Vynburnio giesmės

vynininkai iš lėto degustuoja praėjusios vasaros kvapą
teliūskuoja mėnulio ragą ragauja rūgštoką rudens kraują

kai basos vynininko dukros traiškė sirpias uogas
o jos sproginėjo ir plyšdamos liejos

kaip šaukštu pramuštas kiaušinis

ar minčių spaudimo neatlaikęs
sprogęs akies obuolys

derliaus būta gausaus

prie mėnulio rago prilietęs lūpas
pasijauti virtęs iš pienburnio vynburniu
lakštingabalsiu arklių užkalbėtoju

įsikuitęs į šiltą arklelio ausį dainuoji lyg būtum savo lizde
o arklys miega stovėdamas apsalęs nuo auksasnapių  lopšinių

vynuogyną nuomojantis
tėvas siuntė mane atsiimti derliaus
nes jo tarnus primušė užmušė apmėtė akmenimis

dabar guliu leisgyvis griovyje
bet paukščiai iš snapo mane patį girdo vynu
ir maitina ambrozija
mažais arbatinių snapeliais
į lūpas lieja pieninį ulongą

ir aš atgavęs jėgų
į tuščias akiduobes
pasodinu vynuogyną

kad tėvas mane pasitikęs
nuo blakstienų galėtų raškyti
dideles mėlynas uogas

vadinti mane vynburniu
greitai bręstančiu
ir saugotų nuo pirmųjų šalnų

o vynas pridžiūvęs prie lūpų
o lūpos išpūstos kaip sniegenų pilveliai

kaip liepsnojantys sodai Nerono
nuostabiai apšviestas
gyvaisiais deglais

ir išskendžiu paukščių
klyksmais