Užkaskit mane kaip šunį,
Pamiškėj, po laukine alyva.
Juk nieko nėra nuostabiau,
Kai ji kukliai, bet nuoširdžiai žydi.
Nesimelskit daugiau už mane,
Dievas teisingas - lai sprendžia.
Jo pagalbos jums labiau prireiks,
Tačiau ne anapus, o šičia.
Ir neverkit manęs, prašau!
Nejau savęs jums taip gaila?
Linksmom dainom palydėkit
Į naują pasaulį žengiant.