Pasisveikinimas akimis iškeliauja ryto drėgmėn. Tai
atsitinka šalia jūros rytais viskam. Po
to ilgai dar plevena ore atskiri minčių fragmentai,
grįžti už kopų, eini link tilto, pasuki už kampo
ir galvoji: aukštis yra vertikalus atstumas
arba tai, ką gauni kildamas, prarandi krisdamas
arba tai, kuo žinojimas nuo turėjimo skiriasi,
bet nuo to nereikia vaistų, ūmus
išblaivėjimas, kambarys, damas
primena kvapas, tepalo stygius vyriuose
ir neišvengiamumo dvelksmu pasiekia sudie, tai
skirta tau, todėl atsipūsk pagaliau, tik
teisingus vardus pasirink prisiminimų dietai
ir jokių galvosūkių negliaudyk.
Prijautęts tia jautsmų taip?...Man net per daug tsiek tiek tų jautsmų, nets itspalantsuoja tiktai eilėratsį ir vitkats...Pradzioje maniau, kad tia tik patsvartstymai tsu itsmątstymaits ir man daug lapiau tada patiko, rimti patsvartsymai tsu itsmątsymaits maniau, o patskui ziūriu, kad tia tektst plektst tik, vots ne itsėjo popots, atėjo pagiriots ir...vitkats, taip? Atseit dar kazkats puvo?...O man atrodo, kad nieko daugiau tia pe tsektso ir nepuvo, pim pim. Ir man atrodo, kad pats kaltats, nets paciam vitsų pirma reikia kazką tai daugiau atsinetsti, taip.
... ,,užkabino"...išjaustų, išmąstytų minčių pynė-dedikacija skaudžiai taikant kažkam į širdį:
,,...ir neišvengiamumo dvelksmu pasiekia sudie, tai
skirta tau, todėl atsipūsk pagaliau, tik..."
...deja, kartais neišsiaiškinę paskubam atsitraukti, kai jausmai lieka iki paskutinio atodūsio, tiktai apsunkindami viską...
Buvo malonu apsilankyti Jūsų kieme, žvelgiant per skaudžiai palietusių savų jausmų prizmę.