Vis klausi, ko reiktų,
kad būtų geriau,
it būčiau gelmė
kažkur dvasioj giliai
ir turtingai išnokus.
Jeigu tai būtų tiesa,
atsiverčiau ir pats,
įtekėčiau į šviesą
kaip rytas rasotas –
Nieks nebartų,
kad taip trupiniais išbarstytas,
kad nei karto neradę, nematę,
jog būčiau parėjęs į vieną...
Tartum paukščiams pabertas misti,
tarytum ir mano kasdienos,
kaip paukščiai išmokusios lesti
iš šitokio aš.