Sakai tu geresnis
Už pulką kitų,
Galėtum nuteisti
Dėl savo tiesų…
Tu ego iškėlęs
Tarp jūros žmonių,
Žigiuoji per galvas
Tau nėra lygių…
Pasaulis spalvotas
Tik tavo spalvom,
Esi čia ryškiausias,
Aukščiausom natom…
Bet leisk tau priminti,
Ką žinom visi
Šešėliai šioj žemėj
Visų mūs pilki…
ne pilki šešėliai- priklausomai nuo šviesos šaltinio - apšvietimo, jie pirmiausia šiltų ir šaltų tonų (krintantys ant daikto (yra šešėlinė pusė ant daikto) ir metami paties daikto; jie būna šiltų ir šaltų tonų, niu gi ir spalvoti-gelsvi, melsvi, rusvi, žalsvi - labai greitai užčiuopsite tai (ir labai rega atsivalys) jei paimsite aliejaus (tapybinius dažus) arba pastelę, ir bandysite nutapyti šešėlį-pradėsite ieškoti konkrečios spalvos su perėjimais, ir žiūrėti-tai ar ne tai. pamatysite - pilko šešėlio nėra :)
niu o kodėl neparašėte, kad norite priminti "kraujas visų raudonas_ ir juodas kai sukreši" ? :).
šešėlį meta kūnas - jis šviesai nepralaidus, o kūnas yra ne mes, tik įrankis.
rašykite kitą, tas agresyvus ir pamokslaujantis be motyvacijos.
beje,kodėl? lyrinis herojus nori kažką priminti tam kitam- juk visada buvo yra ir bus, lyderių, stebėtojų, altruistų, pesimistų, bailių ir drąsuolių, veidmainių ir atvirų, klastingų ir patikimų, tai kiekvieno gyvenimas, kurį jis turi gyventi savo kailyje, o jūs kažkodėl išskiriate šį prototipą, natūrą, kuriai norite PRIMINTI kažką?.. nėra motyvacijos, ar šiaip, lozungas toksai- niu ir tada kokia prasmė - jie nyksta, keičiasi- matote- nėra motyvo KODĖL? ir išminties nėra - šešėliai spalvoti - o ir kūnas laikinas - nors visų šviesai nepralaidus - meta šešėlį.