Ragana (III dalis)

Jie visi žiūrėjo viena kryptimi: į plačiai pravertas ir iš abiejų pusių prilaikomas laiptinės duris. Kol išsižiojusi spoksojau tai į tas duris, tai į susispietusius aplink žmones,  dėdė Vasia pasileido bėgti laiptais į viršų. Keletas žmonių, mojuodami rankomis, ėmė jam kažką šaukti, tačiau jie kalbėjo viens per kitą ir iki manęs neatsklido nei vienas aiškesnis žodis, tačiau jau ir be to supratau, kad greitoji pagalba atvyko pas Bronę.

Mama, rodos,  tik tuomet mane pastebėjo ir čiupusi rogutes, užnešė jas laiptais iki mūsų kiemo. Aš vis dar stovėjau vietoje, kaip įbesta.

- Aušrele, eime namo, - paragino mama, tačiau tarpduryje kone susidūrėme su vyrais, neštuvuose gabenančiais kaimynę ir atšokusios atgal, baugiai susižvalgėme. Žmonės, šurmuliavo, stumdėsi, bandė bent akies krašteliu žvilgtelėt į iki pat nosies galiuko uždengtą nediduką kaimynės kūną. Stovėjau visai šalia, beveik galėjau paliesti jį ranka. Saugiai įsikibusi į mamos paltą, mėginau pažiūrėti, ar ji kvėpuoja, tačiau man nepavyko pamatyti netgi jos veido. Staiga man pasidingojo, kad tai visai ne Bronė paslėpta tuose neštuvuose, o tik didžiulė, plastmasinė lėlė. Mes su mergaitėmis dažnai žaisdavome ligoninę – Teresės tėtis dirbo dispečerinėje ir labiau už viską mergaitė mėgdavo gaivinti ir gydyti lėles, kurių turėjo gyvą galybę.  

Žinoma, supratau, kad tai ne žaidimas ir kad baba iš tiesų sunkiai  serga, tačiau niekaip negalėjau patikėti, kad po tais patalais guli ji – tiek vietos galėtų užimti nebent vaikas. Niekuomet anksčiau nekrito į akį, kokia ji vis dėlto maža ir smulki.

Staiga šurmulys nutilo, žmonės prasiskyrė  ir link baltojo autobusiuko  durų, pasispirdama ramentais, per sniegą yrėsi Valė. Šį kartą jos veidas nebeatrodė piktas. Iškreiptas, niūrus ir bjaurus, kaip įprastai, bet ten jau nebebuvo nė krislelio pykčio. Ji vis nusibraukdavo veidą plaštaka, nejaugi verkė?

Kol Valė, atsidariusiu priekines duris, trūksmingu balsu kažką aiškino greitosios pagalbos vairuotojui, medicinos sesuo iššoko iš automobilio ir pačiupusi už durelių rankenos, iš visų jėgų  sušuko jai į veidą:

- Tik šeimos nariams! Moteriške, traukitės, jūs trukdote dirbti!

- O aš ir esu šeima, - garsiai ir aiškiai ištarė Valė. Niekas dar nebuvo girdėjęs jos taip kalbant.

Durys užsitrenkė, greitoji kaukdama išvažiavo, išsiveždama ir babą Bronę, ir „babą Jagą“. O dėdė Vasia išrūko iš paskos  savuoju oranžiniu Moskvičiumu. Visi likome stovėti netekę amo.

Kai po geros savaitės dalyvavome kaimynės laidotuvėse, jau niekam nebuvo paslaptis, kad ragana Valė yra gerosios Bronės giminaitė. Tačiau žinojome tik tiek,  kad Anastasija, tą lemtingą vakarą užėjusi pas Bronę, rado neužrakintas duris ir šalia susmukusią kaimynę, matyt susiruošusią ieškot pagalbos, bet taip ir nesugebėjusią atstumti nelemtų dvigubų durų. Taip pat žinojome, kad kiek vėliau Anastasija ketino aplankyti Bronę ligoninėje, kai tuo pat metu keliavo pasiimti jau sveikstančios savo mamos, tačiau judvi  iškart išvyko į Krymą reabilitacijai ir taip mes netekome vienintelės  įvykių liudininkės.

Ilgėjausi Bronės. Dėdė Vasia iškart po laidotuvių išvyko į savo giminę, o kaimynų butą netrukus užėmė dar viena lietuvių šeima. Ir nors su bendraamžiu Dariumi netrukus tapome neišskiriamais draugais, kaskart, išėjusi į laiptinę, tikėjausi, kad tuoj tuoj prasivers Bronės durys ir plačiai besišypsodama kaimynė pakvies paskanauti bandelių su cinamonu. Privalgiusios skanėstų, mudvi pramogausim, daug juoksimės ir, žinoma,   dainuosim, o neiškentęs Vasia ir vėl išsitrauks savo didįjį akordeoną.

Ilgainiui pajutau,  kad tapo nebe taip baugu prasilenkti su Valia laiptinėje, aš  netgi neužsimerkdavau. Jos akyse rusenęs pyktis užgęso, dabar čia įsiviešpatavo tik liūdesys ir susitaikymas – panašiai į mane žvelgdavo romusis kaimynų senbernaras. Tačiau prie sienos vis dar prisišliedavau – ramentai užėmė pernelyg daug vietos siauroje laiptinėje.

♣♣♣ 

Vieną, jau besibaigiančios žiemos vakarą, į duris pasibeldė sugrįžusi Anastasija. Paprastai ji nebūdavo itin laukiama viešnia, mes vadinome ją plepe, nes šioji niekuomet neapsieidavo be paskalų, kurios dažniausiai stipriai prasilenkdavo su realybe. Net mano geroji mama, ir ta dažniausiai priimdavo ją tarpduryje, atsiprašiusi, kad turi neatidėliotinų reikalų. Tačiau šį kartą ji be žodžių įleido kaimynę vidun – visi mūsų namo gyventojai nekantraudami laukė bent mažiausios užuominos apie porą metų atkakliai viena kitą ignoravusių giminaičių paslaptis.

Nors mama liepė man ramiai pasėdėti kambaryje, aš  visai nenorėjau piešti, todėl atsistojau prie vos pravertų virtuvės durų, prisiplojau prie sienos ir godžiai gaudžiau kiekvieną žodį. Iš pradžių girdėjosi tik šnabždesys ir mamos aikčiojimai. Bet pamažu Anastasija įsismagino, ėmė kalbėti vis garsiau ir aš ėmiau šį tą nugirsti:

-Tai va .... prakeikę ją. Atėmė iš jos dukrą, Iriną.

-Bronislava turėjo dukrą? - aiktelėjo mama, pakankamai garsiai, kad išgirsčiau.

-Įsmuko po ledu... O Vasia.... Nebespėjo ištraukt.... Valė prakeikė ją, ir jos visą šeimą. Dar tada, kai sesuo krikšto močia ją norėjo kviest,  - paskutinį sakinį išgirdau jau visai aiškiai. Vis dar nieko nesupratau. Kad Valė sugeba prakeikt, niekas ir neabejojo, bet  kas ką ir iš ko atėmė, ko nespėjo Vasia?

Balsai virto šnabždesiu,   tačiau aš kantriai stovėjau prie durų sulaikiusi kvėpavimą ir netrukus Anastasija vėl įsiaudrino:

-Ir štai likimo ironija.... tame pačiame name.   Ir kas galėtų pagalvot, na tu man pasakyk?! – paskutinį klausimą Anastasija jau beveik rėkte išrėkė.

Tik mama vis dar neištarė nė žodžio. Tikriausiai irgi ničnieko nesuprato, - bandžiau spėlioti.

-Seserys, tikros seserys... Šalia Samaros.   Išmaudyt vaiką eketėj! Norėjo nužudyt, ne kitaip! – kaimynė, rodos, net springo iš pykčio.

- Ir pati Bronislava dar buvo vaikas, - pagaliau prabilo mama, tačiau jos balsas skambėjo nebeatpažįstamai.

- Merga, devynerių metų, kūdikį viduržiemį praust eketėj, ne toks jau ir vaikas, turėjo suprast, - Anastasija vėl pakėlė balsą, - Valė man verkdama pasakojo. Sakė jau trisdešimt metų nėra apie tai kalbėjus, o kaip ji verkė, bože bože, kaip ji verkė! Savo sugadinto gyvenimo, savo sužaloto kūno, vaikystės, kurią praleido invalido vežimėlyje. Na taip, juk neiškart ji išmoko vaikščiot su tais ramentais!

Pagaliau mano vaikiškas protas pradėjo šį tą suvokt. Tas kūdikis ir buvo Valė, o didelė, tikrai didelė mergaitė - Bronė, kuri tuo metu jau lankė mokyklą ir turėjo žinoti, kad mažų vaikų negalima maudyt eketėj – juk net aš tai žinau: esu kartą išmaudžius sesutę, kai mama, išlėkusi parsinešt tualetinio popieriaus ir cukraus pagal talonus, užtruko eilėje, tačiau aš maudžiau ją atsargiai, šiltame vandenyje – ranka patikrinau ar tikrai ne per karštas, iššluosčiau, aprengiau švariais drabužėlis – aš visuomet svajojau ją išmaudyt, o čia tokia proga – mama paliko mus vienas! Bet aš elgiausi atsakingai, vėliau pati prisipažinau,  net pasakiau, kad tyčia pripyliau vonią, įdėjau žaisliukų, kad mažoji paprašytų, nors ji ir paprašyt nemokėjo, tai paklausiau, ar nori „pušku pušku“, ji pasakė, kad nori, o gal tik parodė, bet juk mama pati man liepė daryt viską, ką sesuo paprašys, todėl aš taip ir padariau. Supratau, kad gudrauju, supratau, kad apgavau mamą, kad ji gali nepritart,  gali pykt, bet aš nepadariau nieko blogo, mano sesuo tik susirgo ausų uždegimu, betgi  ji nuolat sirgo tuo ausų uždegimu!

Man buvo taip baisu, kad net pradėjo purtyt šaltis. Raminausi mintimi, kad Anastasija greičiausiai meluoja - ji dažnai plepa niekus. Nekantravau, kada mama neapsikentusi išvarys ją lauk. Juk tai negali būti tiesa!

Tačiau mama, rodės, pasakojimu patikėjo. Išgirdusi, kaip ji šniurkščioja, jau nebesislėpdama priėjau arčiau, įsikniaubiau jai į prijuostę ir pravirkau pati, o netrukus  raudojau taip, kad net Anatasija suglumusi pritilo.

Tačiau neilgam - vos atsikvėpusi, lyg žirnius į sieną malė toliau:  

- Ta rupūžė prisipažino – prieš pat mirtį prisipažino jai, seseriai, kad viską prisimena. Geriau jau būtų tylėjus! Prisipažino, kad pavargo ją prižiūrėt, kol mama dirbo. Kaip supyko gavusi antausį  už iššutintą vaiko užpakalį, kaip tuomet nekentė jos ir  kaip pyko ant mamos. Pasipasakojo,   kokia buvo įsiutus, kai vos tėvams išėjus pro duris, mažoji vėl apsidirbo. Todėl nunešė ją, dar kūdikį, iki eketės, įkišo iki pažastų ir laikė,  o ta vargšiukė klykė, spiegė.  Kai pagaliau pamėlo ir nutilo, tik tada ji atsitokėjo,  stvėrė tą vaiką, pakeliui dar paslydo ir išmetė ją ant ledo... Sušalusią. Jau verčiau būtų ten ir palikus...

-Na jau, na jau, ką Jūs kalbate, Anastasija,  - pasigirdo išgąstingas mamos balsas. – Neprižiūrimi vaikai daug ko gali prisigalvot, čia jau tik tėvų kaltė. Na o pačiai Bronei, argi jai nebuvo sunku gyvent su tokia našta...?

- Matyt, nesunku, kad tik prieš mirtį atsiprašė. Gyvatė šita, matyt išsigando Dievo bausmės, o kur lig šiol ta jos sąžinė buvo?  

Grįžau į savo kambarį. Nenorėjau daugiau viso šito klausytis, bet galvoje vis tiek ūžė ir spengė, įkyriai sukosi ir sukosi tos pačios mintys. Nebegalvojau apie Bronę ar Valę, mačiau tik dvi mergaites – piktą ir gerą, didelę ir mažą, žiauriąją ir nuskriaustąją. Mano galvelėje niekaip netilpo, kad ta geroji buvo Valė, o piktoji – Bronė. Norėjau, kad būtų atvirkščiai, norėjau nekęsti Valės ir mylėti Bronę, kaip anksčiau. Buvo skaudu, pikta, bet labiausiai – bloga. Lyg būčiau vėl persivalgiusi babos Bronės pyragėlių su mėsa. Rymojau susiėmusi už pilvo ir palinkusi virš  babai piešto paveikslo, kurio taip ir nespėjau jai įteikti. Stebėjau, kaip nuo mano pačios ašarų liejasi Bronės akys, nosis, kaip pamažu dyla veidas, tirpsta karūna,   o tada plėšiau ir plėšiau tą permirkusį piešinį į vis smulkesnes skiautes, mėčiau ant grindų, rinkau jas į gniutulą ir lipdžiau į murziną, drėgną kamuolį.

Bandžiau nekęsti Bronės, bet temačiau jos šypseną,  smulkiomis raukšlelėmis išvagotą veidą, pilkas, gelsvomis dėmelėmis išmargintas akis, netgi prisiminiau tą sumišusį žvilgsnį, kai ją iš laiptinės išvarė Valė. Drauge ir nekenčiau Bronės, ir gedėjau jos.

Mėginau prisiminti bet ką, kas išduotų ją nebuvus tokia gera ir mylinčia, kaip man atrodė. Tačiau sugebėjau atsiminti tik jos juoką, kai perkandau nelemtą bandelę su skruzdžių įdaru, bet to buvo gerokai per maža, kad galėčiau neapkęsti taip, kaip tuo metu šito nuoširdžiai geidžiau.

Tą naktį Bronė mane aplankė sapne:  susivėlus, permirkus, vanduo lašėjo ir  nuo jos tamsiai žilų plaukų. Bruožai buvo keistai išblukę, lyg skendėtų rūke. O ji pati - susisupus į juodą, skylėtą skarmalą. Tačiau manoji auklė  šypsojosi ir kaip visuomet kalbėjo maloniu, melodingu balsu:

- Vis dar pyksti ant manęs, Aušrele? Nepyk, juk aš taip myliu tave. Eikš... Ateik pas mane...

Jau ketinau pulti jai į glėbį, tačiau staiga supratau, kad vietoje Bronės, kalbuosi su Vale. Tik šįkart aš jos nebebijojau, nors ji išsėmė stiklinę akį – visuomet žinojau, kad jos dešinioji akis netikra  -  ir ta siaura stiklo šuke, tarsi skustuvu perrėžusi man riešą, pradėjo niūniuot kažkokią keistą melodiją.

Kitą rytą nubudau su aukšta temperatūra ir dusuliu krūtinėje. Sirgau ilgai, daugiau nei porą savaičių. Visą tą laiką mane slaugė mama. Mes stengėmės nekalbėti apie liūdnus dalykus, ji skaitė man tik linksmas pasakėles, kad pagaliau liaučiausi galvoti apie atskleistą seserų paslaptį.

♣♣♣ 

Tiek Bronė, tiek ir Valė vis dar aplanko mane sapnuose. Tačiau užvis dažniausiai sapnuoju skruzdėles. Tas mažas, rudąsias. Jos didžiulėmis kolonomis lipa mano kūnu ir lenda tiesiai į gerklę, vis gilyn ir gilyn, jų tiek, kad negaliu susičiaupti – dūstu, bandau rankomis ištraukti tą judančią kariauną lauk,  tačiau jų nemažėja, kol galiausiai virsta į vieną rudą gniutulą, kuris plečiasi ir didėja.

Kartais, jau prieš uždūstant, išgirstu juoką. Tas juokas klaikus, bet tai man pažįstamas juokas. Kartais Valės, bet dažniausiai -  Bronės. Ir kai tas beprotiškas kvatojimas virsta dar grėsmingesniu šnabždesiu, visa apsipylusi prakaitu ir gaudydama orą, galiausiai prabundu.  

Mane jau daug metų kamuoja astma – ji  prasidėjo netrukus po Bronės mirties. Mūsų šeimos gydytojas spėlioja,  kad tai galimai susiję su psichologine trauma, praradus artimą žmogų.

Priepuoliai paprastai prasideda paryčiais ir prieš jiems ateinant, visuomet sapnuoju kurią nors iš babų. Tik jau niekuomet nebevadinu savo vaikystės raganos „Baba Jaga“. Netgi sapne. Dabar ji - tiesiog baba Valė.