Varvės, lašės nuo žvakės miglotas ilgesys.
Ir kam? Ten mes kartu, ir visko bus gana.
Šešėlių jaukuma juk mums tepriklausys.
Ir mes dar neseni, ir meilė dar jauna.
Kiek meilėj duburių, akivarų, kurių,
Kaip spąstų ar tinklų gyvūnai vargani,
Nejuntam ar nevengiam. Link geismo žiburių
Tu nesismelk, sustoti pabandyk... kai gyveni...
Ta žvakė, ta bordo aksomo jaukuma,
Klejonė įnori, ar gal lemties brėžta,
Tas vangulys rūkstąs ir žiežirbų ūma
Susmilks šalia. Mylėk ir būk kartu,
Tu, septyniolikmete aistringa ir griežta
Jaunystės tikruma, kad esava kitu.
aksominiai žodžiai, šviesų žaismas nuo pradžios iki paskutinio posmo; šiltas, itin jaukus. skaityti reikia tokius eilėraščius ne vieną kartą, beskaitant atsiveria tai, kas už žodžių. nžn, kaip galima numesti 2 taškelius, kaip už kokią talalušką:(....
Santūriai ir subtiliai apie meilę, kaipo prigimtinę gyvenimo pilnatvę - per jausmus ir intuiciją:
,,...Nejuntam ar nevengiam. Link geismo žiburių
Tu nesismelk, sustoti pabandyk... kai gyveni..."
Puikus lyrinis sonetas minčių ir žodžių raiška.... ir tuo vidiniu - ypatingą širdies šilumą skleidžiančiu spindesiu... sužavėta... Ačiū.