 
O kad panašios mintys
gyvuosius ir kankina -
gyvenimas tik  v i e n a s,
– gerai, kad nieks nežino…

*  *  *