Rašyk
Eilės (72429)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10378)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1857, Spalio 9. Kilmarnokas, Škotija

Vakarėjo. Paskutiniai saulės spinduliai vis dar baksnojo medžių kamienus ir vertė pamiškėje įsitaisiusius tris vyrus markstytis prieš šviesą. Tai buvo vienas iš tų giedrų saulėlydžių, kokių taip retai pasitaiko vakarų Škotijoje, ypač rudenį, tad reginys žadėjo būti išties įspūdingas.

Tylą pertraukė sunkus dunksėjimas. Blizgančiais metaliniais bėgiais lėtai riedėjo aprūkęs garvežys, vilkdamas keletą krovininių vagonų. Tirštas, juodas kaip smala, dūmų stulpas kilo iš plataus kamino garvežio priekyje ir čia pat virto vis didėjančiu debesimi. Vakarinis dangus apsiblausė. Nors lengvas pamiškės vėjelis greitai išsklaidė juodus teršalus, romantiškasis saulėlydžio momentas buvo jau praleistas.

Saulės diskas pasislėpė, ir dabar vyrų veidus nušvietė tik mažas laužiukas, sukurtas po didžiule metaline statine. Statinė gulėjo ant akmenų, kad apačioje liktų vietos malkoms sukrauti. Iš jos viršaus styrojo vamzdis, sujungtas su kita, mažesne statinaite. Iš šios – dar vienas vamzdelis, kuris sukosi spirale. Spiralė vėso čia pat tekančiame upelyje. Kitas spiralės – vamzdelio galas liko atviras. Iš jo į medinį kibirą kapsėjo bespalviai lašai.

Džonas Volkeris giliai atsikrenkštė ir nusispjovė pro trūkstamo danties švarplę. Jam tebuvo penkiasdešimt vieneri, bet miestelėnai jį jau vadino seniu. Kita vertus, taip jie vadino visus kurie pratempdavo bent šiek tiek virš „Škotijos norma“ laikomų keturiasdešimt penkių. Taigi, Džonas visiškai natūraliai jautėsi esąs senis, ir pamačius traukinį jam kilo visiškai natūralus noras paniurzgėti.

– Jau trečias. Visai suįžūlėjo. – pasakė, ir nutilo, laukdamas pritarimo.

Kiti du ant čia pat gulinčios išvartos sėdintys vyrai palinksėjo galvomis ir vėl lyg apuokai įsispoksojo į ugnį. Džonas pažarstė laužiuką ir susimąstė. Šie žmonės buvo keisti. Akiniuotas barzdyla, prisistatęs Viljamu Martinsu, nors atrodė dar vyresnis už patį Džoną, bet turėjo visus dantis. Tanki barzda ir plaukai stebino natūraliu juodumu. Einant jis nesinaudojo lazda. Kažkokiu neaiškiu būdu šis žmogus sugebėjo atrodyti ir senas, ir tvirtas vienu metu.

Antrasis, Tomas Smitas – rodėsi dar keistesnis. Akivaizdžiai išgalvotu vardu, nuolat besišypsantis, švilpaujantis panosėj kažkokias negirdėtas melodijas ir kalbantis su keistu akcentu. Dar jo veido spalva buvo kažkokia keista – lyg į rusvumą, lyg į raudonumą – tarsi vyrukas ką tik persikaitino saulėje. Tačiau kokie dar nudegimai Škotijoje? Spalio mėnesį?

Šie vyrai atėjo į Džono krautuvėlę prieš savaitę, palaukė kol nebus pirkėjų, ir tiesiai šviesiai paprašė išvirti porą butelių “vieno grūdo” viskio. Jie, mat, esą amerikiečių keliautojai, atvažiavę čia susipažinti su Senojo Pasaulio kultūra. Pats Džonas jau kelis metus nevarė viskio – tuo dabar užsiiminėjo jo sūnus Aleksandras, kuris jau turėjo varyklą didumo sulig daržine. Jaunuolio sugalvoti maišyti viskiai darėsi vis populiaresni ir ženkliai prisidėjo prie augančių krautuvėlės pelnų. Ši „svaigioji arbata“ skoniu primindavo tikrą, dešimtmečius išlaikytą gėrimą po vos poros metelių, tad biznis ėjo neblogas. Maišyto viskio buteliais buvo užpildytos ne tik parduotuvės lentynos, bet ir sandėliai. Šį gėrimą jis ir pasiūlė keliautojams.

Tačiau amerikiečiai nė girdėti nenorėjo apie maišytą viskį. Džonas jau norėjo juos siųsti velniop, bet lauke pliaupė lietus, o jis nenorėjo pagarsėti, kaip nesvetingas krautuvininkas. Be to, svečiai iš kišenės išsitraukė tokį pundą pinigų, kad būtų užtekę visam alkoholiui krautuvėlėje išpirkti. Vyrukas sumetė nušausiąs du zuikius vienu šūviu – nuo varymo atliks dar gera statinė, kurią galės atiduoti sūnui Aleksandrui, na o šis jau žinos, ką su kuo maišyti. Džonas užtruko dvi dienas kol paruošė salyklą, ir dar penketą kol išraugino raugą. Tuomet vėl susitiko su amerikiečiais sutartoje vietoje. Ir vėl jį užplūdo keisti įtarimai – abu keliautojai atrodė lygiai taip, kaip tą sekundę, kai uždarinėjo jo parduotuvės duris – ne tik tie patys rūbai, bet ir toks pat purvas ant batų, o vyresniojo akiniai ir vėl aptaškyti lietaus lašais, nors šiandien visą dieną švietė saulė. Tačiau jokių išvadų iš to jam nepavyko padaryti, tad jis tiesiog atsivedė svečius į miškelį, kur nuo seno turėjo įrengęs vidutinio dydžio distiliatorių. Aleksandro varykloje laužo kurti dėl vienos statinės neapsimokėjo, o be to, giedras oras žadino nostalgijas ir tiesiog kvietė pavakaroti lauke.

Džonas nusliūkino patikrinti spiralės. Tada išsitraukė iš plačios kišenės puspilnį butelį, pripylė viskio į didžiulį samtį, ir vėl paslėpė butelį kišėnėje. Tai buvo jo mėgstamas triukas – vaišinti kompaniją neva “ką tik išvarytu” gėrimu. Žinoma, apgavystės nepastebėti galėjo tik visiški neišmanėliai – viskiui juk reikia subręsti ąžuolo statinėse, bent tiek, kad įgautų spalvą. Tačiau Džono draugai paprastai mėgdavo tokius pokštus, juo labiau kad nė vienas nenorėdavo “sausai” sėdėti prie laužo. Išskyrus patį Džoną. Nors jis nebuvo visiškas abstinentas – juk reikėjo degustuoti savo gaminius, – bet tokį vaidino prie miestelio žmonių, ir ypač prie žmonos.

– Iš kurios vietos Valstijose, jeigu ne paslaptis? – Paklausė Džonas, tiesdamas samtį svečiams ir reikšmingai merkdamas akį. Kiti du vyrai susižvalgė ir, regis, kiek sutriko.

– Niujorkas – atsakė Viljamas po trumpos pauzės, ir ištiesė ranką, paimdamas samtį, –  kodėl klausiate?

– Galvojau, gal būsiu lankęsis, – atsakė Džonas, – Valstijose buvau kelis kartus. Niujorke, tiesa, būti neteko…

– Keliavote laimės ieškoti, ar prekybos tikslais? – Barzdyla atsargiai gurkštelėjo iš samčio, ir perdavė jį savo jaunesniam kolegai.

– Kaip tik labiau nelaimės ieškoti, negu laimės, – atsiduso Džonas ir tęsė. – Pirmą kartą išvykau paliepus tėvui. Prižadėjau jam rasti senelio kapą ir parvežti palaikus į gimtinę. Man tebuvo penkiolika.

– Jūsų senelis gyveno Valstijose?

– Gyveno? Ne, tik mirė ten. Ar veikiau buvo nužudytas. Škotas jis buvo. Kareivis. Padėjo galvą gal dvidešimt metų iki man gimstant. Kažkur prie Čarlstono. Jo kapo taip ir neradau. Visus ten žuvusius sukrovė į vieną duobę ir užkasė…

– Užjaučiu, – pralemeno Tomas, nusiurbdamas didelį gurkšnį iš samčio.

– Ką čia užjaust, nebeatmenamais laikais viskas buvo, – numykė viskio virėjas, ir svajingai nusišypsojo. – Be to, pati kelionė nebuvo tokia bloga. Plaukdamas atgal sutikau gražiausią merginą pasaulyje.

– Prašau, tęskite, – susidomėjo jaunuolis. Viljamas nudelbė Tomą smerkiančiu žvilgsniu. Šis apsimetė to nepastebėjęs ir grąžino jam samtį.

– Ji buvo vardu Adriana, – šyptelėjo Džonas, rankove trindamas statinėn įmontuotą grėmėzdišką termometrą. Prieblandoje matėsi išraižytos padalos pagal Farenheito skalę. Ties šimtu septyniasdešimt trim laipsniais švietė balta žymė, veikiausiai, paties virėjo nutepliota. Termometro stulpelis parodė keliomis padalomis mažiau.

– Amerikietė? – Paklausė vėl Tomas.

– Iš dalies. Jos tėvas buvo prancūzas, plantatorius Virdžinijoje. Jis kažkodėl negalėjo išplaukti su tabako kroviniu, tad pasiuntė dukrą su keliais tarnais. Na o laive, patys suprantat. Jaunas kraujas, ir nedidelis pasirinkimas, che che…Rėžėm sparną vienas apie kitą ištisą mėnesį. Jau buvau pradėjęs galvoti, kaip kaulysiu iš tėvo pinigų kelionei atgal į Virdžiniją. Deja, grįžęs savo senio neberadau. Tik šviežią kapą. Ir menkutį palikimą. Mažiau, nei galėtų kainuoti bilietas į laivą. Teko atidaryti krautuvėlę, kad pragyvenčiau.

Viljamas ir Tomas nutaisė liūdnus veidus, nebežinodami, ką ir atsakyti.

– Bet jums pavyko vėl pakliūti į laivą? – neišlaikė Tomas, kuriam rimtai parūpo meilės istorijos tęsinys.

– Man pavyko. Po gerų penketo metų. Toks jau tas krautuvininko darbas. Gauni pinigų, uždirbi, bet vėl užsakinėji. Taip didžiosios dalies tų pinigų ir nematai. Bėgant laikui ėmiau galvoti, o ką aš jai toks nuvažiavęs pasiūlysiu. Jos tėvas aprūpina tabaku ir medvilne pusę Britanijos, o aš tik gėrimais ir užkanda aprūpinu vietos girtuoklius. Taigi, plėčiau verslą, sandėliai didėjo, prekybos apimtys augo, kol galų gale pasiryžau, nusipirkau bilietą ir išplaukiau.

– Sutikote Adrianą? – toliau domėjosi Tomas. Viljamas, rodės, susitaikė su pokalbio tema ir dar sykį gurkštelėjo iš samčio.

– Sutikau. Iš pradžių ji mane prikūlė. Atseit, kur tiek laiko buvau. Tada apsiverkė. Sužadėtuvių žiedą parodė. Tėvas, sakė, tekėt verčia už nemylimo. Dėl žemės, dėl turtų, velniai ten žino. Bet galiausiai vis dėlto atlyžo, ir mes tapom…Hmm, kaip čia pasakius…Meilužiais?

– Tai Adriana neištekėjo?

– Ne, taip ir neištekėjo. Jos seniokas jau buvo gerokai nupezęs, Adriana rūpinosi plantacijomis, prekyba, ir šiaip buvo apsukri kaip velnias. Tėvas nelabai galėjo jai pakomanduoti. Porą mėnesių gyvenau Ričmonde. Vėliau teko grįžti, nes vis dar turėjau viskio verslą, kurį reikėjo prižiūrėti. Bet tuo nesibaigė. Mes siųsdavome vienas kitam laiškus per kiekvieną pašto laivą. Galiausiai ėmėm plaukioti vienas pas kitą.

– Kaip, burlaiviais? Po tris tūkstančius mylių? – Iš balso sprendžiant, Tomas buvo tiesiog sužavėtas.

– O kaipgi kitaip? Kuo ilgiau burlaivis plaukia, tuo geriau. Sudarėm ir oficialius sandėrius: tabako tiekimo į Škotiją, viskio į Valstijas. Lydėdavom krovinius. Aš atplaukiu į Ričmondą. Iškraunam viskį, pakraunam tabaką. Atgal plaukiam jau kartu. Gaudavosi trejetas ar ketvertas savaitėlių kartu viename laive. Negaliu pasakyt, jog tie sandėriai buvo labai pelningi, che che…Bet patys suprantat, ne uždarbis mums rūpėjo. Che che…Vargšai jūreiviai, ko tik jie neprisiklausydavo…

– Ir kuo gi visa tai baigėsi? – Paklausė Viljamas, pagaliau supratęs, kaip čia patogiau užbaigti šitą temą.

– Metai slinko, mes susitikdavom vis rečiau. Vis dėlto per vandenyną daug nepriplaukiosi. Kartą grįžau iš kelionės, porą mėnesių nebesulaukiau laiško, ir supratau, kad viskas baigta. Vėliau vedžiau vietinę merginą…

– Ir niekada nebeplaukėte išsiaiškinti, ar tikrai viskas baigta? Juk laiškas galėjo ir pasimesti… – pradėjo Tomas, bet Viljamo pirštas prie lūpų jį nutildė. Išdavikė ašara, nusiritusi Džono veidu, liudijo, kad pokalbis apie meilę baigtas.

***

2458, Balandžio 4. Oksfordas, Albionas

Filmavimo kamera užpildė kambarį įvairaus dažnio bangomis. Keturi skraidantys siųstuvai – imtuvai siuntė informaciją į serverį postapdirbimui – transliacijos žiūrovai galėjo nusireguliuoti vaizdo atkūrimą iš bet kurio kambario taško, ir bet kuriuo kampu.

Reporterė Lukrecija Sparks šypsojosi –  būtent techninės holoprojekcijų galimybės ją padarė televizijos žvaigžde. Jai patiko stebėti raustančius pašnekovų skruostus, kai jie paslapčia gėrėjosi jos šelmiškomis žaliomis akimis, gundančia šypsena, tobula figūra bei kitomis pikantiškomis detalėmis.

Jos pašnekovas – Oksfordo profesorius Viljamas Martinsas – iš tiesų raudonavo, muistydamasis obsidianu inkrustuoto metalo krėsle. Tačiau tai nieko bendro neturėjo su Lukrecija. Profesorius, kaip ir dauguma universiteto mokslininkų, tiesiog buvo nepataisomas intravertas, ir mintis apie vaizdą iš bet kurio taško, jam kėlė įvairiausius kompleksus. Tačiau, kaip ir visi mokslo žmonės, jis įstengė valdytis. Reporterė tuo metu pradėjo įprastą prisistatymą:

– Sveiki, mieli vakarinės programos žiūrovai. Aš Lukrecija Sparks. Mes esame Oksfordo universiteto istorijos fakulteto katedroje, ir mūsų šios dienos pašnekovas – visuomenei puikiai žinomas mokslininkas, Albiono taikos korpuso narys, ginkluotės bei antitermobranduolinių skydų ekspertas, bei vienas iš laiko mašinos kūrėjų, profesorius Viljamas Martinsas.

Mokslininkas nedrąsiai linktelėjo įsivaizduojamiems žiūrovams, kažkur per vidurį tarp dviejų akyse šmėžuojančių imtuvų.

– Pakalbėkime apie Oksfordo istorijos fakultetą, – prakalbo žurnalistė, – juk dabar jūsų fakultetas atsakingas už laiko mašiną, ar tiesa?

– Neteigčiau kategoriškai, – atsakė Martinsas. – mašina priklauso universitetui, o dėl įvairių jos panaudojimo apribojimų, ji priskirta istorijos fakultetui, tačiau ties jos tobulinimu dirba įvairių krypčių mokslininkai.

– Ar galėtumėte papasakoti apie tą gandais apipintą ekspediciją laiku, kurios rezultatus jūs planuojate pateikti pasaulio lyderių susitikime?

– Tai turėjo būti maloni staigmena. Rytoj visų keturių žemynų vadovai susirinks čia, Oksforde, pasiryžę paspausti vieni kitiems rankas…

– Ar tik neperdedate? – Išvertė akeles Lukrecija. – Dar praeitą savaitę jie itin įsijautę vieni kitus naikino.

–  Bet neišnaikino – mūsų paleisti skydai stratosferoje viską susiurbė ir sukišo į saugyklas. Akumuliuota tiek energijos, kad Albiono piliečiai dvidešimt metų nebemokės už elektrą. Žodžiu, šeštas pasaulinis pusiau įstrigęs ceitnote. Albionas turi technologinį pranašumą, o tai suteikia stiprų argumentą. Kartu su Albiono vyriausybe, mes, kaip mokslo įstaiga, rytoj turim geras galimybes tarpininkauti pasaulio išgelbėjime.

– Kad man jūsų optimizmą, profesoriau, – Lukrecija liko skeptiška. – Taigi, papasakokite apie kelionę laiko mašina. Ar neiškilo kokių nemalonumų?

– Jūs, aišku, turit omeny temporalinius nemalonumus? – Nusišypsojo Martinsas. – Galiu užtikrinti, šįkart jokie laiko konstebliai iš oro neatsirado, instrukcijomis nemojavo ir nieko nesudaužė.

– Bet jūs dalyvavote tame bandyme, kai atsirado? – smalsavo Lukrecija. Profesoriui linktelėjus, tęsė toliau, – kokios būtent buvo instrukcijos?

– Na visų pirma, jokių kelionių į ateitį. Visų antra, naudojimas tik moksliniais tikslais, praeityje nepaliekant jokių paradoksų, vertų kritinės masės. Visų trečia, jokio negyvos materijos kilnojimo. Tik žmogaus kūnas. Ketvirta, jei kažkas kažkam neaišku, kreiptis į jį. Dar ir kortelę paliko. Štai – Miredas XN, laiko konsteblis, 2455m. -2465m. Kontaktų neskelbsiu, juk suprantate kodėl.

– Suprantu. Keičiu adresus kas mėnesį, dėl panašių priežasčių, – koketiškai atsakė Lukrecija. –  Ką turėjot omenyje, sakydamas “kritinė masė”?

– Čia Miredo žodžiai. Laiko mašina slopina drugelio efektą, tačiau vargu ar nuslopintų itin masyvius paradoksus. Konsteblis čia ir deleguotas, kad užbėgtų tam už akių.

– Taigi, – reporterė nusprendė grįžti prie esmės, –  jūs turite staigmeną pasaulio lyderiams?

– Taip. Ir labai džiaugiuosi, kad čia pagaliau pravertė mano istorinės žinios. Mes turime – uždėkit fanfaras, cha cha…Mes turime galoną škotiško viskio!

– Viskio? – išpūtė akis reporterė. – Tikro viskio? Iš grūdų?

– Tikro iš grūdų, ir dargi šešis šimtus metų išlaikyto. – Martinso veidą nušvietė šelmiška šypsenėlė. – Šešių šimtų metų viskis! Jūs net neįsivaizduojate jo vertės. Net tais laikais, kai dar augo grūdai, butelis tokio viskio būtų buvęs neįkainojamas.

– Kodėl būtent viskio?

– Vyriausybė norėjo kažko istoriško, simboliško ir vienijančio pasaulio lyderių susitikimui. Iš pradžių planavome, kad tuo dalyku būsime mes, Oksfordas. Laiko mašinos pagalba, mes galime išnagrinėti visų laikmečių istoriją, rasti atsakymus į  klausimus, dėl kurių pasaulio lyderiai ginčijasi amžių amžius. Todėl pabandysime įtikinti juos pasidėti ginklus. Nusprendėme, kad reikalinga simboliška demonstracija – šimtmečiais pamiršto draugiško ritualo atgaivinimas. Akcentas, kuris norą kariauti paverstų noru iš naujo atrasti…

– Kas pagamino jūsų “siurprizą”?

– Analizuodami išlikusius devyniolikto – dvidešimto amžiaus veikalus, mes išsirinkome itin žymų gamintoją Džoną Volkerį. Įkalbėjome jį pagaminti mums galoną šviežio “vieno grūdo” viskio – remiantis archeologų atkastais dokumentais, toks yra labiausiai tinkamas ilgam laikymui.

– Ir konsteblis Miredas neprieštaravo?

– O, iš pradžių jis purkštavo. Tik kai prižadėjom, jog ekonomikos balansas devynioliktame amžiuje nepasikeis, jis numykė, kad tiek jau to, čia nesusidaro kritinė masė, ir galim elgtis kaip norim.

– Tai sukėlė sunkumų eksperimentui? – susidomėjo žurnalistė.

– Šiek tiek. Todėl teko keliauti dviese – su mano asistentu Tomeku. Jis buvęs lengvaatletis, gimnastas, ir augęs vaikų namuose. Jis buvo atsakingas už fizinę operacijos dalį.

Lukrecija kiek nuraudo – kaip ir dauguma Oksfordo aukštuomenės merginų, ji asmeniškai, ir taip pat ganėtinai fiziškai pažinojo Tomeką, nepataisomą, tačiau savotiškai žavų mergišių, nuolat besipuikuojantį savo įdegiu. Saulei didžiąją dalį laiko besislepiant už radioaktyvių debesų, soliariumai tapo prestižine paslauga. Lukrecija ne kartą buvo užsiminusi, jog su ta prestižine paslauga jis kiek persistengia.

– Kaip žinote, laiko mašina neperkelsi drabužių ir pinigų, – Lukrecijos susimąstymą palaikęs sumišimu, suskubo aiškinti profesorius, – teko juos pavogti. Tomeko miklumas ir greitis čia itin pravertė.

– Bet, pone Viljamai, ar tai nėra amoralu? – reporterė pabandė apieliuoti į sąžinę. – Be to, jeigu Tomeką būtų nutvėrę?

– Tada jis būtų pabėgęs. Nepamirškite, šiuolaikinio žmogaus judesiai beveik keturis kartus greitesni. Mums nebuvo jokio pavojaus. Kalbant apie moralinę šio aspekto pusę, mes padarėme viską, kad nenukentėtų socialiai pažeidžiamiausi individai. Iš esmės mes turėjome smarkiai nepakeisti bendro pinigų balanso rinkoje. Kieno rankose jie galiausiai atsidurs – skirtumas mažas. Nors mes ir tam užbėgome už akių, išsirinkdami tinkamus metus.

– Kaip tik norėjau klausti. Kodėl būtent 1857-tieji?

– Tai buvo paskutiniai Džono Volkerio gyvenimo metai. Dešimt dienų iki jo mirties. Matote, mes numatėme, kad jam permokėsime. Rinkos balansas aišku nepasikeitė, bet dėl viso pikto, apsidraudėme. Per dešimt dienų jis nespės – jau nespėjo – investuoti į nieką reikšmingo. Žinoma, jam mirus, šeima pasidalino tuos pinigus, bet tai labai toli nuo, kaip Miredas sako, kritinės masės. O štai statinaitę mes gavome iš vietinio amatininko už rinkos kainą, tad ekonominio balanso čia apskritai neiškreipėme.

– Kodėl būtent statinaitę? Esu girdėjusi, kad gėrimus pilstydavo į butelius?

– Viskis privalo būti brandinamas ąžuolo statinėse, – atsiduso profesorius, tarsi nusivylęs Lukrecijos neišmanymu. – Šiuo atveju mes nupirkome galono talpos statinaitę pastorintomis sienomis – kad būtų tvirtesnė. Ir vis dėlto teko pasukti galvą, kur ją paslėpti.

– Taigi, juk pusę tūkstantmečio pasaulis maišė žemę su dangum. Kažin ar dar likę vietų, kurių niekas tiek laiko nejudintų.

– Tikra tiesa. Suprantat, žemynai netinka, ten litosfera perversta bent po kelis kartus. Salynai apskritai nebeprieinami, dėl radiacijos. Natūralu galvoti apie Albioną, tačiau čia irgi būta problemų…

– Glisiečiai, – pabandė spėti žurnalistė.

– Būtent. Glisiečiai ir jų teraformeriai. Vienintelis dalykas, trumpam suvienijęs pasaulį. – Pusantro šimtmečio atgal, nežemiškos kilmės kolonistų laivas, sprunkantis iš mirštančios planetos, nusileido vidurio Anglijoje ir pabandė pakeisti salos cheminę sudėtį bei ekosistemą. Žemiečiai trumpam nustojo pešęsi tarpusavyje, draugiškai ištaškė į atomus ateivius su visa jų manta, o tada vėl grįžo prie įprastų užsiėmimų.

– Bet galiausiai vietą radote –  nutraukė mokslininko mintis Lukrecija.

– Taip. Įmūrijome statinę į Kilmarnoko geležinkelio stoties pamatus. Tą pačią naktį. Aišku, prieš tai išsiaiškinom, kad tie pamatai liko nepaliesti iki mūsų dienų. Štai kas buvo sunkiausia – kompiuteris vietos ieškojo dvi savaites. Tačiau sugaištas laikas atsipirko. Statinaitė jau išpjauta, sveika ir nesutrūnijusi, – Martinsas net sudrebėjo iš nekantrumo. – Ji laimingai laukia rytojaus, kol ją atidarysime.

– Alkoholio vartojimo kultūra…Ar jūs bent žinote, kaip jis vartojamas?

– Panele, čia dirba geriausi Albiono istorikai, – kiek įsižeidė Viljamas. – Yra išlikę vienokių ar kitokių dokumentų. Archeologai parūpino autentiškų viskio taurių pavyzdžių – pasidarėm dublikatus. Anot senųjų receptų, į taurę dedi ledo gabaliuką, pripili viskio, na ir geri…

– Koks, manote, bus alkoholio poveikis? Žmonės jau keturis šimtus metų  jo neragavo. Galbūt jie nebus tokie atsparūs poveikiui, kaip kad buvo mūsų protėviai?

– Chi chi, – šelmiškai sukikeno profesorius. – O taip! Jiems tiesiog stogą nuraus…

***

2458, Balandžio 5, Oksfordas, Albionas

“Kažkoks temporalinis alkoholizmas” – galvolo Lukrecija, laikydama rankoje stiklą rusvo skysčio. Reporterė gurkštelėjo tik šiek tiek – jai buvo patikėta pristatyti pasaulio lyderių susitikimą žiūrovams, tad ji netroško savo galva išbandyti svaigalų poveikį anksčiau laiko. Šiandien ji buvo ir operatore – pasaulio “grietinėlė” nė girdėti nenorėjo apie rakursus “iš bet kurio taško”. Taigi, Lukrecija naudojosi senamadiška regos nervo nuskaitymo technologija – implantai perduodavo vaizdą, kurį matydavo operatoriaus akys. Todėl reporterė oficialią susitikimo dalį praleido šmirinėdama po salę, kad galėtų netrukdomai filmuoti tiek lyderių tribūnas su svitomis, tiek Albiono vadovybę, tiek Oksfordo mokslininkus. Vengdamas dėmesio, čia trainiojosi ir laiko konsteblis Miredas XN. Jis buvo garbės svečias, tačiau akivaizdžiai jautėsi nejaukiai. “Kaži, ar perkreiptą fizionomiją lemia nuolatinis déjà vu” – pagalvojo Lukrecija ir mintyse nusišaipė.

Pats susitikimas vyko taip, tarsi pacifizmu trykštantis Martinsas būtų jam scenarijų rašęs. Kariaujančios pusės spjaudėsi ir svaidėsi kaltinimais, tačiau pristačius keletą prezentacijų iš istorinės perspektyvos, visi ėmė klausytis atidžiau. Juk nė vieno istorinės žinios nesiekė toliau kaip trys-keturios kartos plius keletas kokių nors skaitytų knygų. Martinso pateikti istoriniai faktai ar netgi elementarios dirbamų laukų nuotraukos juos tiesiog prikaustė prie projekcijos, o pasiūlyta galimybė dalyvauti laiko eksperimentuose – apskritai sužavėjo. Kai oficiali dalis baigėsi, ir buvo pristatytas Martinso “siurprizas” – visiems išties “nurovė stogą”. Dar prieš paragaudami gėrimo, susirinkimo dalyviai gyvai tarškėjo vienas per kitą, ginčydamiesi, kaip čia geriau “atversti naują lapą planetos gyvenime” ir “kiek daug metų pelenais paleista”.

Viskio buvo tiek, kiek, organizatorių nuomone, ir reikėjo – po porą trejetą sklidinų taurių. Ir dar po šlakelį spaudos atstovams. Miredas savo taurės mandagiai atsisakė. Linksmą klegėjimą politikos temomis keitė dainos, šokiai, nuoširdūs prisipažinimai ir draugiški apsikabinimai. Lukrecija, pajutusi padidėjusį dėmesį savo asmeniui, atsitraukė į salės kampą, idant pernelyg draugiškai nusiteikusiems veikėjams būtų mažiau patogu su ja glėbėsčiuotis – juk visa tai turėjo kentėti ne tik ji, bet ir tiesioginio eterio žiūrovai.

“Ką gi, baigiam transliaciją” – pagalvojo reporterė, akies krašteliu pamačiusi Viljamą, bandantį išsidrėbti tiesiai ant suolo. “Metas ir man pasilinksminti”, – vos vos siurbtelėjo gėrimo. Išgirtasis viskis visiškai nebuvo skanus, tačiau netrukus krūtinėje pasklido maloni šiluma. “Oho, jausmas kaip įsimylėjus” – šmėstelėjo mintis. Lukrecija permetė mintyse trumpą atsisveikinimo su žiūrovais eilutę, ir vėl atsisuko į salę, perduoti paskutinių renginio kadrų. Vaizdas jau nebebuvo aristokratiškas. Kažkas ritinėjosi po stalu, kažkas pusbalsiu klykė, kažkas vėmė sau po kojomis, o likusieji šlitinėjo po salę, kliūdami vieni už kitų tarsi akli.

Vaizdas mirktelėjo ir užtemo. Lukrecija nusikeikė mintyse – nejaugi sumauti implantai nuslopino nervą? Mergina papurtė galvą ir susikaupė. Vaizdas pamažu grįžo, išplaukęs ir apsiblausęs. Ji atidžiau įsižiūrėjo į salėje šlitinėjančius žmones ir nustėro. Jie nebuvo “tarsi akli”. Jie iš tikrųjų buvo akli!

Žurnalistė pajuto, kad trūksta oro. Ji ėmė kvėpuoti giliau, tačiau tai padėjo tik šiek tiek. Mergina iš paskutiniųjų kvėpė orą, plaučiai dirbo pilnu pajėgumu, ir vis dėlto ji jautė dusulį. Staiga nežmoniškai suskaudo galvą. Lukrecija griebėsi už smilkinių ir atsitūpė. Aplinkui švokštė ir konvulsijose trūkčiojo visi susitikimo dalyviai. Išskyrus profesorių Martinsą – šis jau gulėjo tyliai ir ramiai, įsmeigęs stiklinių akių žvilgsnį į lubas.

Lukrecija pajuto šleikštulį gerklėje. Maldaujančiomis akimis ji pažvelgė į kitame kampe stoviniuojantį konsteblį Miredą.

– Nesusidaro kritinė masė, – atsainiai numykė tasai. Tada, laviruodamas tarp gulinčiųjų, nutipeno prie stalo ir neskubėdamas suvalgė sintetinį pyragiuką.

***

1857, Spalio 9. Kilmarnokas, Škotija

Džonas Volkeris stovėjo, pirštinėta ranka atsirėmęs į statinę, ir stebėjo, kaip dvi nugaros bei maža statinaitė išnyksta tamsoje. Tuomet sugriebė keletą malkų ir įmetė į ugnį. Termometro stulpelis emė staigiai kilti, viršijo baltą žymę, ir nusistovėjo kažkur ties šimtu devyniasdešimt.

–  Va dabar turėtų gautis neblogas, – pats sau tarstelėjo ir staiga užsikosėjo. Pakosėjes gerą minutę, išspjovė gelsvai žalią gleivių gumulą.

– Velnias, ar tik nebūsiu peršalęs. Reikia praskalaut gerklę, kol niekas nemato…Tebūnie tai maža paslaptis, che che…

Volkeris savo paslaptis saugojo gerai. Niekas nežinojo, jog kitados, nesulaukęs Adrianos laiško, jis vis dėlto nuplaukė į Ričmondą. Ten atrado, jog prieš tris mėnesius plantacijoje įvyko didelis vergų maištas. Plantatorius ir jo dukra buvo nužudyti – pasimaišė ne vietoje ir bandė sutrukdyti vergams pabėgti į Pensilvaniją. Pensilvanijos valdžios atstovams tai buvo nė motais. Džonas netgi įtarė, kad šiaurinės valstijos nuolat siųsdavo kurstytojus į plantacijas, tokiems maištams organizuoti.

Džonas Volkeris visa savo širdimi nekentė “jankių” ir visko kas su jais susiję.
2017-10-04 12:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-01 12:47
Damastas
Pasakojimo budas ir stilius gana kokybiski. Pabaigoje daug nereikalingo balasto pvz. Kazkokie ateiviai nieko neduodantys istorijos tekmei, nuzudyti plantacininkai - taip pat visiskai nekeiciantis istorijos faktas ir tt.
Butina issigryninti kas svarbiausia ir vengti rasant staiga saunanciu "netiketu" ideju.
4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-25 00:04
cerera
Oho kiek čia gėrio! Pirmoji dalis išvis be mažiausio prekaištėlio (na gal tik ta ašara tuo metu neįtikino ;), o antroji, nors fantazija trykšta laisvai ir skaityti buvo labai įdomu, visgi kažkiek atsilieka išpildymo prasme.
Visumoje vis tiek labai gerai. Ačiū rekomendavusiems kolegoms ;) !

P.S. „pusantro šimtmečio atgal“  – negerai. Tiesioginis vertimas iš rusų k.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-08 20:18
sesė mėta
ok, tai tada dar Pupų dėdės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-06 17:10
Sportbatis
Atsiprašau, bet šitas nėra serialas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-06 13:48
Nukainotas
Liuks. Dar!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-04 15:25
ieva3003
Gera odė John Walker viskiui. Pagardinta istorija.
Kiek neįtikino motyvacija pakenkti amerikiečiams. Gal norėjosi kiek rimtesnio paaiškinimo, kaip čia suveikė mylimosios mirtis.
Detalės - tikras malonumas. Šeimos istorija, škotų miestai, JAV valstijos.
Labai patiko ir "nesusidaro kritinė masė". 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-04 14:14
Fake_writer
Na gi gerai, beveik šauniai :)
Ir tema liuks. Aktuali :). Jeigu antra dalis būtų tokios pat kokybės, kaip pirma- būtų puiku.
Vis tik pirmoj daly dialogai ir personažai labiau įtikino nei antroj. Žurnalistė, nors ir "ganėtinai fiziškai pažinojo Tomeką" nelabai traukia iki televizijos žvaigždės statuso (beje 2458 vis dar bus televizija?).
Pats modernusis pasaulis irgi kelia klausimų: kur dingo alkoholis po 2050-tųjų? Grūdai baigėsi? Na tai sintetiniai gėrimai turėjo atsirast. Na, nė velnio netikiu, kad žmonija gėrė tūkstančius metų ir vieną dieną pyst' ir viskas baigėsi.
Iš kur ta žurnalistė žino žodį "Viskis" ir tai, kad jis varomas iš grūdų, jeigu 400 m žmonija nebegeria? Juk net tam, kad sužinot, kaip anas vartojamas, profesorius pasitelkė archeologus, kurie "atkasė" (kam jiem kažką ten atkasinėt, jeigu va dabar viskas saugoma online ar kompuose? :) ).
Dar nesupratau, kodėl salynai neprieinami dėl radiacijos?
Ir kokiu būdu tas Tomekas augo vaikų namuose? Nemanai, kad vaikų namai 2450m yra daug didesnė fantastika nei kelionės laiku? :)
Man rods, prifarširavai visko kiek per daug į tą kūrinį, galėtų būt trumpesnis.
Bet kokiu atveju, likau patenkintas, kad perskaičiau. Moki rašyt. Gal net reiks tą tavo Pupų dėdę pradėt, nors tokių paklodžių paprastai neskaitau :)

4+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą