Berankis piemuo

Vietoje prologo.

Berniukui pirmą kartą įkvepiant oro gurkšnį
Aštriu peiliu ant Igdrasilo medžio šaknies
Paslaptinga runa raižomas gulė likimas.
Urdo šaltinio vandens sudrėkintas,
Tarp nornos pirštų vijosi gyvenimo siūlas.
Tačiau Urdės giedamos giesmės žodžiai,
Įausti Verdantės rūpesčiu į gimimo paslaptį,
Nutilo, Skuldos sviestai iečiai įsmigus joms prie kojų.
Vaikui tapus vyru, skriedama per mūšio lauką, jauna valkirija
Niekada nesuras šio kūno lavonų krūvoje.
Valhaloje nepils jam į taurę iš Heidrun pieno subrandinto midaus
Ir nelydės, glausdamasi prie šono, į Idavolo lauką.
Lemiančiai likimą kritus, kitų nulemta buvo
Ragnaroko siautulyje savimi neuždengti mylimojo nuo priešo kirčio.

I

    Kaimo aikštėje susirinkusios minios šurmulyje nuskambėjęs kupinas skausmo paklupdytos jaunos moters klyksmas aidu atsimušė nuo netoliese augančių medžių. Priešais stovintis plačiapetis vyras kruvinoje rankoje spaudė tik ką nurėžtą ausį.
    -Laikykit ją tvirčiau! - jis vėl palinko prie savo aukos. - Galvą atlenkit į kitą šoną! Galvą!
    Vienas iš nelaimėlę laikančių karių sugriebė ją už ilgų išdraikytų plaukų ir padarė, kaip liepiamas. Šį kartą nusidėjėlės aimanas ir dejones nustelbė kupinas įniršio ir pasitenkinimo kankintojo riaumojimas. Po akimirkos ir antroji ausis atsidūrė jo saujoje.
    -O dabar, kekše, papasakok visiems, kaip atkišai savo nuogą užpakalį čia užklydusiam žolininkui.
    Pamatęs, kad moteris vis gręžiasi į ant prieangio lopšyje paliktą klykiantį kūdikį, jis iš visų jėgų koja spyrė jai į šoną.
    -Žiūrėk į mane ir pasakok! Išjoda negali būti mano vaiko motina! - suriko vėl.
    -Tu buvai sunkiai sužeistas, - nutilus miniai pasigirdo kimus balsas. Kraujas iš žaizdų tekėjo per jos sulipusius plaukus žemyn ant perplėštos iki juosmens suknelės. Apnuogintos pilnos žindyvės krūtys traukė gretimai stovinčių vyrų žvilgsnius. - Beveik savaitę buvai be sąmonės. O jis kitaip nesutiko duoti vaistų. Tokia buvo kaina.
    -Atloškit jai galvą, - nusviedęs nurėžtas kūno dalis į šoną, užbaubė apgautas vyras.
    Pagal vikingų bendruomenėse galiojantį įstatymą, sulaužiusiai santuokinės ištikimybės priesaiką moteriai buvo nupjaunamos ausys ir nosis.
    Susidomėję reginiu kaimo gyventojai nepastebėjo, kaip iš už tolėliau esančio namo, beveik stačiu kampu, iš lanko iššauta strėlė pakilo aukštai į orą. Leisdamasi žemyn ji giliai įsmigo į žemę prie pat teisingumą vykdančio sutuoktinio kojų. Šaulio nesimatė, tačiau gatvelės viduryje stovėjo šviesiaplaukis berankis vaikinas. Trumpakotė ietis buvo prakišta per tuščias jo marškinių rankoves ir odiniais diržais stipriai pritvirtinta prie kūno. Krypstančios į vakarus saulės spinduliuose žibėjo aštrus plieno antgalis.
    -Paleiskit ją! - Valio ištarti žodžiai buvo aiškiai girdimi stojusioje aplinkui tyloje.
    Pagal papročius net ir patys didžiausi nusikaltėliai turėjo teisę į užtarėją, jei toks išdrįstų viešai stotį prieš įnirtusią minią.
    Pajutusi, kad laikančių vyrų gniaužtai trumpam atsilaisvino, paklaikusi iš skausmo kankinė išsprūdo ir, nepajėgdama pakilti ant kojų, šliaužte nušliaužusi prie lopšio sugriebė į glėbį nuo ilgo klyksmo jau pradėjusi springti kūdikį.
    Susivokę kas vyksta, aplinkui susirinkę žmonės ėmė nevaldomai kvatoti. Likimo nuskriaustas vaikinas gyveno kartu su savo seneliais netoli gyvenvietės ir dienomis miško pievelėse ganydavo vietinių ūkininkų gyvulius, suvaldydamas juos vien tik savo balsu.
    -Vali, gal tu eik iš čia, - braukdamas iš juoko ištryškusias ašaras, šiaip taip ištarė senyvas vyras, laikantis rankose medinę lėkštę su maistu. - Štai, imk duoną ir eik.
    -Aha, griebk dantimis! - pasigirdo patyčių kupini balsai. - Gal kojomis valgysi? Ar švarios?
    Kadaise, iš sugriautų savo žento namų, jį tokiu parsivežė mirusios mamos tėvai. Vieną naktį, prieš penkiolika metų, gaisro pašvaistė virš atokiai stovinčios sodybos nustebino užsimiegojusius gyvenvietės sargybinius. Rago garso sukviesti kaimynai atjojo per vėlai. Suaugusius nužudė iš karto. Vaikų, beveik, pasigailėjo. Kad užaugę netaptų kariais ir mirtimi neatsakytų į skriaudą, keturiems berniukams nukirto rankas, pridegindami žaizdas deglų liepsna. Išgyveno tik vienas, penkiametis. Tiesiog eilinis nesutarimas dėl žemės ar žygyje įgyto grobio.
    -Prieš tokį net ginklą gėda išsitraukti, - apgautas vyras nesivaldydamas sugriebė į namo sieną atremtą lengvą medinį skydą ir užsimojęs norėjo trenkti atėjūnui. - Užmušiu idiote!
    -Pririškite bent vieną ranką prie kūno, - kažkas šaukė iš minios. - Taip neteisinga.
    -Kojas sulaužyk! Kojas! - ragindami klykė kiti. - Suskaldyk jam galvą!
    Savo grasinimo plačiapetis įvykdyti nespėjo. Vis dar nematomo šaulio paleista strėlė įsmigo tiksliai tarp dviejų lentelių, iš kurių buvo pagaminta jo nusitverta šarvuotės dalis, ir jas pramušusi, kad ir negiliai, įsisiurbė į skydą laikančią ranką. Sutrikusiam iš netikėtumo stipruoliui susipynė kojos ir jis kluptelėjo. Kadangi kova aplinkinių akimis jau buvo prasidėjusi, Valis puolė artyn ir staigiu liemens pasukimu prispaudė išgaląstos ieties antgalį prie savo priešininko gerklės.
    -Aš ją pasiimu su savimi, - žvelgdamas į krauju pasruvusias priešininko akis tvirtai ištarė vaikinas. - Pagal įstatymą dabar tavo buvusi moteris priklauso man, jei tik ji pati to nori.
    -Juk žinai, kad aš tau neleisiu.
    -Žinau, - Valis atsitiesė visu ūgiu ir atsisuko į savo vaikystės draugę. - Gerda, bėgam.
    -Atimkit kūdikį iš jos! - dar spėjo sušukti nugalėtasis.
    Tuo metu garsiai skaliję uždaryti šunys ėmė vienas po kito tilti, kol galiausiai liko girdimas tik gailus jų inkštimas. 
    -Vaikas iki septynerių metų priklauso motinai! - plonas skardus balsas privertė visus atsigręžti.
    Kažkas, kas labiau priminė samanomis ir žole apžėlusį, seniai nukirsto šiek tiek daugiau nei pusės metro aukštyje, medžio kelmą nei gyvą sutvėrimą, stovėjo iš kaimo vedančio kelio viduryje, įtempęs lanko templę su įstatyta strėle. Iš po tankiai susipynusių žolių į aplinkinius žvelgė dvi piktos žalios akys. Lyg to būtų negana, glausdamasis prie šios būtybės šono stovėjo gerokai už ją didesnis, nasrus iššiepęs, pasišiaušęs vilkas. Ant gretimo namo stogo tupintis juodas kaip anglis varnas, išskleidęs plačius sparnus, rengėsi nerti tiesiai į minios vidurį.
    -Čia kas? - tyliai paklausė kaimynas kaimyno.
    -Tikriausiai miško dvasia, - taip pat tyliai atsakė šis. - Juk ne valkirija?
    Kažkur toli, laiko tėkmėje paslėpto Igdrasilo paunksnėje sėdinti norna šyptelėjo ir pindama gyvenimo siūlą negarsiai, kaip maldą, kuždėjo šviesiaplaukiui nugalėtojui skirtus likimo žodžius:

„Kai esi tik pasigailėjimo verta pabaisa,
Kaip medžio nuopjova su nukirstom šakom,
Tu negali svajoti.
Midaus pasisotinusius vyrus užvaldantis jausmas - Valhala,
Tau svetimas, nes niekada netapsi vienišu kariu,
Kas rytą žadinamu Asgarde Gulinkambio giedojimu,
Mirštančiu žūtbūtinėje kovoje ir prisikeliančiu saulei leidžiantis.
Tu būsi niekuo.
Taip pat ir tą dieną, kai stosi prieš moterį ir jos mirtį,
Nes neturėsi rankų apkabinti ir paguosti.
Vien tik narsą, be ginklo ir šarvų.
Akimirkai Odino rūstybėje ir Lokio juoke
Gimęs einherijus turės pasirinkti
Tarp Godheimo ir meilės, o tada išnykti vėl. „

II

    -Mes nekovojame su žmonėmis! - įsisprendusi rankomis į šonus Beila stovėjo namo, įrengto medžio kamiene, viduryje ir piktai žvelgė į dukrą. - Nešaudome į juos strėlėmis!
    -Ir tu ne valkirija, o maža kvaila miško nykštukė, lakstanti, kaip be galvos, po mišką! - nesulaukusi atsakymo tiesiai jai į veidą išrėkė motina. - Tavo vilkas tik senas suvargęs padaras be vietos rujoje, kurį priglaudei maža būdama. Varnas laikosi šalia, nes duodi jam valgyti. O tavo ietis ne Asgardo kalvių darbo. Tėtis, grįždamas iš kelionės, rado jos nuolaužą šalia kelio. Tu viską išsigalvojai. Tai tik vaikystės pasaka. Ar girdi!?
    -Girdžiu, - žemai nuleidusi galvą tyliai atsakė Jordė.
    -Atiduok šitą! - Beila išplėšė trumpakotį ginklą iš dukros rankų. - Tegul pastovi kol kas kampe už šluotos. O tu nė žingsnio iš namų.
    -Bet jie tikrai ateis atimti vaiko.  Naktį arba ryte.
    -Ar tu vis dar nesupranti, kad Valis tavęs nemyli, - žvelgdama su priekaištu jau švelniau paklausė vyresnioji nykštukė. - Jis galvoja tik apie Gerdą. Taip buvo ir tada, kai prieš eilę metų, išlindusi iš miško tankmės, pirmą kartą priėjai prie jų pažaisti. Niekas nepasikeitė.
    -Mama! - treptelėjusi koja Jordė apsisuko ir nėrė per duris į nakties tamsą.
    Stryktelėjusi ant pakrūmėje laukiančio vilko, nesirinkdama kelio nulėkė per mišką. Vikriai nardydamas tarp medžių gyvūnas bėgo į šalį nuo namų, link priekyje juoduojančių kalnų masyvo. Vienu metu, šuoliuojant negilia dauba, kažkas iššoko iš krūmų lapijos. Stiprus smūgis nubloškė jojikę toli į šalį. Nors ir labai keista, tačiau ją nešęs plėšrūnas, net nesulėtinęs greičio, dingo tankmėje.

    Pro plyšį krentantys mėnulio spinduliai apšvietė giliai oloje, lizde, gulintį drakono kiaušinį. Jo kiautas, iš tolo žibantis, tarytum neapdirbtas deimantas, masino tyliai pasieniais artyn sėlinančius dvergus. Jų žingsnius slopino iš sienos plyšio besiveržiančio šaltinio vandens gurgėjimas. Šį kartą neprašytų svečių kantrybė atsipirko su kaupu: stiprių burtų paveiktas didžiulis skrajūnas ramiai miegojo ant urvo aslos. Juos gąsdinančio antro suaugusio gyvio greta nebuvo.  Neūžaugos pagarbiai prasiskyrė, praleisdami arčiau juodąją magiją įvaldžiusį žilabarzdį, brangia, gausiai siuvinėta, mantija pasidabinusį seną vyriškį. Tuo metu du iš įsibrovėlių ėmė mikliai darbuotis kūjais, kaldami į akmenis metalinius žiedus, prie kurių pritvirtino grandines. Jiems atsitraukus, šalia milžiniško roplio kiaušinio, surakintas liko gulėti visiškai nuogas, kraujosruvomis išmargintas, kūnelis: miško nykštukė - dvigubai už savo kankintojus mažesnė būtybė.
    -Tik nebandyk klykti, šlykštyne, - priklaupęs prie jos tyliai ištarė žmogus. Sugriebęs viena ranka, suspaudė mažylės kaklą, o kita ištraukė iš burnos ten buvusį nešvarų skudurą.
    Greta stovintis dvergas ištiesė jam atkimštą buteliuką. Magas neskubėdamas visą jo turinį supylė į plačiai išžiotą aukos burną. Dviem pirštais užspaudęs nykštukės nosį, kitą ranką atitraukė nuo jos gerklės. Bandančiai įkvėpti oro mažyliai neliko nieko kito, kaip nuryti aitriai dvokiantį skystį. Pajutusi kartų skonį, ji pradėjo žiaukčioti. Senis, visu delnu sugriebęs už veido, laikė tol, kol padarėlis nurimo.
    Keistai atrodė viename būryje blizgančiais šarvais pasidabinę, ilgakočiais kirviais apsiginklavę, požeminio pasaulio gyventojai ir jų pagarbos nepelniusių žmonių rasės atstovas. Nors pirmieji ir gali pagaminti stebuklingų galių turinčius daiktus, tačiau patys neturi gebėjimo naudoti magiją. Šis atvejis buvo ypatingas, todėl nykštukams teko slėpti savo pasišlykštėjimą jiems padedančiu seniu.
    -Baigta. Tarp gyvenimo ir mirties, - magas atsistojo ir atsitraukė kelis žingsnius atgal. - Kol kas nelieskite kiaušino ir aukso. Pažadinsite drakoną.
      Negilus urvas olos gale buvo verste užverstas prakeiktu metalu. Prie jo angos jau buriavosi tuščias pintines parengę nešikai.
    Senasis burtininkas, energingai trindamas delnus vieną į kitą ir miklindamas pirštus, paėjo į šalį. Jis iki šiol nebuvo įsitikinęs, kad viskas pavyks. Prieš penkias saules, prausimosi dienai einant į pabaigą, gyvenvietės gatvėje tvirta kažkieno ranka sugriebė jo petį. Veikiau Godheimo žemių gyventojas, nei prie bangų supimo drakaro denyje įpratęs vikingas, pasakė burtažodžius, galinčius užmigdyti nenugalimos jėgos kupiną drakoną ir atimti, kad ir trumpam, jo sielą.  Dveji neįkainuojami ir paslaptingi nežinomų žodžių deriniai, neužrašomi jokia plunksna ir dingstantys iš atminties, vos tik kartą juos panaudoji. Mainais už tai, kad vieną galingą magišką sielą patalpins į tokią pat stebuklingą, tačiau gerokai silpnesnę būtybę - save valkirija įsivaizduojančią miško nykštukę. Pagal susitarimą auksą ir drakono kiaušinį galės pasiimti tik jiems mirus.
    Šiaip taip sutvardęs savo jausmus, vyriškis ryžtingai grįžo atgal.
    -Visiems atsitraukti, - valdingai paliepė jis. Dvergams paklusus, priklaupė prie bejausmio drakono galvos ir pradėjo šnabždėti jam laikinai patikėtą burtažodį.
    Po akimirkos surakintas belaisvės kūnas iš veriančio skausmo išsilenkė lanku. Stipriai sugniaužtų rankų pirštai pamėlo. Jei ne judesius varžantys pančiai, ji būtų nuriedėjusi tiesiai prie užmigdytos milžiniškos pabaisos. Viskas baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Bejausmė mažylė liko ramiai gulėti ant šaltų akmenų, atmetusi į šoną galvą, su ant veido užkritusiais, nuo prakaito sulipusiais, rausvais plaukais.
    -Nuimkite grandines ir išmeskite šią gaišeną miške. Kaip galima toliau nuo čia.
    Įsakymą vykdančių karių žingsniams nutilus, magas ėmėsi sunkiausios sumanymo dalies ir rankos mostu, dažnai naudojamo užkeikimo pagalba, užvaldė tekančio vandens srovę. Ja, tarytum kokia permatoma siena, susijungiančia, kaip koks gaubtas, patalpos palubėje, uždengė drakoną. Susėdę pasienyje, ten, kur jų negalės pasiekti kylančios saulės spinduliai, dvergai ėmė kantriai laukti šio įspūdingo reginio baigties.

    Net ir artėjant mirčiai, esant aptemusiai sąmonei, pojūtis, kad visiškai šalia, vos už kelių milimetrų, tavo viduje miega kažin kas neišmatuojamai didingas ir galingas, stingdančia baime kaustė širdį. Žemai nukoręs galvą vilkas, liesdamas snukiu buvusios belaisvės kūną ir laižydamas žaizdas, bandė sugrąžinti jausmus savo mažajai šeimininkei. Tačiau jam nepavyko. Jau ne vieną kartą, kaip nenumaldomas priekaištas ar senovinė pranašystė girdėti, iš šalies tariami žodžiai, skverbėsi gilyn į Jordės mintis:

„Tiki, kad Ūkanų namai svetingi bus,
Kai devynių pasaulių sielų apsupty
Ant tilto žengsi mūšyje nekritus?
Sulaužius priesaiką ir tapus negarbinga
Krante lavonų užmaršty nunykti tau neskirta.
Neperbėgsi tu Gjolos upės peilių ašmenim,
Net jei krauju nuspalvinsi kiekvieną žingsnį,
Nes jie skambės, kaip tūkstančiai kitų,
Negalinčių paliesti Helo akmenų. 
Ten, kur susiduria šalti ledai ir blaškos kibirkštys ugnies,
Užgimsta vėl pradžia ant laiko tuštumos.
Bet ten tavęs neleis, nes tu be pabaigos,
Todėl ir vėl kita mama tave gimdys ir guos,
Kol vilkas lauks miške, prigulęs prie olos. „

    -Bėk ir surask jos gimdytoją, - pakedenusi ranka žvėries kailį, moteris  pastūmė plėšrūną į šalį. Šiam dingus tarp medžių, priėjo prie ant samanų gulinčios nykštukės ir uždėjo vėsią ranką ant jos karščiuojančios kaktos. - Neišeik. Dar ne laikas. Ne taip lengvai.
    Apkabinusi priglaudė nelaimingą būtybę prie savęs, tarytum norėdama trumpam apsaugoti nuo viso blogio pasaulyje.
    -Daugiau nieko negaliu dėl tavęs padaryti, nevykėle, - sušnabždėjo mirties deivė. - Tik sušildyti.

III

Kur gimsta valkirijos? Minkštuos pataluos?
Ant sukruvintų lapų miške, išniekinto kapo tamsoj?
Nenorinčiai būti motina pritūpus virš išmatų duobės?
Kieno sėkla uždega plazdančią ugnį įsčių gilumoje?
Garbingo vyro, dvokiančio utėlėto valkatos?
Medumi ir duona palaimintam guolyje,
Gal paskubom moteriai išskečiant kojas pakelės griovyje?
Ar yra taip svarbu, jei tavo tėvais buvo gėlių žiedai,
O sutvėrėju seniai užmirštas piktas dievas,
Kai stovi kelio dulkėse viena prieš visus
Ir dar nežinai, kad tik tau staugia vilkas šalia ant kalvos.
Mirus čia ir dabar, būsi ne tu ir liksi negimus,
Todėl leisk Asgardo plienui prisiminti tave,
Varnui nutūpti ant priešo galvos.

    -Kas tave užpuolė? - atmerkus dukrai akis, paklausė Beila.
    -Dvergai ir žmogus, - pamačiusi, kad guli šiltai apklota savo lovoje, nurimusi atsakė Jordė.
    -Kas viduje? - būdama miško nykštukų druide, motina jautė ir matė daugiau už visus likusius.
    -Kažkas labai didelio, atrodo, drakonas.
    Sunkiai atsidususi burtininkė atsistojo nuo kėdės ir žengė link išėjimo.
    -Mama, kodėl? - pakreipusi galvą jos pusėn paklausė nykštukė.
    -Kiekvieno iš mūsų siela keliauja tarp kūnų laike. Paprasčiausiai, tave pasivijo praeitis.
    -Kur tu eini?
    -Į lauką, išsiverkti.
    Po minutėlės, jau susitvardžiusi Beila įžengė į kambarį.
    -Ten, kur tave nusitempė, buvo tekančio vandens?
    -Jie nori nužudyti drakoną be kovos ir išsinešti visą viduje esantį auksą, - dukrai linktelėjus galva, tęsė druidė. - Tekančiame vandenyje paslėpus kūną, pagrobta dvasia negali jo surasti erdvėje ir sugrįžti atgal.
    -Mes galime ką nors padaryti?
    -Visiškai nieko. To gyvio esybė tokia didžiulė, kad iškeliaudamas anapus, jis sunaikins tavo sielą, ir tu išnyksi visiškai ir visiems laikams. Tarytum tavęs niekada ir nebuvo. Drakonas kada nors atgims kitame kūne, o tu jau niekada. Tai įvyks per saulėtekį, o aš nežinau burtažodžių, galinčių tam užkirsti kelią. Gali būti, kad tokių iš viso nėra.
    -Kiek iki aušros?
    -Dvi valandos.

    Eidama link lauko durų, Jordė tyliai ištraukė už šluotos kampe užkištą savo ietį. Kai Beila pažvelgė pro praviras duris į lauką, rusvaplaukė stovėjo prisiglaudusi prie storo medžio kamieno.
    -Atleisk milžine, šį kartą man reikia daugiau jėgų iš tavęs, - pabučiavusi šiurkščią žievę ji atsitraukė šalin. - Nežūk.
    -Tai tau nepadės, - druidė priėjo prie ant vilko jau užsėdusios dukros. - Nori, kad tau leisčiau vienai išeiti kažkur tankmėje? Geriau jau čia. Gal pavyks išgyventi mano glėbyje. Kitaip man visą likusį gyvenimą bus gėda, kad šiandiena nemiriau iš skausmo ir net nežinau, kaip dabar su tavimi atsisveikinti.
    Nykštukė liūdnai nusišypsojo ir drąsindama linktelėjo galva.
    -Ją vadino Fjorgyn, - stojusią nejaukią tylą nutraukė burtininkė, bandydama atitolinti išsiskyrimą. - Labai seniai taip buvo tariamas ir tavo vardas. Tai tiesiog pasaka, kurią sekė vaikystėje mane mokiusi druidė. Kad man gims labai keista dukra, kurią persekios prakeiksmas iš praeities. Apie tai, jog toli šiaurėje, ten,  kur driekiasi kelias tarp žmonių ir milžinų pasaulių, viename iš gausybės kalnų urvų, palubėje, anglimi iš laužo, kadaise buvo nupieštas paveikslas: ant pirštų galų pasistiebusi mergaitė bučiuoja klusniai prieš ją nulenkusį galvą didžiulį drakoną.  Niekas nežino, kaip tai prasidėjo, bet prieš daugelį amžių ištikimybės priesaiką Odinui davusi valkirija nukreipė savųjų mirtiną smūgį į šalį, gindama parblokštą ant žemės, sunkiai sužeistą seną žvynuotą priešininkų padangių skrajūną. Dienos šviesai atsivėrė meilė, kuri net dievų akimis žiūrint, atrodė nenatūrali. Dvi kovai, bet ne jausmui sutvertos būtybės buvo nubaustos kiekviena kitaip: jis - gyventi bei regėti šimtus jos mirčių, ji - mirti ir atgimusi niekada jo neprisiminti, kol pasaulis nepasibaigs. Tokią baisią akimirką, kaip dabar, tiesiog stoviu ir galvoju, kad kažkas Asgarde nori sukelti dar didesnes kančias senam drakonui, priversdamas pačiam nužudyti kadaise mylėtą esybę.
    -Tai aš vis tik valkirija? - stipriai spausdama mamos kaklą paklausė Jordė. - Aš nepamenu jokio drakono, jokio kito jausmo, išskyrus Valiui.
    -Ne, - nusijuokusi pro ašaras, Beilą apkabino dukrą. - Kažkas suklydo. Čia ir dabar tu tik maža, kvaila ir bejėgė miško nykštukė. Viskas, ką tau pasakiau, tėra pasaka.
    -O kaip vadino drakoną?
    -Einer. O tu kur? - supratusi, kad kažkas ne taip, paklausė motina.
    -Į kalnus.

    Kai didžiulis juodas varnas, nežinia kaip atsiradęs iš nakties tamsos, numušė nuo kojų prie įėjimo į urvą įsitaisiusius du dvergų sargybinius, likę kariai paskelbė pavojų. Tačiau buvo per vėlu. Tarytum tylus šešėlis, per akmenis skriejantis vilkas, liuoktelėjo ir įsikabino į gerklę jau spėjusiam nuvargti, bet vis dar srovės tekėjimą valdančiam magui. Vandens siena su ūžesiu šliūkštelėjo ant grindų, purslais aptaškydama visus aplinkui. Kelis drąsiausius, bandžiusius padėti žudomam bendrininkui, sustabdė skaudūs trumpos ieties dūriai. Tarp būrio dvergų ir drakono kūno, viena prieš visus stovėjo maža miško nykštukė. Kelis, bandžiusius apeiti ją iš šono, sustabdė savo darbą užbaigęs vilkas. Plakdamas sparnais, varnas negailestingai kapojo snapu priešininkams akis ir vijo juos link išėjimo.
    -Į liniją! - sustugo pagaliau atsipeikėjęs dvergų vadas. - Skydus suglaust ir žingsnis po žingsnio pirmyn.
    Neleisdamas jiems sustoti į rikiuotę, miško plėšrūnas šuoliu bloškėsi į karių kūnus, išstumdamas juos iš urvo. Sukdama ietį Jordė trenkė nespėjusiam užsidėti šalmo požemio nykštukų vyresniajam per galvą, parblokšdama jį sau prie kojų. Kažkieno sviestas kirvis pralėkė pro šalį, jos nekliudydamas. Vieną po kito dar kelis karius pakirto už akmenų pasislėpusio šaulio paleistos strėlės. Neginkluoti dvergai, pintinėse turėję išnešti pagrobtą auksą, išsigandę pasieniais slinko išėjimo link.
    -Rikiuojamės! - vienas iš nuovokesnių karių dar kartą pabandė sudrausminti savo draugus. - Pakėlę skydus atgal į vidų!
    -Bet ten valkirija! - pasigirdo šūksniai. - Paprasti varnai naktimis neskraido! Ir vilkas su ja! Ten tikrai valkirija!
    -Kokia naktis! - užriko pirmasis. - Tuoj bus šviesu.
    Supratęs, ką pasakė, kartu su likusiais kariais drąsuolis pabandė įbėgti į urvą. Pirmieji šviesulio spinduliai apšvietė dvergų kūnus, paversdami juos akmenimis. Likę viduje blaškėsi, net nebandydami pulti savo skriaudėjų. Tai, kas jiems buvo mirtina, visiškai neveikė miško nykštukų, įpratusių gyventi dienos šviesoje.
    -Mama! Aš nespėjau! - pamačiusi tekančią saulę, suriko Jordė. - Jie negali manęs užmušti! Mama, padėk!
    -Fjorgyn! - stovėdama tarp panikoje bėgančių priešų, kupinu skausmo balsu sušuko Beila, įtempė lanką ir paleido strėlę tiesiai dukrai į krūtinę.
    Druidės išmintis buvo stipresnė už motinos skausmą. Po akimirkos iš užburto miego pakirdęs Einer tik dar vieną kartą iš daugelio pajuto veriantį praradimo skausmą, tačiau savo galybe nesutraiškė bejėgės, kadaise mylėtos mergaitės sielos.

    Pas Valį atimti kūdikio atėję ginkluoti kaimo vyrai išsirikiavo puslankiu, tačiau daugiau nieko padaryti nespėjo. Nustebusių trobelės gyventojų akyse iš dangaus nusileidęs didžiulis, ugnimi alsuojantis gyvis, vien tik sukeltais plakamų sparnų vėjo gūsiais išblaškė atėjūnus į šalis. Metę ginklus visi paknopstom metėsi bėgti ir daugiau niekada čia negrįžo.

    Kai drakono patelė parskrido į lizdą, susisukęs ratu šalia kiaušino, Einer savo letenose laikė jau atšalusį, kruviną nykštukės kūną. Ranka vis dar spaudė trumpą ietį. Jis taip ir nepajėgė atiduoti Beilai mirusios dukters. Turėjo praeiti dar kažkiek laiko, kol stumdama į šoną, draugė išlaisvino senąjį drakoną nuo nepakeliamos naštos. Ugnies pliūpsniu iš nasrų ji pavertė pelenais tai, kas buvo maža valkirija. Išsilydžiusiam nuo karščio akmenyje taip ir liko įstrigęs ieties antgalis. Asgardo kalvių nukaldintas plienas nebuvo pavaldus magiškos būtybės sukeltos liepsnos karščiui.


Vietoje epilogo.

Išnykus žvaigždėms, devynių pasaulių baigties dieną,
Ant griūvančio vaivorykštės tilto, tarp žemės ir dangaus,
Aštrios ieties antgalio skeliamos kibirkštys nušvietė užslinkusią naktį.
Ugniniam kardui kertant medį, žudantis drakonas įtraukė nagus.
Akimirkai, kuri nebuvo įrėžta ant degančios Igdrasilo šaknies,
Lekianti vilku mirtiną smūgį pavertė šokiu tarp krauju rašytų runų.
Saulės dukrai kopiant nedrąsiai aukštyn, nebūtis pasiėmė savo
Iš gyvatės nuodingų dantų, nuo išniekintos Vygrydo žemės.
Išskleidęs skylėtus sparnus, glausdamas priešo sielą iš nepalaidoto kūno,
Gąsdinantis vėją skrido surasti gyvenimo jai ir sau,
Į nepažįstamus niekam namus, į nesibaigiantį mūšį.
Nepaliestam miške, ant minkštų samanų, savyje moteris priėmė vyrą,
Vėl ir vėl, duodama pradžia tam, kas neturi pabaigos,
Kol ji pati nepanorės kitaip.