Trumpas vabalo gyvenimas

Prispaudęs vabalą rodomuoju pirštu MK4 susimąstęs stebėjo, kaip šis bejėgiškai makaluoja visomis šešiomis kojomis, stengdamas išsivaduoti. Piršto galu juto žūtbūtines padaro pastangas ištrūkti, jautė neįtikėtiną jo jėgą.
– Beviltiška, vyruti. Suprantu, kaip jautiesi. Ir aš ne kartą buvau taip įkliuvęs. Kai vienintelė išeitis – mirtis.
MK4 dar labiau spustelėjo pirštu ir iš po jo ištryško žalsvos vabalo sultys. Pakėlė pirštą prie veido, atidžiai apžiūrėjo žalsvo skysčio lašelį, pauostė, nulaižė.
– Karti mirtis, – sumurmėjo. – Beprasmė, beveik taip pat kaip ir trumpas vabalo gyvenimas. Kaip visi gyvenimai.
Staiga, lyg už kojų trukteltas, MK4 griuvo ant žemės, persirito porą metrų į šoną ir nusitaikė. Taikiklį uždengė šviesrudė dėmė. MK4 atmerkė antrą akį: vos už keliolikos metrų priešais tarp jaunų eglaičių stovėjo grakštus žvėris šakotais ragais ir žvelgė į atėjūną. Išdidžiai, gal net paniekinamai. Kaip MK4 ką tik žiūrėjo į vabalą.
MK4 tereikėjo tuo pačiu rodomuoju pirštu dar bent kiek spustelėti gaiduką ir gyvulys būtų iškeliavęs paskui vabalą. Ir paskui daugybę kitų: vabalų, paukščių, gyvulių, vaikų, moterų, vyrų. MK4 žudė daug. Vienus iš smalsumo, kitus iš atsargumo, trečius, nes buvo lieptas. Lengvai, be aistros. Vienu piršto spustelėjimu, rankos mostelėjimu ar spyriu koja. Kai matydavo, kad pats nesusidoros, žudė žodžiu: rikteldavo koordinates ir kodinę komandą į raciją ir po kelių minučių ištisi kaimai paskęsdavo liepsnose, gyvenvietes užklodavo juodojo maro ar choleros debesys, miestus nušluodavo milžiniška jūros banga ar staiga išsiveržusio ugnikalnio magmos upė. Žudė be gailesčio. Be gailesčio ir žūdavo. Nes žinojo, kad netrukus bus iš atsarginės kopijos atkurtas naujame kūne, gal net geresniame nei ankstesnis. Na, gal su mažyčiu gailesčio krisleliu – per daug metų su kūnu susigyvendavo, įprasdavo prie jo smulkių nestandartinių ypatumų, nedidelius jo trūkumus išmokdavo paversti privalumais. Ir dar gaila būdavo to nediduko atminties gabalėlio, kovos lauke pražuvusio su senuoju kūnu, nespėto perkelti į atsarginę kopiją. Palyginti su ne vieno šimto metų atsiminimais, tie pražuvę atminties fragmentai atrodė niekis, vos kelios akimirka. Tačiau MK4 jautėsi taip, tarsi kas kartą būtų apiplėšiamas, su kiekviena mirtimi netektų ne kelių akimirkų įvykusio gyvenimo, o gabalėlio savo sielos. Kažko svarbaus, kas galbūt nutiko per tas kelias ar keliasdešimt minučių prieš mirtį. MK4 pyko ant mirties. Turbūt iš to pykčio dabar ir neiššovė. Žinoma, nebuvo reikalo žvėries žudyti. Bet anksčiau jam tai nebuvo kliūtis – žudė kiekviena proga, visus pasipainiojusius po ranka. Ir žinoma tuos, kuriuos buvo įsakytas nužudyti.
MK4 atitraukė pirštą nuo gaiduko ir mostelėjo ranka. Žvėris krūptelėjo, bet nešoko bėgti. Piktai nunarino galvą ir papurtė ragus: „Žiūrėk, ir aš ginkluotas“. Paskui atsitiesė, lėtai apsigręžė ir oriai nužingsniavo į mišką. Čia jis valdovas.
MK4 apsidairė. Dešinėje, patogiai įsispraudusi tarp aukštų krantų, tingiai šnarėjo upė. Atrodė, kad upė mėgaujasi poilsiu ką tik įveikusi akmenuotą slenkstį prie sugriuvusios užtvankos. Iš pelkėtos pievos kur ne kur kyšojo akmeninių pamatų ir aprūkusių mūrinių sienų liekanos. Buvęs vandens malūnas. MK4 pabandė įsivaizduoti, kaip ši vieta atrodė tada, kai malūnas veikė. Prieš akis iškilo didžiulio pastato storom raudono mūro sienom vaizdinys. Vanduo neskubriai suko sunkų medinį vandenratį, monotoniškai girgždėjo masyvūs krumpliaračiai. Prie didžiulio pastato viena po kitos važiavo grūdų maišų prikrautos vežėčios, aplinkui zujo kelios dešimtys kaimiečių, miltuotais drabužiais ir plaukais: vyrų, moterų, vaikų. Visur šūksniai, klegesys, juokas. Staiga viskas pasikeitė. Tarsi upė būtų akimirksniu siūbtelėjusi iš krantų ir nuplovusi šią kaimišką idilę. Tik ne vandeniu, krauju. Aplink voliojosi daugybė negyvų kūnų, kai kurie be rankų, kojų ar galvos. Visur telkšojo kraujo balos. Iš malūno telikę rūkstantys griuvėsiai. Ir mirtimi kvepianti tyla. Girdėti tik vangus upės šnarėjimas. Kaip dabar. Kas tai, prie kraujo įpratusios, psilocibino skatinamos vaizduotės vaisius ar prarastas ir dabar netikėtai iškilęs prisiminimas? Dar tas medinis dvaras liepų parke kiek aukščiau prieš srovę. Paskendęs ryto migloje dvaro pastatas atrodė pažįstamas ne tik iš holograminio žemėlapio: tas aukštas akmeninis pamatas, išsišovusi veranda su balkonėliu, langų arkų drožiniai. Ar MK4 galėjo jame lankytis per ankstesnes misijas? O gal tik architektas buvo be vaizduotės? 
Žengdamas tiksliai vektotrekerio pažymėtais mėlynais taškais MK4 pamažėl artėjo prie savo misijos tikslo. Tyliai, kad nė šakelė netrakšteltų. Negalima išsiduoti. Be to, nežinia kokių spąstų nekviestam svečiui gali būti priruošta. Niekada nenuvertink priešininko. Ypač tokio, kuriam likviduoti prireikė geriausio kario, elitinio žvalgo – ketvirtos kartos mnemokiborgo, trumpiau MK4. Tobulo žudiko.
Iš taktinio žemėlapio MK4 žinojo už kalvelės esant didelę sodybą. Gale erdvios laukymės už ūkinių pastatų turėtų būti gyvenamasis namas. Dar žinojo, kad tiesiai už paradinių durų – laiptai į antrą aukštą. Kairėje – tėvų miegamasis, dešinėje – sūnaus kambarys. Rankena ant jo durų – tik iš išorės. Iš kur jis tai žino?! Ir tai, kad šeimininkai paprastai vaikšto per šonines duris, o per paradines išeina tik svečių pasitikti?
Visai netoli sulojo šuo.
„Labradoro retriveris,  – dingtelėjo MK4. – Aš žinau! Bet kodėl?! “
Ši mintis neramino kur kas labiau už nežinią. Įpratusį prie tvarkos karį ši žinojimo nežinia trikdė. Kita vertus, atskleisti paslaptis – jo darbas. Net jei jos glūdi jo galvoje.
MK4 išėjo į miško pakraštį. Priešais plytėjo didelė pieva. Gale jos ryto migloje dunksojo pastatas.
Priklaupęs ant vieno kelio MK4 kelias minutes pro taikiklį stebėjo namą. Nuo laiko pajuodusių rąstų sienos, apsamanojęs gontinis stogas, suklypusi veranda. Kelių langų stiklai išdaužti ir užkamšyti skudurais. Varpučių ir usnių prižėlusiame kieme mėtėsi įvairūs rakandai: skardinis kibiras be dugno, sulūžusi kėdė, surūdijusi kabykla. Sodyba atrodė seniai apleista, nesimatė jokių gyvenimo ženklų. Gyvybės name nerodė ir skeneris. Gal sienos ekranuotos? Kažkur dingo ir šuo. Gudriai paspęsti spąstai ar klaidinga žvalgybinė informacija? Reikia patikrinti namą. Pavojinga, bet nektochitino šarvai  jį turėtų apsaugoti net ir nuo pačių įmantriausių ginklų. Beveik nepramušami.
MK4 išlindo iš miško ir ryžtingai žengė namo link.
Staiga namo durys atsilapojo ir ant prieangio pasirodė pagyvenusi moteris. Vilkėjo palaida nebalintos drobės suknele, ant pečių užsimetusi storą vilnonę skarą, įsispyrusi į kailines šlepetes. Lygiom sruogom ant pečių krintantys ražienų spalvos plaukai įrėmino pailgą romų veidą.
Ji, taikinys Nr. 2! MK4 pirštas ant gaiduko intuityviai virptelėjo, bet jis neiššovė. Moteris žvelgė tiesiai į jį. Teisingiau į ten, kur jis slėpėsi po joniniu maskuojamuoju apsiaustu. Paprasto žmogaus akiai jis turėjo būti nematomas. Vis dėlto MK4 atrodė, kad moteris jį mato. Nežiūrėdama po kojomis, ji nulipo laipteliais į kiemą, apėjo išmėtytus rakandus ir per pievą žengė jo pusėn. MK4 matė, kaip po jos kojom linko žolės, kaip nuo rasos drėko jos suknelės kraštai. Ir delsė. Akimis skenavo aplinką. Turi būti antras taikinys! Nr. 1. Turi būti kažkur greta.
Moteris sustojo pievos vidury ir ištiesė rankas į MK4 pusę, lyg kviesdama vaiką.
– Sūnau, kaip gerai, kad grįžai! Gal arbatos? Užplikysiu žolelių, gerai?
Namo antro aukšto lange šmėstelėjo šešėlis. MK4 iššovė. Plazminė kulka pervėrė holograminei moteriai galvą ir sprogo atsimušusi į namą supantį jėgos lauką. Holograma išnyko. Į antrą taikinį iššauti nespėjo. Iš namo atskriejusi titaninė kulka pramušė MK4 teleakinius, pervėrė kairę akį, ištaškė smegenis, sutrupino kiaušą ir iš vidinės pusės įsmigo į šalmą. Po akimirkos antra kulka susprogdino ant šalmo sumontuotą energijos ir ryšio modulį.
Dar po kelių sekundžių pro šonines duris iš namo išpuolė žilaplaukis vyras ir paknopstom pasileido prie MK4. Rankoje nešėsi teberūkstantį senovinį karabiną. Pribėgęs, čiupo kniūbsčiom tįsantį kario kūną už pečių, atvertė ir staigiu judesiu nuplėšė nuo jo juosmens diržą.
– Tikiuosi, nanomedas nespėjo sušvirkšti visos nanobotų dozės ir man neteks tavęs dar kartą žudyti? – sumurmėjo. – Nors... Atsarga gėdos nedaro.
Vyras dusyk iššovė MK4 į kaklą ir krūtinę.
– Tokių žaizdų net ir galingiausi nanobotai neužlopys.
MK4 mirė.
Iš malkinės greta namo pasirodė moteris ražienų spalvos plaukais. Tik ši vilkėjo neperšaunamą liemenę ir rankose laikė snaiperio šautuvą. Vyras pamojo jai.
– Viskas, – šūktelėjo. – Saugu.
Moteris atrėmė šautuvą į malkas ir neskubėdama per pievą priėjo prie nukauto kario. Atsiklaupė, nusmaukė nuo jo sudarkytos galvos šalmą ir šiurkščiu delnu perbraukė ražienos spalvos kruvinus plaukus.
– Atleisk sūnau.
Pakėlė ašarotas akis į vyrą.
– Nebegaliu daugiau. Kiekvienąsyk jaučiuosi taip, lyg ta kulka sprogtų mano širdyje.
Vyras supratingai sulinksėjo galva, giliai atsiduso.
– Juk žinai – tik taip galime visi trys gyventi.
Norėjo padėti moteriai atsistoti, paimti ją už parankės, tačiau jo ranka tik perskrodė hologramą. Moteris to nepastebėjo.
– Et, vėl užsimiršau, – sumurmėjo vyras. – Jau tiek metų, o niekaip nepriprantu.
Nusigręžė, atžagariu delnu perbraukė sudrėkusias akis.
– Šapas, – pasiteisino. – Eime, motin. Iškūrensiu pirtelę. Taip, kaip tu mėgsti – su pelūno kvapu. Pasigarinsim, išsivanosim ir atlėgs. Ir toliau gyvensim. Ir lauksim. Kol sūnus vėl sugrįš.