Rašyk
Eilės (73322)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10356)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lovoje gulintis pusnuogis vyras, regis, nė kiek nenustebo. Paklusniai pakėlė rankas ir neaiškiai sumurmėjo kelis žodžius iš po kailių bandančiai sprukti susitaršiusiai merginai purvinu veidu. Pastaroji paklusniai linktelėjo ir užsitraukė antklodę iki pat nosies galo.
Į vidų, visai be reikalo išspyrę duris, įsiveržė keturiese. Iš pažiūros vyriausias pagal rangą nusitraukė juodą dujokaukę nuo veido ir įsakmiai mostelėjo ginklu.
- Ten.
Vyras paklusniai išlindo iš po kailio ir pusnuogis atsisėdo prie stalo, nenuleisdamas akių nuo į krūtinę nukreipto ginklo žiočių.
- Apsirengt bent galiu? - piktai paklausė, šniurkštelėdamas nosimi, - ir duris į vietą gal pastatysit? Kiaušai šąla.
- Tylėk.
Visgi, po įsakmaus mosto, durys buvo pastatytos atgal į vietą.
- Gali rankas nuleist, -suirzusiu piktu balsu liepė vyrui, - bet taip kad matyčiau. Kas ta mergiotė?
- Tėvo Levo dukra.
- Tėvo Levo dukra, -abejingai pakartojo kareivis, - veskit ją lauk. Gali mane vadint Vincu.
- Piemuo, -akimis sekdamas kareivių į lauką išvedamą merginą prisistatė vyras ir patrynė nutirpusias rankas, -ją kur?
- Į lauką, kaži kur. Nerimauji?
- Kad gi nelabai. Buka merga. Bent tiek, kad dviese šilčiau.
- Nieko, priprasi, - ir atsisukęs mostelėjo vienam kareivių su ant peties boluojančiu vyresniojo eilinio antsiuvu, - dar yra kas nors?
- Tuščia.
- Na ir gerai, - Vincas prasisegęs liemenė kišenę ištraukė gerokai aptrintą, užsilenkusiais kampais, užrašų knygelę.
Lyžtelėjęs pirštų galiukus pravertė kelis smulkiai prirašytus puslapius ir šaltai dėbtelėjo į ginklą apžiūrinėjantį Piemenį.
- Net negalvok.
- Ir negalvoju, -pasipiktinusiu balsu šūktelėjo Piemuo ir iš apmaudo prisikando apatinę lūpą.
- Kur jau ne, -vyptelėjo Vincas, - jau supratai kodėl mes čia.
- Nė nenutuokiu, -kuo nuoširdžiausiai taikiai atsakė Piemuo ir pasiraivė klaikiai girgždančioje kėdėje.
- Tarkim. Apie Kovą ir nieko negirdėjai.
- Mmm, -susikaupęs prisimerkė Piemuo ir pasikasė vienur kitur žilais šeriais apžėlusį skruostą, - nelabai. Nežinau kaip jums su regėjimu, bet jei nepastebėjot -šiose apylinkėse žmonių nelabai daug. Manau dabar lygiai šeši. Nebent jau nušovėt mergiotę.
Vincas užvertė knygelę ir ant jos sudėjęs sunertus kumščius įsispoksojo į Piemenį.
- Tėvo Levo komuna buvo vienintelis avanpostas pajūryje. Ką jau sakyti kad joje veikė viena iš nedaugelio išlikusių laboratorijų su neįkainojamais, per daugybę metų, surinktais tyrimais. Ar priminti, kad pats Tėvas Levas buvo nepamainomas fizikas, sukaupęs didžiulę biblioteką ir...
- Jis miegojo su savo dukrom, - išsiviepė Piemuo, - ir šiaip buvo nestabilios psichikos tipelis. O jei patikėsim jį turėjus polinkį žmogienai...
- Tokie laikai, -nė kiek nenustebęs ramiai atsakė Vincas ir pirštu pabilsnojo į užrašų knygelę, - ir mes gerai žinom, kad tu nemažai laiko praleidai su Kovu...
- Gal pora dienų. Tave geriau pažįstu nei jį.
Vincas susiraukęs caktelėjo liežuviu.
- Pasakosi pats ar jėga išpešti?
- Batus duosi?
- Batus?
- Batus batus, -piktai atrėžė Piemuo ranka mostelėdamas į arčiau židinio pamestą beformį apavą, -kojos šąla į lauką išėjus.
- Manau rasim. Be to jei tavo pasakojimas sutaps su mano turima informacija galbūt gausi ir daugiau. Tik, -nutraukdamas jau išsižiojusį Piemenį, - mes jau nemažai žinome. Pasistenk nemeluot.
- Gerai gerai, -atkirto vyras, - gal šiek tiek ir girdėjau apie tą, taip vadinamą, Kova. O gal pirma užkandam? Senokai nieko padoraus burnoje neturėjau. Jei nušausit mergiotę, palikit lauke. Viduj prasmirs, -suokalbiškai mirktelėjo.
- Pradėk nuo to kaip sutikai Kovą, -Vincas pasibjaurėjęs nusisuko ir mostelėjo prie išlaužtų durų stovinčiam kareivius, - atnešk davinius. Ir, užkaišyk tuos tarpus kokiais skudurais. Nustipti galima.
- Net neužrakinta buvo, -pasipiktinęs pareiškė Piemuo, - belstis niekas nemokė?
- Dar nepasakoji?
Akimis sekdamas kaip kareivis ir vienaip, ir kitaip bando uždengti plyšius duryse, Piemuo atsikrenkštęs nusispjovė ir prašneko.


Mano tėtušis, kurį, beje, vieną gražią dieną pribaigė plaučių uždegimas visada kartodavo, kad žvirblis rankoje už briedį girioje geriau tik tada, kai esi niekam tikęs kuilys, nemokantis užtaisyti šautuvo. Nežinau – pats sugalvojo, ar perskaitė, nes buvo vienas tų, skaityti mokančių, keistuoliu. Tačiau  primindavo man tai kiekvieną kartą. Ironiška - pats nesugebėjo paspęsti net spąstų žiurkėms. Ką jau ten briedis. Neva  knygose rašoma kad tai baisingo didumo žvėris, bet žmonių nepuola. Iš kailio išeina šilti apdarai, o mėsa irgi nebloga. Ir jau tikrai geresnė už šunieną.
Net Tėvo Levo komunoje žmonės vertino šviežią mėsą. Vienodai dosniai atsilygindavo tiek už kelias žiurkes, tiek už gerai įmitusį šunį. Viena ausimi buvau girdėjęs kad užsimerkia ir jei atneši žmogienos. Niekada tomis kalbomis pernelyg nesidomėjau ir tokio medžiojimo būdu nesižavėjau. Kol Klaipėdos griuvėsiuose veisėsi žiurkės, o jas medžiojo sulaukėję šunys, turėjau ką medžioti. O žiūrėk – ieškodamas grobio ir kokį vertingą daiktą surasi. Bet kas, žinoma, Tėvui Levui netiko. Labiausiai džiaugdavosi knygomis, bet jų vis rečiau rasdavai -jau tais laikais naktys pradėjo ilgėti, o rytais žemę kaustydavo šaltukas. O popierius juk taip gerai dega.
Ko neištampė Rinkėjai, tą sudegino Valkatos, o kai nieko neliko -visi pasitraukė kas sau kur. Taip ir paliko vien pilki griuvėsiai, stiklo duženos ir rūdijantys mašinų laužynai. Beje, mano tėvukas ten plaučių uždegimą ir gavo. Patikėjęs kalbomis apie po Tabako Fabriku glūdinčius sandėlius, kaip paskutinis kvailys nusivertė į tvenkinį ir persišaldė. Ot vargelio turėjau kol kojų nepakratė. O kratė jas ilgai, labai ilgai. Kiek kartų norėjau palengvinti jo kančias vienu geru šūviu į galvą, bet tas bjaurybė šautuvą rankose spaudė iki pat mirties.
Ir koks aš būčiau medžiotojas, jei gerai nepažinočiau aplinkinių kraštų. Užsimerkęs galėjau papasakoti kur galima kad ir vienam bastytis, o kurių vietų geriau vengti. Vien iš atminties gebėdavau nupiešti žemėlapį.
Klajodavau pastaruoju metu ypatingai daug. Nebeužtekdavo nueiti į artimiausią mišką ir ten pykštelėti į pirmą pasitaikiusį krūmą.
Tą dieną, kai sutikau Kovą, kaip tik sukau pro tuos pačius Durpynus pietuose, bet ten, pasakysiu atvirai, nieko gero. Šilta tai šilta, bet ne vienas per žioplumą ten pradingo. O aš vaikis niekada nebuvau kvailas ir vos užuodęs dūmus išsinešdinau iš kur atėjęs. O štai su manimi keliavęs  Petkus, nešiojantis juokingai užriestus ūsus, nuėjo toliau. Nebemačiau aš jo. Iš Durpynų niekas negrįžta. Ir nėra ko ten nosies kišti.
Nuo Durpynų pasukau link miško, Vaitoklėmis vadinamo. Dabar ten nieko nebeliko. Gaisras toks nuėjo, kad akmenys išsilydė. Bent jau taip pasakojo vienas Valkatų. 
Kaip ir sakiau, pasukau link Vaitoklių. Nuo Durpynų einant paklysti negalėjai – svarbu užakusio tvenkinio nepražiopsoti. O tada jau nosies tiesumu. Girdėjau kalbų kad ten paršų užtikti dar galima. Tokių, kad viena iltys geros kainos verti. O kur dar pati mėsa, kailis. O, kaip tyčia, žinojau jų pagrindines girdyklas.
Keliavau pernelyg nesislapstydamasis. Nelįsdavo žmonės prie Vaitoklių. Nematė reikalo. Arba tiesiog nesugebėjo medžioti. Kas labiausiai tikėtina.
Pėdsakus tąkart užtikau iškart. Pats pirmasis dumblina žeme numaurojo paršas, o iš paskos ir paršienė, vedina, jei neklydau skaičiuodamas, šešetu paršelių.
Mažylių su motina liesti net negalvojau, tegul auga, kitąmet savų palikuonių atsives, o štai paršas -  visai kitas reikalas. Galingo būta- vienur kitu medžių žievės iki kamieno nutrintos, galingos kanopos susmigusios į žemę per piršto storį. Tokiam kaip tik ir saugojau tas dvi paskutines kulkas.
Pėdsakų būta tokių ryškių, kad nebent tik aklasis jų nepastebėtų. Ir vedė jie pro paršų girdyklą, gilyn į mišką. Pritūpiau,  prisiglaudžiau prie pušies kamieno. 
Gilyn į Vaitokles niekas neidavo. Nors priežasties ir nežinojo.
Akylai apsižvalgiau, ausimis gaudydamas kiekvieną garsą. Alkanų mašalų gaudimas. Ko jau ko, bet jų niekas nesugebėjo pražudyti.
Pagaliau pasiryžęs, giliai įkvėpiau ir dar kartą apsidairęs nėriau į girdyklą. Penkiolika žingsnių einant tiesiai ir aštuoni jei kirstum iš šono. Tada eglyno juosta, nelabai tankus kadagynas, o kas toliau  ir pats nežinojau. Vien mintis apie tą riebių šonų paršą varė mane pirmyn. Svarbu kad jie ten ir sustotų, nebėgtų gilyn į mišką.
Vikriai peršokau paskutinės vėtros nulaužtą stambią šaką. Nevikriai slystelėjau. Eglynas jau visai ranka pasiekiamas.
- Geriau neik.
Šįkart slystelėjau stipriau. Negrabiai atsistūmiau šautuvu, skaudžiai kryptelėjau koją ir vis tiek šlioptelėjau ant sėdimosios. O būčiau prieš kelias akimirkas prisiekęs esąs čia vienas.
Kad jį kur galas!
Man šūktelėjęs vyras kuo ramiausiai sėdėjo ant kupsto ir nuzulintu šaukšteliu puodelyje maišė kažką, stebėtinai panašaus į kavą. Paprasti auliniai batai, juodos kelnės, melsvi marškiniai ir ruda liemenė.  Čia. Vaitoklės miške. Kur naktimis temperatūra krisdavo žemiau nulio
Pasigardžiuodamas  nurijo gurkšnį garuojančio skysčio ir kinktelėjo galva. Lyg pasityčiodamas, miške garsiai sukriuksėjo paršas. Centneris. Ne mažiau.
- Jei nori, dar turiu šiek tiek, -kilstelėjo auksinės spalvos arbatinį, - bet puoduko jau pats ieškok.
Akylai apsidariau. Kažkas neįtikėtino. Garantuota spąstai. Vyras, lyg nujausdamas mano mintis, tvirčiau suspaudė puoduko šonus ir mirktelėjo.
- Nieko čia daugiau nėra. Sėsk, kol neatšalo.
Prislinkęs prisėdau taip,  kad nugarą dengtų pušies kamienas. Kiek dvejodamas iš kuprinės ištraukiau ir saviškį puodelį. Šnerves sukuteno malonus, jau beveik užmirštas, kavos kvapas.
Matydamas kad vis dar dvejoju, vyras kyštelėjo po nosimi saviškį puodelį.
- Jei nori, imk mano. Maža ką, gal nunuodyt bandau.
Ir būtent šią akimirką supratau kad man niekas negresia. Vadinkit tai per daugybę metų išugdyta nuojauta, kuri dar nė karto neapvylė, norit – vadinkit kvailiu. Bet tvirtai patikėjau, kad jis man siūlo kuo tikriausios kavos. Ar įsivaizduojat? Kavos! Vaitoklės pakraštyje.
Nurijau pirmą kartoką gurkšnį ir iš malonumo sudejavau. Pavadinti šį juodą kaip smala skystų dievu nektaru būtų dar pernelyg švelnus apibūdinimas. Girdėjau kad jos gali gauti tik Vilniuje ir už tokią beprotišką kainą, kad niekas nesiryždavo pirkti. 
Norėdamas parodyti draugiškumą, stumtelėjau šautuvą į šoną ir ištiesiau ranką.
- Piemuo.
- Kovas, -nė nemirktelėjęs suspaudė delną vyras, - jei patogiau, gali vadinti...
- Gerai bus, -neketindamas kvaršinti sau galvos vardais numojau ranka, - Kovas bus gerai. O už kavą tai dėkui.
Kovas gūžtelėjo pečiais, neva – niekis ir pasikasė stipriai uodų sukandžiotą dilbį.
- Tai ko jau į tą mišką neit, -pašaipiai, lyg kasdien landžiočiau pirmyn atgal, šyptelėjau, -matei koks paršas nuėjo? Tokį pamatai – iškart griebk. Ką turi, viską iššaudyk.
- O kaip iki komunos nutempsi?
Dėbtelėjau į atvirumu spinduliuojantį veidą.
- Ne pirmas kartas.
Čia pat norėjau pasigirti apie ankstesnes medžiokles, bet susiturėjau.  Čia tik varganas centneris, galbūt pusantro. Būta čia ko.
- Ar kažkas miške naujo? - nuobodžiaujančiu veidu paklausiau dar kartą. Net spirgėjau iš nekantrumo. Šis keistas Klajūnas tikrai kažką žinojo.
Kandus, šiek tiek pašaipus žvilgsnis.
- Viskas tas pats. Kur gulėjo lėktuvas, ten ir guli. Cisternos irgi niekur nedingo, - ir pirštu išgramdęs kavos tirščius nusišluostė juos į bato aulą.
Net išpūčiau akis. Jau antras sutiktas tvirtina kad, vis dėlto, ten lėktuvas.
- Reiktų gal akį užmesti, -vos suvaldydamas jaudulį dirstelėjau į proskyną.
- Neverta, Piemenie, tikrai neverta.
Arbatinio likučiu išskalavo puodelį ir viską sukišęs į gana tuštoką maišą, persimetė jį per petį. Pasvyravo atgal pirmyn, lyg bandydamas atgauti pusiausvyrą. Nežinia ko dėbtelėjo į tuščią dangų ir mostelėjo.
- Tai eisi ar paskui paršą lįsi?
Sutrikęs pasikasiau galvą. Tokia netikėta pažintis, o viskas nei šiaip, nei taip.
- Na, nesakyk, kad neperspėjau. Tada sėkmės, Piemenie.
Ir, nužingsniavęs per girdyklą, pranyko tankiuose krūmynuose.
Paskubomis nurijau paskutinius, vis dar karščiu deginančius, kavos gurkšnius, likusius tirščius susibėriau į skepetą – juos dar panaudosiu ne kartą, o gal ir į maistą išmainysiu ir apsidariau.
Paršų nebegirdėjau. Tik štai neapleido keistas jausmas lyg kas akimis gręžtų nugarą. Iš įtampos net gyvaplaukiai pasišiaušė, širdis smarkiau suplakė, panižo tarpumentę.
Oi nemalonus jausmas.
Atsisukau.
Pušys. Nieko daugiau. Šnerves kuteno slogus dumblo ir geležies kvapas. Kuo ilgiau spoksojau į mišką, tuo stipresni pagaugai vaikščiojo nugara. Kažkas, ko nematau, spoksojo tiesiai į mane. Jutau visa oda.
Kilstelėjau savo neužtaisytą šautuvą ir nukreipiau į tankmę.
Geltonos didelės nemirksinčios akys.
Daugiau nedvejodamas atapustas atsitraukiau ir, gręžiodamasis, nusekiau dar ryškiais, Kovo paliktais, pėdsakais.



Žingsniavome suskeldėjusiu keliu. Tarpuose žėlė dygi žolė, kur ne kur kyšojo prasikalusios medžių šaknys.  Kairėje, paskendę aukštoje žolėje, trūnijo elektros stulpai. Laidus jau kadaise ištampė žmonės.  Vienur kitur juodavo išdegusios žemės plotai, pamiškėje rūdijo šarvuotis.  Jei gerai įsižiūrėdavai galėdavai pamatyti nedideles, beveik apžėlusias duobes. Kiek tik save pamenu visi kaip susitarę kartodavo kad ten plyti minų laukas. Pats savo kailiu patikrinti kas glūdi po žeme visai neketinau. Neviliojo manęs tokie, gana rizikingi, reikalai.  Kuo puikiausiai pragyvenau iš to, ką sumedžiodavau. Nors kiekvieną dieną to grobio būta vis mažiau.
Nors ir ketinau kartu su šiuo keistu žmogumi paėjėti tik iki įžymiosios Išdegusios sankryžos,  bet nejučia tą išsiskyrimą nutolindavau vis toliau. Nežinau, galbūt įgriso tos vienišiaus klajonės, galbūt jaučiausi kiek saugiau šiuose nesvetinguose kraštuose. O be to ir pasišnekėti pastaruoju net tekdavo vis rečiau. Net Tėvo Levo Komunoje mainai vykdavo be žodžių.
Žinoma, nebūtum pasakęs kad Kovas yra pats geriausias pašnekovas. Kad ir kokį tikslą turėjo, akivaizdžiai neketino savo mintimis dalintis. Net apmaudas ėmė. Kur matyta kad susitikę žmonės naujienomis nepasidalintų.
- Iš toli turbūt? - atsargiai paklausiau jau įdienojus.
- Tolokai.
Kritiškai eilinį kartą nužvelgiau jo, tokiems žygiams visiškai netinkamą, aprangą ir pabandžiau pokalbio pradžią čiupti iš kitos pusės:
- Sako Vilniuje lyg tai maras, lyg raupai prasidėjo. Net NMB nebesusitvarko.
- Taigis.
Iš apmaudo nusispjoviau. Suprask tu tą „taigis“ kaip tik nori.
- Čia irgi ne pyragai. Tokių išperų įsiveisė, kad net baisu –  iš šiaurės vis dažniau atklysta nematyti žvėrys, žmonės apie paukščius auksiniais snapais šneka. O dar ta keista šeimynėle, visai nesibodinti žmogiena pasmaguriauti...
- Ką?
- Taigis, -didžiai apsidžiaugęs skubiai atsakiau. Regis pagaliau sudominau kažkuo, - tėvas ir keturios dukros. Štai anos čia baisiausios. Ežere nuogos maudosi....
- Ne ne. Kokie paukščiai auksiniais snapais?
Abejingai gūžtelėjau pečiais.
- Paukščiai kaip paukščiai. Auksinės spalvos snapais, raudonais sparnais. Niekai, - numojau ranka, - o  mergiotės, na tos, kur ką tik šnekėjau, tai...
Sustojo jis staiga. Iš pradžių net nepastebėjau ir kurį laiką šnekėjausi tiesiog su savimi.
Kovas kuitėsi tame savo, purvo spalvos, maiše. Tyliai murmėdamas po nosimi ištraukė kelis suglamžytus popieriaus lakštus. 
- Tokie? Paukščiai?
- Kas? Ai, - atsargiai paėmiau popieriaus lakštą. Tokia brangenybė, o taip atsainiai elgiasi.
Popierius kvepėjo geležies dulkėmis ir drėgme.
Kurį laiką paspoksojęs į piešinį pagaliau nutariau nenorintis tokio padaro sutikti nei naktį, nei dienos šviesoje.
- Toks?
- Kad nežinau, -nejaukiai numykiau, -tik girdėjau... pats nelabai kada mačiau. Ir nelabai norėčiau pamatyt.
- O kas matė?
- Taigi ta šeimynėlė...
Ir tuoj pat nutilau. Kovo akyse plykstelėjo tokia keista liepsnelė kad supratau jau dabar niekur nepaspruksiąs.
- Sumokėsiu, -tiesiai šviesiai drėbė man tiesiai į akis.
- Nežinau kas tave apsėdo, -giliai įkvėpęs pagaliau atsakiau, - bet...
- Štai. Imk.
Ir įbruko man į rankas savo krepšį. Atlaidžiai šyptelėjau, galvoje rinkdamas atsiprašymo žodžius. O tada žvilgtelėjau į krepšio turinį.
Žagtelėjau. Krūva permatomų pakuočių. Kiekviena turinti užrašus. Sėklos. Krūva sėklų. Nuo dydžiu lyg geras riešutas, iki dulkių smulkumo. Taigi čia lobių lobis. Toks, kad Tėvas Levas paskutinius autus atiduos ir nuo kitų atims.
Galvoje grūmėsi dvi jėgos – viena šaukė kad esu paskutinis kvailys, kita ragino čiupti tokį pasiūlymą ir nepaleisti. Mano didžiam apmaudui, Kovo šypsena išdavė jį žinant kuri jėga baigia mane palaužti.
- Bet žinok, -piktai pagrūmojau pirštu, - vos tik...
- Taip taip, -atsainiai numojo ranka, - tai kur, sakei, ta šeimyna gyvena?



Juokas juokais, bet būtent aš  geriausiai žinojau kur šeimynėlė mėgsta apsistoti. Kaip tyčia, gretimuose miškuose pavasarį galėdavai prisirinkti tų mėlynų, pasiutusiai skanių, uogų. Ganydavosi, kaip juokais vis mėgdavau kartoti, tokiu metu prie Vaidilų. Dorai ir nesupratau – upės ten būta, ežero ar pelkės.
Šeima kaip šeima. Tėvas, motina ir trys dukros. Regis, iš pradžių dar ir senuko kokio tai būta. Teisybė ar ne, pasakyti negalėjau. Savomis akimis nemačiau. 
Vadino juos kas kaip – išmanė, dažniausiai Vaidilais arba Girgždžiais. Bet visi sutarė dėl vieno dalyko - jei pamatei, spruk kiek kojos neša. Kitaip pagaus, žemyn galva pakabins, kraują nuleis ir suės. Tomas ar Tadas, tiksliai vardo nebepamenu, prasitarė žinanti kad Tėvas Levas Vaidilas kartais aprūpindavo karšinčiais, prasikaltusiais komunai ir negyvais naujagimiais.
Kaip sakiau, kelią link Vaidilų žinojau labai gerai- kai tik Saulė pakildavo į zenitą, reikėjo visą laiką eiti Šiaurės kryptimi.  Arba, tokie protingesni kaip aš,  naudodavo kompasą – visa laiką į rytus nuo tos liūdnai pagarsėjusios Liūto Ženklo koplyčios. Dar dabar kaulai ten trūnija. Sunku pražiopsoti.
Kovas, nė kiek nesiginčydamas ir neprieštaraudamas sekė man iš paskos. Šimtąjį kartą mintyse pakartojau kad labiau keisto žmogaus gyvenime nesu matęs. Nejučia prisiminiau vieną istoriją, nugirstą dar tais laikais, kai Klaipėdoje gyveno žmonės, o Tėvas Levas tebuvo keistas barzdočius. Neva kadaise gyveno tokie keisti gyvūnai – juodai balti, pūkuoti ir minkšti. Jie kiaurą dieną ėsdavo žoles ir niekas dorai nesuprato, kaip būdami tokie nelabai protingi sutvėrimai be savisaugos instinktų, sugebėjo išlikti.
- Pindos. Taigi -Pindomis vadinosi, -žibindamas savo vienintelę kataraktos pažeistą akį pasakojo Kareivis Vytautas, vėliau susiradęs tokią pat nevalyvą moteriškę ir iškeliavęs į Šiaurę.
Tai štai. Šis Kovas man kažkodėl asocijavosi su tomis Pindomis. Nei šautuvo, nei peilio, anei paprasčiausios lazdos neturėjo. Drabužiai tokie, kad po pirmos smarkesnės pūgos mirtinai sušalsi. Bet neatrodė sužeistas, išsekęs ar pavargęs. Priešingai – žingsniavo taip sparčiai, kad čia aš, užkietėjęs bastūnas, uždusau ir kelis kartus pasiūliau sustoti, neva nusičiurkšti norėdamas. Ir valgė stebėtinai mažai. Eidamas kelis kartus pakramtė džiovintos mėsos, labai taupiai gurkštelėjo vandens, nors praėjom patį švariausią mano žinomą šaltinį. Tačiau mane jis veikė stebėtinai raminančiai. Pačiam nejauku pasidarydavo pagalvojus kad senokai nesijaučiau toks ramus. Ir dar visiškai nepažįstamo, nekalbaus žmogaus.
Net, kai vos už šimto žingsnių pašoko miegantys laukiniai šunys, nė nekrūptelėjau. Lyg būčiau žinojęs kad nieko dabar nenutiks. Ir iš tikrųjų – Kovas, lyg vydamas, lyg sveikindamas, pamojavo ranka ir šunys vėl prigludo prie žemės, laukdami kito, lengvesnio grobio.
Pasipiktinęs nusispjoviau. Man tokie sugebėjimai.
Kelis kartus neramiai suzvimbė Geigerio skaitiklis. Visai jis pasiuto pasiekus Šilo Pelkę. Nemaloni vieta. Kiti dar ją vadindavo Eldoradu. Kas tik negirdėjo istorijų apie karinę techniką ir atsargų pilnus sandėlius pačiame pelkių viduryje. Nieko naujo. Bet vis dar nustebdavau, kad tikrai atsirasdavo norinčių tų gėrybių ieškoti. Jei tikrai jų ten buvo. Žmonės mėgdavo mistifikuoti tam tikras vietas, kurių negalėdavai pasiekti. Būtų tai Šilo Pelkė ar Ožtakio sargybos bokštas. O pikčiausia, kad šiomis istorijomis patikėdavo tokie, ne iš kelmo spirti, vyrai kaip Kosmonautas, Zylė ar Simonkė. Pastarojo niekas pernelyg nepasigedo. O štai dėl Kosmonauto net žvalgybos būrį suorganizavo. Negirdėtas dalykas. 
Mėgo Vaidilos šias pelkes. Ir nors, kaip tyčia, įsikurdavo sunkiai prieinamosiose vietose, vis tiek atsirasdavo kvailių, bandančių į tas dukras paspoksoti. Svaiginančių dainų pasiklausyti.
Vaidilų dukras pirmiau išgirdom nei pamatėm. Balsus turėjo tikrai gražius. Užburiančius, švelnius ir hipnotizuojančius. Klausaisi klausaisi ir nepastebi kaip kojos pačios tolyn žygiuoja.
Kaip bebūtų keista, Kovo, regis jie visai neveikė -  vis timptelėdavo mane už rankovės ar kumštelėdavo į petį. Neva, atsibusk. O kai net ir tai neveikė, atsargiai po nosimi kyštelėjo į košelę sutrintą aitriai kvepiančią žolę. Suveikė iškart. Čiaudėjau geras penkias minutes. 
Paslapčiomis, slėpdamasis, į šautuvo lizdus įbrukau savo dvejus vienintelius šovinius. Prisipažinsiu – nesu labai doras žmogus. Juk kiekvienas žiūri savo kailio. Ar aš neteisus? Kovas, nors ir pilnas pasitikėjimo, neatrodė esąs labai geras kovotojas, bėglys ar šiaip... net nežinau kaip jį pavadint. Na taip, nebuvo jis visai paprastas žmogus, bet ir naudos ne per daugiausiai. Tad tvirtai žinojau  - jei nutiks kas negero peršausiu jam kojas, o pats jau spruksiu kiek išgaliu. Gal, jei pajėgsiu, ir krepšį pagriebsiu.
Kodėl iškart jo nenušoviau ir nepasiėmiau viso turto? Nesu doras, bet tikrai ne niekšas.
Daina skambėjo vis ryškiau. Ir visai netrukus, iki kelių paskendę burbuliuojančiame ir dvokiančiame akivare, išvydom ir jas.
Vaizdo būta tikrai malonaus. Ypač tokiam, kupinam energijos, vyrukui.
Vaidilų dukros maudėsi visiškai nuogos. Baltų kaip pienas kūnų nedarkė randai, ligos palikti pėdsakai, ant jų nebuvo nė mažiausio purvo taškelio. Net plaukai, ir tie, blizgėjo švara.
Pastebėjo jos mus tuo pat metu kaip ir mes jas. Didelei mano nuostabai jos sumišusios nėrė iš vandens, paskubomis dangstydamosios pavydėtino baltumo rūbais ir užgauliai šūktelėjo, išvadindamos mus iškrypėliais. Še tai tau. Mane iškrypėliu išvadino kanibalai. 
Kovas taikiai iškėlė rankas, rodydamas kad neturi jokio ginklo ir priekaištingai dėbtelėjo į mane. Atsakiau piktu žvilgsniu, nė neketindamas nuleisti šautuvo. Nežinia ko vėl suzvimbė Geigerio skaitiklis.
- Gal jau nuleisi šautuvą?
- Išgraužk.
Kovas tik abejingai gūžtelėjo pečiais ir vis dar iškėlęs rankas išbrido iš vandens, palengva eidamas link tarpusavy besikuždančių merginų.  Piktai sugriežiau dantimis ir atlaužęs šautuvo gaiduką nuslinkau iš paskos, akimis naršydamas  tankiai susivijusius kadagius.
- Galim pasikalbėt? -sustojęs per kelis žingsnius taikiai paklausė Kovas.
Iš pažiūros vyriausioji strazdanotu veidu veriančiai nužvelgė mus abu nuo kojų iki galvos ir ramiai linktelėjusi žingtelėjo į priekį.
- Jei tik pasikalbėt, kam tas šautuvas?
- Jūs kalbėkitės, aš tik vedlys, - atšoviau, - žinau apie jus viską, -nesusilaikęs leptelėjau.
Strazdanė tik pakraipė galvą ir saldžiai nusišypsojo.
- Tikrai viską?
- Pakankamai, - nenusileisdamas atsikirtau ir atmečiau koją atgal – šautuvo būta seno, o ir atatranka gana nemaloni, - jūs kalbėkitės kalbėkitės. Aš nuo šunų pasaugosiu.
- Nėra čia šunų. Nėra apie ką mums kalbėtis. Viso. Einam, sesės.
Ir atsukusios nugaros pirštais  pasitaršė plaukus. O tada jau nieko nebespėjau suprasti. Kur būta viršugalvių atsirado pagiežingi veidai, kraupiai sutraškėjo sąnariai, rankos persisuko  į kitą pusę ir sugriebusios šautuvą lyg niekur nieko perlenkė per pusę, švystelėdamos toli į drumzliną vandenį.
Viskas įvyko taip staiga, kad, kaip sakoma, net nespėjau pridėti į kelnes. Ką ten į kelnes – išsigąsti padoriai nesuspėjau.
Galvos viduje paniškai užstaugė laibas balselis.
Lyg per miglą stebėjau kaip Kovo rankose iš kažkur atsirado kirvis su stebėtinai ilga barzda. Pentimi jis vikriai tvojo jauniausiajai Vaidilų dukrai į kaktą. Pritūpė. Beveik neužsimojęs kirvio kotu taukštelėjo antrajai į pasmakrę ir sukdamasis kuo švariausiai nukirto Strazdanei delną ties riešu.
Ir tada!...
Ir tada nieko. Strazdanė pakėlė dar tebekrutantį delną, pasikišo po pažastimi ir visai maloniai nusišypsojo.
- Jei pasikalbėt, tai pasikalbėt. Ar išalkot?
Po to ką pamačiau suvokiau, kad visi tie pasakojimai apie Olando skardžio Našlę irgi gali būti ne iš piršto laužti. Kodėl staiga ją prisiminiau? O bala žino. Prisiminiau ir tiek. Protas keistas dalykas.
Nuslūgus adrenalino bangai susivokiau mąstantis iš kur pas Kovą atsirado kirvis. Pažiūrėjęs jam į veidą nusprendžiau tą klausimą pasilaikyti geresniems laikams.
Bet, užbėgdamas įvykiams už akių, galiu pasakyti kad taip ir neuždaviau šio klausimo.
Tame ir buvo mano klaida, kad nesprukau kuo toliau iškart po tų įvykių.


Jei neparodytum, net nebūčiau pagalvojęs kad tankiai susipynę kadagiai, pridvėsęs oras ir krūva mašalų slepia nedidelę, net gi asfaltuotą, aikštelę su joje stovinčiu kuo tikriausiu sunkvežimiu gyvenimui pritaikyta būda. Taikiai rūko kaminas, ant žemės lanku išdėlioti žybčiojo saulės elementai.
Strazdanė kuo ramiausiai apsibintavo riešą ir mostelėjo seserimis, kurios vikriai į lauką išvilko sulankstomas kėdes ir net gi platų margą skėtį.
Man, dar tebespoksančiam į nukirstą delną, jaunesnioji po nosimi kyštelėjo cinkuotą dubenį, pilną garuojančio troškinio.
Kovas, nė nesvarstęs, tuoj pat kibo į savo porciją ir jau po pirmo kąsnio pritariančiai numykė ir palingavo galvą, neva – tikrai geras.
- Ko nevalgai? - visą šį laiką pratylėjusi manęs paklausė trečioji sesuo, - čia kiauliena, nebijok.
- Nebijau, -burbtelėjau ir šauktu pamaišiau gardžiai kvepiantį troškinį.
Giliai įkvėpęs skubiai prarijau pirmąjį pašėlusiai gardų kąsnį. Net nepajutau kaip ištuštinau visą dubenį, nusidegindamas tiek liežuvį, tiek gomurį. Mintis apie tai, kad žmogiena skoniu panaši į kiaulieną, nustūmiau į patį minčių užkaborį.
- Ieva, -dūrusi pirštu sau į krūtinę prisistatė strazdanė, -  ten Liepa, o mūsų tylenė – Epušė. Deja, bet nei motušės, nei tėtušio artimiausią savaitę nesutiksit. Medžioja, - pridūrė, akiplėšiškai žiūrėdama man į akis, - užgis, nespoksok taip, -mostelėjo sužalota ranka, - ne pirmas kartas. 
Paspringęs krenkštelėjau ir nusukau žvilgsnį į šoną.
- Tai kokiais vėjais? Gal nuotakos ieškot?
Kovas šaukštu išgramdęs paskutinius troškinio likučius tik papurtė galvą.
- Ne nuotakos. Bet ieškom.
Ieva pakraipė galvą ir paėmusi iš mūsų lėkštes padavė jas seserims.
- Viskas šiais laikais kainuoja, - nusišypsojo taip, kad man nugara pagaugais nuėjo.
- Sumokėsiu. Kiek reikės.
- Ar tikrai? Tu, mielasis, man dar už pirštus skolingas, - mostelėjo kruvinu strampu.
- Ieškau paukščio auksiniu snapu.
Išsprūdęs į žemę dunkstelėjo skardinis dubuo. Ieva piktai dėbtelėjo į sutrikusią Epušę ir sugriežė dantimis.
- Nežinau iš kokio tu krašto, bet šiuose paukščių seniai nebėra. Gal rastum vieną kitą priklydėlį toliau pietuose, bet tik ne čia. Niekada negirdėjai? Tai dabar išgirdai.
Kovas įsispoksojo į akis sukančią Ievą ir kreivai šypsojosi. O aš sėdėjau ir vis galvojau kada vėl jie čia susikibs. Pernelyg keistos šypsenos švietė lūpose. O kaip aš dabar norėjau atsidurti keliais kilometrais tolėliau, kur žmogėdros tavęs nevaišina nežinia iš ko  pagamintu troškiniu, neskraido kruvinos galūnės, o visi sėdi ir šypsosi vienas kitam. Jei ištrūksiu gyvas, turėsiu ką papasakoti.
Iš pelkės gilumos atsklido garsas, lyg tarpusavy trintųsi du milžiniški dantračiai.
- O pernakvoti galim?
- O nebijai?
- Ko čia bijoti? -abejingai vyptelėjo Kovas pirštu trindamas dėmę marškiniuose, - lyg niekur nieko maudotės, net peilių neturit. Turbūt kad saugu.
Ieva atsisuko į mane.  Pro pravertas sodriai rusvas lūpas švietė ganėtinai aštrūs, tamsiomis apnašomis apsitraukę, dantys.
- Tada galit miegoti furgone. Mums patinka grynas oras.  Tik viduje nepridirbkit nieko. Po to sunku išvalyt. Ypač patalynę.


Ketvirtą karta man tikrinant ar durys tikrai gerai užremtos kėde, Kovas neišlaikė:
- Ar pagaliau apsiraminsi?
Sumojavau rankomis, pirštu braukdamas per gerklę, šiepdamas dantis ir smiliumi baksnodamas į duris.
- Taip taip, -abejingai įvertinęs mano gestus atsakė Kovas ir nusispyręs batus dribo į gultą, - oi gerai lovoje. Jei ketini pasilikti prie durų paryčiais pažadink.
Dėl visa ko dar ar kartą patikrinau duris ir atsargiai prisėdau ant antrojo gulto krašto. Kažkaip nepatogu buvo tokiais purvinais rūbais virsti į tokius baltus patalus. Bet nusirengti irgi neketinau. Jei tektų vidury nakties sprukti, norėjau tai daryti ne vienais apatiniais. Kurių, beje, net neturėjau. 
Apie miegą negalėjo būti nė kalbos. Užmigti neleido ne tik klaikios mintys, bet ir tas gaudimas iš pelkių gilumos . O kadangi negalėjau net užsnūsti vis žvilgčiojau pro durų langą į lauką, kur, kuo ramiausiai sugulusios ant drėgnos žolės, miegoti taisėsi seserys. Ir dar vienais marškiniais. Naktį!
- Ir ko išvis tavęs paklausiau, -nesusilaikęs burbtelėjau jau snūduriuojančiame Kovui, - proto reikia turėti.
- Na o kas? -mieguistu balsu atsakė Kovas versdamasis ant kito šono, - guli tai ir gulėk.
- Nes čia, -pašnibždomis suburbėjau, - Vaidilos. Ar žinai ką Vaidilos mėgsta labiausiai? O gi...
- Žmogieną. Jau girdėjau. O jei būtum apėjęs sunkvežimį iš kitos pusės, būtum radęs kruviną trinką su moteriška pėda. Bet jau taip akis varvinai į Ievą, kad kur čia vaikščiosi.
- Nieko aš nevarvinau, -piktai atšoviau, - kokia trinka?
- Medinė, -Kovas, kryžmai sunėręs rankas ant krūtinės, atsisuko į mane veidu, -su moteriška pėda. Nukirsta gal prieš pora dienų. O gal tik vakar. 
- Ot įkliuvom. Ir ko aš tavęs paklausiau. Pasiimk viską kas tavo, -tvirtai atrėžiau, - atiduok man mano šautuvą iš aš nešdinuosi.
- Pirmyn. Tavo šautuvą paskutinį kartą regėjau skęstantį dumble. O be to.... girdi?
- Girdžiu girdžiu, jau visą vakarą skamba, galvą maudžia nuo to gausmo.
- Ne.
Pakilo jis staiga ir keliais žingsniais atsidūręs prie durų, priglaudė prie jų ausį. Mačiau tik vieną jo tokio elgesio paaiškinimą – parsirado ir patys Vaidilos. Jei pasakojimai tikri, jie atrodė kur kas baisiau nei dukros. Iki šiol visa ką girdėjau pasiteisino, tad neabejojau kad ir kitos istorijų dalys atitinka realybę. Prisiminęs amžinai girto  Angelo pasakojimus, vėl pradėjau drebėti.
- Jį dar kartais Žalčiu vadina. O žinai kodėl? Nes jis turi...
- Ša!
Nutilau. Geriau jau būtų leidęs kalbėti, nes tyloje į galvą lindo patys baisiausi ir keisčiausi dalykai.
Metalinis gausmas nutilo. Kliuksintis dumblas, mašalų zvimbimas, visai šalia tekantis šaltinis. Ir dar kažkas. Buvau įsitikinęs kad girdžiu kažkokį keistą pašalinį garsą. Lyg purtytum audeklą ar mojuotum milžiniška vėduokle.
O tada viskas nutiko vienu metu.
Suklykė kažkuri seserų, Kovas pačiupęs kirvį (iš kur jis ištraukė tą prakeiktą kirvį antrą kartą per dieną?)  atplėšė duris ir puolė į lauką. Aš, čiupęs peilį, tik negrabiai persipjoviau pirštą. Ir, lyg nebūčiau pridaręs pakankamai kvailysčių, taip pat išlėkiau į lauką, dar spėjęs pagalvoti koks aš gudrus kad į patalus kritau nenusirengęs.
O kaip aš norėjau tuo metu atsidurti kur kas saugesnėje vietoje.
Nevalingai žengiau atgal ir nugara užkliudęs duris, tvirtai jas užtrenkiau, praradęs vienintelį saugų prieglobstį.
Kovo veido išraiškos iki galo taip ir nesuvokiau – maišėsi jame tiek džiaugsmas, tiek liūdesys, tiek neapykanta.
Mane stingdė vien paniška baimė.
Aikštelės viduryje gulėjo viršutinė Epušės kūno dalis, o arčiau vandens ir likusioji. Liepa mojavo į dalgį panašiu įnagiu, bandydama nuvyti... kažką.
Kažkuo tas padaras priminė šikšnosparnį. Bet milžinišką. Ir su plunksnom.  Juodas kūnas, raudoni, mėlynomis kraujagyslėmis išvagoti sparnai, aštrus kaip skustuvas geltonas snapas, draskantis klykiančios Ievos vidurius. Ir keturios, iš pažiūros klišos, letenos ilgais nagais. 
Padaras, išvengęs dalgio kirčio, žvynuota uodega nubloškė Liepą į kadagius. Kraupus traškesys. Taip traška lūžtantys šonkauliai, kurių skeveldros sudrasko odą, praduria plaučius ir atneša tik lėta agonišką mirtį.
Turėjau klykti iš siaubo, į kelnes ištuštinti visą vidurių turinį, blogiausiu atveju -nualpti, bet pagavau save galvojantį kokiu įnagiu tokį padarą galėtum pribaigti. Šratų neužtektų. Jei pribėgtum gana arti ir turėtum ką nors sprogstančio, kad ir prieštankines minas, tada – kodėl gi ne.
Bet, žinoma, tokį padarą pulti reikėtų ne kirviu, kaip kad padarė Kovas.
Didžiausiai man nuostabai padaras atšoko atgal, gana juokingai parietė uodegą po savimi ir piktai sukalenęs snapu keliais galingais sparnų mostais šovė į dangų, letenose laikydamas dar gyvą Ievą.
Kovas piktai nusikeikė.
Regėdamas jo veide tvyrantį įniršį nedrįsau paklausti kaip jis pradangina ir iš kur po to pasiima savo kirvį. O tikrai vertėjo. Man tokie įgūdžiai dar ir kaip praverstų.



Nežinau kaip, tačiau, po visų šių įvykių, pagaliau sugebėjau užmigti. Nemačiau reikalo būdrauti iki ryto ir dar kažko laukti. Užteko kad nemiegojo Kovas – pasiliko sėdėti sulankstomoje kėdėje, nepaisydamas rytinio šaltuko ir gana žvarbaus vėjo.
Su nerimu laukiau ryto. Žinojau ko prašys Kovas. O aš žinojau kad atsakysiu neigiamai. Kad ir ką jis medžiojo, manęs tai nelietė. Per vieną dieną ir dalį nakties pamačiau tiek, kad užteks visam likusiam gyvenimui. Kad ir kad aplink vyko, save mačiau kaip galintį nukentėti smarkiausiai.
Prabudau kaip visada – vos praaušus. Aplink sunkvežimio ratus sukosi veliamos sniego dulkės – kiekvieną dieną jų rasdavosi vis daugiau. Bijojau ir pagalvoti apie tuos ateinančius laikus, kai viską užklos sniegas. Kad ir ką mėgdavo šnekėti žmonės apie trumpalaikes orų permainas, žinojau kad kasdien bus vis šalčiau.
Liepa buvo gyva. Krauju pasruvusios akys tūžmingai dėbsojo į Kovą. Paprastas žmogus po tokių kaulų lūžių ir visiškai sutrupintos krūtinės vargiai bekvėpuotų, o ji net ir kandžiojosi. Teko užrišti burną. 
Šalia, gretimame gulte, Kovas paguldė ir tai kas liko iš Epušės. Stengiausi nežiūrėti į tą pusę. Dar betrūko pamatyti į mane spoksančias gyvas akis. Gal net nebūčiau nustebęs.
- Ten nuskrido.
Galėjau net nežiūrėti– padaras paliko pakankamai pėdsakų – nulaužytos medžių viršūnės rodė kryptį geriau už bet kokią kelrodę.
- Jau turėjo sustoti poilsiui – aktyvumas smarkiai sumažėja dienos šviesoje. Paprastai tada įlenda į griuvėsius ir laukia nakties. Ilsisi ir virškina.
Tik kraipiau galvą. Pasirodo viską jis žino. Ne aklai ieškojo. Pykau vien todėl, kad man visko nepapasakojo ir  įtraukė į tokį pavojų.
- Na čia turbūt ir skirstysimės į savas puses, -giliai įkvėpęs pagaliau išdrožiau ir užtvirtindamas savo žodžius tvirtai užtraukiau kuprinės diržus.
- Nieko kito ir nesitikėjau.
Mažiausiai to tikėjausi, bet Kovas prasegęs savo maišą ištiesė mane pakuotes su sėklomis. Net nebandydamas apsimetinėti esąs sąžiningas žmogus, viską sugriebiau abiem rankomis.
- Na tai, -kažkaip nerangiai atsistojęs pasikasiau pakaušį, - sėkmės turbūt.
Kovas  linktelėjo ir atsistojęs tvirtai paspaudė ranką. Ak, kaip aš norėjau daugiau sužinoti apie jo medžioklę, bet gyvenimas išmokė vengti keistų ir sunkiai suprantamų dalykų. Kaip sakydavo mano tėtušis - ... toki atveju jis nieko paprastai nesakydavo ir pasistengdavo kuo greičiau išsinešdinti iš nepatogios situacijos.
Ilgesingai nužvelgiau paliekamą sunkvežimį su viduje merdinčiomis Vaidilų dukromis. Net gi buvau save beveik įtikinęs turintis teisę susirinkti reikalingus bei naudingus daiktus. Mano šautuvą su visomis dvejomis kulkomis sulaužė ir išmetė.
Bet net ir to nepadariau. Ir tikrai ne iš per didelio sąžiningumo. Lįsti į vidų, vėl sutikti tą tūžmingą žvilgsnį, regėti kyšančius, odą praplėšusius, sulaužytus šonkaulius – ne, tai ne man. Lavonų mačiau pakankamai daug, bet tikrai ne tokių.  Pasaulis su kiekviena diena tapo vis keistesnis. 
O juokingiausia buvo tai, kad tiek aš, tiek Kovas pasirinkom tą patį kelią.  Turbūt nieko keisto tame nebuvo – jis sekė paskui padarą, o aš žingsniavau vieninteliu patogiu taku iš Pelkynės.
Bent tiek, kad  Kovas ėjo atsilikęs per kelias dešimtis žingsnių. Taip atsisveikinus juokinga būtų lyg niekur nieko žygiuoti petys į petį. Be to vos išėjus iš pelkių suksiu kiek kairiau. Gyvūnų ten beveik nepasitaikydavo. Vieni išdvėsė nuo keistų ligų, o kiti, lyg nujausdami, ten nesirodydavo. Tai ir vadino Kurmių dykromis. Nors net ir kurmių ten nebuvo. Anei žiurkėnų, gyvačių ar dar kokio ropojančio daikto. O kiek geriau pagalvojus- ir mašalų ten nerasdavai. Vieta gal ir nebloga, bet žemė visiškai nederlinga, o jei eidavai neturėdamas vandens atsargų – lauk bėdos – nei šaltinių, nei akivarų. Tiesa, būta vieno kito gelžbetoninio bunkerio. Vieni gana sveiki, iš kitų likę tik krūva akmenų ir nuo karščio susilydžiusio plieno. Kartą, kai dar turėjau veikianti metalo ieškiklį, pabandžiau tuose laukuose kokių lobių paieškoti. Štai būtent tada ir nustojo jis veikti. Pamenu kaip šiandien – ekranas sumirguliavo visomis spalvomis, nuo garsinio signalo vos dantys neištrupėjo ir jis išsijungė. Geras daiktas buvo. Keturias poras naujų tvirtų kelnių atsiėjo.
Tų atsiminimų kamuojamas net nepastebėjau kaip pasibaigė pelkės. Tik ką žingsniavau klampia,  dvokiančia žeme, o dabar koją stačiau ant tvirto paviršiaus. 
Kurmių dykros.
Mašalų gausmas liko toli už nugaros, net vėjas pūtė kiek silpniau. Ir tiršta prieblanda  - žvilgsnis tolumoje atsitrenkdavo į tamsą. Senaisiais laikais būčiau išsigandęs tos spengiančios tylos. O dabar jau buvau pripratęs. Ne kartą ir ne du kirtau Kurmių dykras.
Net nesitikėjau šios vietos įveikti iki vakaro. Ėjau tol, kol pajutau nuovargį. Ne tą, traukiantį prie žemė, o paprastą nuovargį.
Turėjau džiovinto mėšlo laužui įkurti, pakankamai vandens ir maisto. Ko daugiau norėti.
Kurmių dykros turėjo tik vieną problemą – dieną ar naktį čia tvyrodavo ta pati, nesikeičianti, prieblanda. Tad jei ilgiau čia užsibūtum be laikrodžio, galėjai visiškai prarasti laiko nuovoką. Ypač jei dar sugebėjai paklysti, ką patyriau ne kartą ir ne du. Be reikalo tada nusukau nuo jau pramintų takų.
Kovas, apėjęs mane ratu, nužingsniavo toliau. Dar ilgai akimis sekiau tą vienišą tolstančią figūrą, kol užmigau.  Mintyse palinkėjau jam sėkmės. Jei jis tikrai medžiojo tą padarą, tos sėkmės reikėjo labai daug. Fokusai su iš oro ištraukiamais kirviais gali ir nebepadėt.  Aš, jo vietoje, galvočiau kaip ištraukti šarvuotį.


Dangus pratrūko visu stiprumu. Vanduo kliokė taip, kad staigiai užpildė visus griovius ir daubas. Lietaus lašai šiek tiek erzino odą, tad nenorom teko užsitraukti gumines pirštines ir veidą paslėpti po dujokauke. Pro murzinus stiklus ir pliaupiantį lietų vos įstengiau įžvelgti kelią, ką jau kalbėti apie kokius nors pėdsakus.
Blogiausia, kad lietus, regis, nė neketino liautis – juodas dangus iki pat horizonto, kartkartėmis blykstelintis žaibai, tik stiprėjanti liūtis. Ir kaip tyčia jokios priedangos. Po vienintele nuvirtusia pušimi akis žibino įsikūrę nedideli šunys arba labai stambios žiurkės. Sunku buvo suprasti ką ten regėjau. Bet iš pikto urzgimo supratau kad man ten vietos tikrai neatsiras.
Gal būčiau pražiopsojęs ir į žemę, iki pat bokštelio, įkastą tanką su sprogusiu, rūdijančiu vamzdžiu, jei ne prakeikta slidi žolė, ant kuriuos čiuožtelėjęs, visu ūgiu išsitiesiau ant žemės, nosį kone susigūrindamas į mašinos šoną.
Nusiplėšiau kaukę nuo veido, kęsdamas rūgščius lietaus lašus ir beveik iškart pastebėjau liuką, atsidariusį stebėtinai lengvai. Virste įvirtau į vidų ir tik tada susivokiau esąs ne vienas.
Neatsargumu manęs kaltinti negalima. Jau minėjau – šiuose kraštuose nieko niekada nebuvo sutikęs. Iki dabar.
- O va tai tau, -žagtelėjau ir paėmęs ištiestą audinio skiautę paskubomis nusivaliau perštintį veidą.
Šernas!
Ne ne, ne tas kriuksintis padaras, o žmogus, Šernu pravardžiuojamas, dėl ko jis labai stipriai pykdavo, reikalaudamas vadinti Mykolu. Tačiau niekas jo pykčio nepaisė.
Kodėl būtent Šernas? Bala jį žino. O kodėl tą džiūsną, kurį palaidojo nuošliauža Mažajame Kaimelyje, vadino Storu? Arba mane - Piemeniu?  Logikos varduose nereikėjo ieškoti.
- Kokiais vėjais? -kaip visada kandžiu gergžinčiu  balsu paklausė Šernas ir stumtelėjo puodelį vandens.
Užsiverčiau jį kuo ramiausiai ir tik tada prisiminiau, kad Šernas vandens išvis negeria, o dievina savo pačio gamybos degtinę.  Kelias ilgas akimirkas kovojau su savo skrandžiu, neleisdamas jo turiniui šoktelėti į viršų, ir, jam pagaliau nurimus, nurijau deginantį skystį. Kūną nupurtė taip, lyg akumuliatorius palaižęs būčiau. Skonis, beje, irgi panašus.
Šernas piktdžiugiškai vyptelėjo ir lyg niekur nieko kyštelėjo duonos riekę.
Duonos! Visą riekę! Ne senesnės kaip dvi dienos. Vos suleidęs dantis į minkštimą, tą pačią minutę atleidau jam už tokį nekaltą juoką.
- O jergau, -pilna burna sulemenau iš pasitenkinimo, - šimtą metų nieko skanesnio nevalgiau.
- Nori dar? - išdidžiai šypsodamasis kyštelėjo dar vieną riekę.
- Tuoj, va, kaip tik tiks, -iš kuprinės ištraukiau taip saugomą, standžiai sumazgytą,  ryšulėlį su druska.
Šerno akys linksmai žybtelėjo. Atsargiai, piršto pagalvėle pasėmęs šiek tiek druskos, užsibarstė jos ant duonos.
Mėgavomės tokia puota neskubėdami ir ilgai kramtydami kąsnius. Nežinosi žmogus kada dar tokia laimė pasitaikys.
- Tai tu čia kokiais vėjais, -kruopščiai surinkęs pabirusius trupinius ir susibėręs juos į burną paklausiau degtinę siurbčiojantį Šerną.
- O tu atspėk.
- Vėl prisidirbai?
- Ne ne, tik ne šįkart, -piktai paprieštaravo Šernas ir pasikėlęs užlenkė liuko rankeną, -kad nesulauktume netikėtų svečių, -suokalbiškai mirktelėjo, -į Tauragę keliauju.
- Ko ten?
Mačiau kad Šernas net spirga kaip nori papasakoti.
- Sako, -pasilenkęs prislopino balsą, -lėktuvas ten nukrito.
- Ai baik jau, -numojau ranka, - lėktuvai nebeskraido.
- O tas skrido. Ir ties Taurage nukrito. Ir ne šiaip sau kažkoks, o krovininis. Pilnas, -karštligiškai žybtelėjo akys, - traukia visi kas netingi.
- Negali būti, - nebe taip užtikrintai pakartojau.
- Gali gali. Pats Tėvas Levas pasakė. Galėjau rinktis- lieku komunoje arba gaunu informacijos. Tai štai, visi traukia, bet aš šiek tiek daugiau žinau, -paplojo sau per išsipūtusią kišenę krūtinėje.
Šernas atsisakė vietos komunoje? Tiek metų svaigęs kaip ten gyvens, turės pačią ir bus geriausias šaulys. O čia- atsisakė. Mano skepticizmas palengva tirpo.
- O tu neblogas pėdsekys, -lyg tik dabar prisiminęs šūktelėjo, - Ką sakai? Tu ir aš. Užteks ir dar kitiems liks. Girdėjau Mėta su Beausiu irgi išsiruošė. Susibūrę turėtume neblogą komandą. Ką manai?
- Na nežinau, -neryžtingai sulemenau, - va šautuvo nebeturiu, atsargų irgi ne kažkas likę, batai kiaurai leidžia. Iki Tauragės nepatrauksiu.
- Ne bėda, -nekantriai numojo ranka Šernas, - žiūrėk – tu mane pažįsti, aš tave. Vienas kitam jokios skriaudos nepadarėm ir daryti nesiruošiam, -garsiai nusijuokė, - Šarkų kraterį žinai?
- Prie Žąsino?
- Taigis. Neskubėdamas trauksiu link Šarkų, o tu sulakstyk iki Tėvo Levo, nusipirk kas reikia ir pasivysi. Kojos tavo geros, tai ne mano, vienas du ir pasivysi. Aš ten prie šimtas šešiasdešimt ketvirto palauksiu. Sakau – Mėta su Beausiu irgi išsiruošė, tai garantas kad ten stabtels. Susibursim sau gražiai ir tada jau negailėdami kojų. A?
Daugiau nedvejodamas ištiesiau ir paspaudžiau ranką, taip sutvirtindamas mūsų sandėrį. Būtų kitas, gal pagalvočiau. Bet Šernu abejoti nedrįsau. Ištraukė jis mane tada iš Arenos gyvą ir sveiką, nieko mainais nepaprašė, o galėjo palikti. Gal buvo jis akiplėša ir karštakošis, bet sąžiningiausias žmogus šiuose kraštuose.
- O pats kaip čia atsibeldei?
Ir papasakojau.
Kaip medžiojau paršus, bet pamečiau pėdsakus ir nusprendžiau patyrinėti kitas vietas. Apie Kovą, Vaidilas ir padarą auksiniu snapu, kuris nė trupučio nebuvo panašus į paukštį, nusprendžiau nepasakoti. Kvailiu išvadins ir kitiems paskelbs.
Net nepajutau kaip ta aitri naminė degtinė su kiekvienu puodeliu tapo vis skanesnė ir skanesnė. Kone apsiverkėm prisiminę senesnius laikus kai tik leisdavomės į žygius, kaip iki pat Klaipėdos uosto nusigavę buvom ir kaip ten su dokininkais susiėmėm, kurie aršesni už laukinius žvėris buvo.  O tada jau nebepamenu kaip  užmigau.


Išsiruošiau vos pakirdęs. Kiek pasispyriojęs paėmiau Šerno siūloma duonos puskepalį.
- Baisus čia daiktas, - piktai atsikirto Šernas, - būsi pas Tėvą Levą, paimsi antra tiek. Kaip tik jie dabar kepa nesustodami, metai geri buvo. Ir jei ką, sakyk kad aš siunčiau. Kažkoks naujas ginklakalys yra, šautuvą už pusė kainos atiduos. Tik sakyk kad nuo manęs, -primygtinai pakartojo.
Iškeliavau jau kur kas linksmesne širdimi. Viskas pasisuko netikėtai gera linkme. Net patikėti buvo sunku. Jau mintyse dėliojau kelią link Tauragės. Nuo Šarkų šiek tiek pasiduosim į rytus- reikia apeiti tą prakeiktą Pagramo mišką. Nieko ten gero nebuvo ir nebus. Nuo Rūdų tiesiai į pietus link Žiburių kryžkelės, o iš ten Tauragė ranka pasiekiama. Tik kaži kur tas lėktuvas nukrito – jei pačiam mieste, reikalai prasti, dar blogiau jei pietinėje jo pusėje, tada ir mūsų keturių neužteks.
Išėjau tiesiai į Pirmą. Taip vadino šį, dabar jau gerokai suirusį, kelią. Žmonės mėgdavo šnekėti, kad jei juo eisi į rytus, gali pasiekti Vilnių. Bet nepažinojau nė vieno, iš tikrųjų, nukeliavusio toliau nei  Bičių Laukai. Man gi drąsos neužteko ir tiek nukeliauti. Jei bandėt eiti, žinot apie ką aš čia. Nesu prietaringas žmogus, tikiu tik tuo, ką matau savomis akimis, bet regėtų dalykų neįmanoma paaiškinti sveiku protu.
Visa laimė – einant į vakarus link Tėvo Levo komunos, kur ir skubėjau, galėjai sutaupyti marias laiko. O man to ir tereikėjo – kuo greičiau nusigauti į gyvenvietę, iškeisti sėklas į padoresnį šautuvą, paimti kiek pajėgsiu panešti maisto ir gal, jei atliks, prigriebti naujus batus. Net neabejojau viską gausiantis labai gera kaina. Juk ne kažkokį netikusį metalo laužą nešiau, o kuo tikriausias sėklas.
Tėvas Levas gyvenvietę įkūrė tiesiai ten, kur rado požemines degalų saugyklas, visai netoli  vietos, kur kadaise buvo Gargždai. Neatbaidė jo nei istorijos apie Pirmą kelią, nepabijojo laukinių šunų ir klajoklių. Bedė ten kastuvą ir pasakė kad čia ta vieta. Žinoma, abejoju ar jo žodžiai buvo būtent tokie, nes pagal kitą pasakojimą jis pasakė kad tokios šūdų krūvos gyvenime nematęs ir tikisi daugiau nepamatyt. Vienaip ar kitaip – jis ten įsikūrė. Galvą turėjo gerą, greitai rado kalbą su keliomis šeimomis. Tempė jie viską, ką tik rasdavo, net iki Klaipėdos nukeliaudavo. Apsitvėrė tvora, pasistatė sargybos bokštelius. Taip palengva ir prakuto. Daug kas bandė atkartoti Tėvą Levą, bet niekam nepavyko. Visos kitos komunos palengva nunyko ir suvis išnyko. O tada prasidėjo kalbos, kad Tėvui Levui padeda pats Vilnius – tiekia įrangą, ginklus, maisto atsargas, o naktimis truputį pakenkia kitiems, bandantiems aplink įsikurti. Gal ir teisybė. Nesiimsiu pats spręsti.
Kad artėji prie gyvenvietės išduodavo vienas labai aiškus ženklas – kapai. Nežinau kodėl, bet Tėvas Levas į mirusių laidojimą žiūrėjo labai atsakingai ir nuožmiai atsilygindavo tiems, kurie tą įstatymą pamindavo. Žinoma, dėl visa ko, mirusius laidodavo nurinkęs absoliučiai visus daiktus, nuogus, kokie gimė. Tai dvigubai sumažindavo norą kapstytis po palaikus. Vieną kartą metuose, Tėvas Levas organizuodavo būrį, kuris apeidavo visus kapus, pataisydavo ar pastatydavo naujus kryžius, sutvarkydavo laukinių žvėrių išknistą žemę ir kažkodėl palikdavo po gėlę iš savo asmeninių šiltnamių. Atvirai niekas nesišaipė, bet... žmogus metuose, natūralu, kad nebemąsto taip blaiviai kaip jaunystėje.
Padaugėjo  kapų, padaugėjo ir žmonių. Vieni keliaudavo į komuną išmainyti daiktus, kiti trindavosi aplink, tikėdamiesi kad bus įleisti vidun. Pastarieji dažniausiai atvykdavo iš tolimesnių kraštų, nes visi aplinkiniai žinojo, kad norint patekti vidun reikia sugebėti kažką unikalaus. Nesigirsiu, bet kelis kartus buvo svarstyta ir mano kandidatūra. Kartais gailiuosi kad tada ne pernelyg stengiausi įrodyti esąs vertas.
Stabtelėjau prie ryškios, iš raudonų plytų sudėliotos, linijos, sulaukiau leidimo prisiartinti ir  pasukau tiesiai prie vartų.  Čia, nepaisant visos mano skubos,  teko luktelėti. Ūkvedys akivaizdžiai nesiskubino.
O laikas tiksėjo. Mintimis sekiau Šerno kelią. Net toks šlubius bus nemažai nuklibinkščiavęs. Susitarimas lieka susitarimu, bet, kaip visada tokiose situacijose, prisigalvojau nebūtų, iš proto varančių dalykų. O kuo ilgiau Ūkvedys nesirodė, tuo karštesnės ir neramesnės mintys sukosi galvoje.
Ir tik į pavakarę pagaliau įsižiebė raudona lempelė ir per kelis sprindžius prasivėrė anga duryse.
- Taip? O, Piemuo. Tai labas, labas.
Sutraškėjo sklendė ir pilnai atsivėrė viršutinė durų dalis.
Ūkvedys taip ir vadinosi visą gyvenimą -Ūkvedžiu. Kaip jis papuolė į komuną ir dar gavo tokias atsakingas pareigas, niekas nežinojo. Nebuvo jis nei geras vedlys, nei mokėjo kokį amatą, negarsėjo kaip stiprus darbininkas, net skaityti nemokėjo. O štai  dabar atsakingas už sandėlius ir mainus. Ir dirbo savo darbą neįtikėtinai kruopščiai bei atsakingai.
- Kaip kelias? Kaip medžioklė? Kas naujo? - sutarškėjo kasydamasis dar labiau pastambėjusį savo pilvą.
Nieko nesakydamas iš kurpinės ištraukiau pakelius su sėklomis ir paguldžiau ant prekystalio.
- Oho.
Ūkvedys atsargiai praplėšė vieną pakelį. Pritariamai palinksėjo ir tebelaikydamas stambų delną ant likusių pakuočių, į mane dėbtelėjęs palingavo galva.
- Iš kur?
- Išmainiau.
- Nejaugi.
Pilvu nuvilnijo nerimas. Nepatiko man tas suktas žvilgsnis.
- Piemenie, geriau sakyk teisybę, - prislopinęs balsą susiraukė Ūkvedys.
- Velniai žino, -burbtelėjau, spoksodamas į nekaltai atrodančias pakuotes.
- Oi negerai, na tikrai negerai.
Matyt mano veide tvyrojo toks sumišimas, kad Ūkvedys po kelių akimirkų nekantriai caktelėjo liežuviu ir iškišęs galvą pro liuką akylai apsidairė.
- Ir tu prie šito reikalo nagų neprikišęs?
- Kokio reikalo? -piktai atšoviau, -nesuprantu apie ką šneki. Sutikau tokį kvailį, už parodytą kelią atidavė sėklas, po to išsiskyrėm. Viskas sąžiningai, jei link to lenki.
- Gerai jau gerai.
- Tai kas nutiko? - pasipiktinęs šūktelėjau, - klausyk, mes su Šernu susitarę susitikti, -mečiau paskutinį kozirį, - mane pažįsti, niekada neapgavau, svetimo nesigviešiau.
Šerno vardas Ūkvedžiui nepadarė nė menkiausio įspūdžio. Mostelėjęs man nutilti pasisuko į šoną ir paspaudęs mygtuką kažką sušnabždėjo į nedidelę dėžutę. Pasiklausęs palinksėjo galva ir atsisukęs, kiek galėdamas nuoširdžiau nusišypsojo.
- Čia tokia bjaurastis su tomis sėklomis užvirė. Bet jei šneki tiesą...
- Aiškų tiesą!
- .., nelabai ir žinoti galėjai. Pakentėsi iki ryto? Na nežiūrėk į mane taip bjauriai, štai – imk vandens, va, ką tik neseniai keptas kumpis. Niekur tas tavo Šernas nepabėgs.
Kas man beliko, tik sutikti. Nenoromis linktelėjau ir paėmiau riebalais permirkusią gardžiai kvepiančią pakuotę.
- Tai gal pasakysi kas nutiko? - pabandžiau laimę.
Ūkvedys nudelbė mane ilgu mąsliu žvilgsniu.
- Kažkas visą konvojų sustabdė, gyvo nepaliko, viską paėmė. Jei esi bent šiek tiek prie to prisidėjęs, suprasiu jei ryte tavęs čia nerasiu.
Užsispyrusia veido išraiška tvirtai sunėriau rankas ant krūtinės.
- Aš po bokšteliu įsitaisysiu. Kaip visada. Ryte šūktelk.
- Šūktelsiu, - jau kiek atlaidesniu balsu pažadėjo Ūkvedys, - pas mus dabar šioks toks sambrūzdis, bet gal netrukdys miegoti.
- Pakentėsiu.



Šviežias sotus maistas šiek tiek nuramino pyktį dėl sugaištos dienos. Antrą dieną iš eilės prisikemšu pilvą iki soties. Jei ne Šernas, visai būčiau džiaugęsis gyvenimu. Dabar troškau tik kuo greičiau sulaukti ryto ir, viskam išsisprendus, nešdintis kuo toliau.
O kaip tyčia užmigti ir neįstengiau. Galbūt dėl persivalgymo, galbūt dėl paikų minčių kaip mane ryte suims ir surakins. Nežinau. Bet varčiausi nuo šono ant šono. O dar tas bruzdesys komunoje. Lyg kažkas smarkiai plaktų grandine į žemę. Užmigsi tu čia.
Ir tik pradėjau snūduriuoti, kai visu pajėgumu traškėdami įsijungė bokšteliuose įtaisyti žibintai.
- Stok prie linijos. Nė žingsnio į priekį.
Netikėdamas pasitryniau akis.
Prie ribą žyminčios linijos stovėjo Kovas ir susidomėjęs spoksojo į bokštelį. Normalus žmogus būtų bent akis prisidengęs, nes tos šviesos tikrai plieksdavo aitriai. Pats ne kartą įsitikinau. Dar ilgai po to užsimerkus regėdavai žioruojančius taškus.
Mano supratimu, Kovas negalėjo nieko daugiau matyti tik ryškią lempos skleidžiamą šviesą, bet jis lyg niekur pasisuko į mane ir pamojavo.
Lyg mažai būčiau turėjęs problemų.
Turėjau iškart sprukti, bet vis dar kvailai tikėjausi, kad šie įvykiai manęs nepalies. Nebėgau ir tada, kai trakštelėjo spyna ir atsivėrė vartai. Kur jau čia bėgsi daugiau. Mažiausiai norėjosi gauti kulką į nugarą. 
Paklusniai iškėliau rankas ir sustingau.
Ūkvedys bakstelėjo šautuvo vamzdžiu man į krūtinę ir piktai susiraukė.
- Gi sakiau, kad geriau nešdinkis.
- Sakei, - nesiginčijau.
Su Kovu pasielgė kur kas grubiau – parbloškė ant žemės, beveik nuplėšė marškinius, ieškodami kokio ginklo,  ir tvirtai surišo rankas už nugaros.
Kitu metu būčiau apsidžiaugęs galimybe komuną pamatyti iš vidaus. Dabar gi tik liūdnai svarsčiau apie savo tokią nepatogią padėtį. Tūžmingai nudelbiau stebėtinai ramų Kovą ir pasijutau šiek tiek geriau. Bet tik šiek tiek. Greitai visi suvoks šiek tiek apsirikę.
Į pačią gyvenvietę mūsų nevedė. Komuną juos dvi tvoros. Pirmoji – išorinė su sargybos bokšteliais, o už jos antroji. Ir tik už jos – pati gyvenvietė. Tarpe tarp tvorų tebuvo keli neaiškios kilmės statiniai ir paprastos nežinia kam suręstos budelės.
Jei atvirai – niekada nemačiau paties Tėvo Levo. Vieni pasakojo kad jis dviejų metrų ūgio, kiti – pločio. Dalis porino kad jis plikas kaip kiaušinis, bet nusisukę prisimindavo jį nešiojant barzdą iki pat diržo. Bet visi sutarė dėl vieno – būta tai neeilinio žmogaus.
Mano didžiausiam nusivylimui, Tėvas Levas ūgiu buvo ir už mane žemesnis. Gerokai praplikusiu pakaušiu, žilais smilkiniais, siaubingai raukšlėtomis rankomis, turintis nedidelę, vos pastebimą, kuprą. Ir ėjo jis šiek tiek vilkdamas kojas, lyg pilnai negalėtų priminti kairiąja. Barzdą turėjo. Bet skystą ir šimtą metų neregėjusią šukų. Su įstrigusiais trupiniais lūpų kampuose.
Ar nusivyliau?
Tik šiek tiek. Mano tėtušis visada sakydavo, kad yra žmonių, galinčių žudyti vien žvilgsniu. Žinoma – perkeltine prasme. Toks ir buvo Tėvo Levo žvilgsnis – nuožmus, deginantis ir piktas. Anaiptol ne toks, kokio tikėtumeisi iš tokio seneliuko.
- Šitie?
- Šitie, -ganėtinai nemandagiai mane stumtelėjo vienas sargybinių.
- Gerai, - nuskambėjo kaip nuosprendis, - abu ten.
Tėvas Levas, regis, nemėgo daugiažodžiauti. Aplinkiniai nurodymus suprasdavo vien iš poros žodžių ar piršto mostelėjimo.
Mano bandymas paprieštarauti ir keli šūksniai, kad aš čia niekuo dėtas, nuėjo vėjais. Bergždžiai, vien savisaugos instinkto varomas, pasimuisčiau.
Buožės smūgis į šonkaulius kelioms sekundėms atėmė kvėpavimą. Regis niekas neketino mūsų klausytis.
Nutempė mus tiesiai prie grubiai suręstų narvų, dvokiančių šunimis ir nešvara.
Akimis bandžiau pagauti Ūkvedžio žvilgsnį, bet jis, lyg tyčia, atsiliko, pasilikdamas už visų nugarų.
Rankų neatrišo, priešingai – dar ir storus antrankius uždėjo ant riešų ir čiurnų. Atliko visa tai jie greitai ir įgudusiais judesiais, lyg ne pirmą kartą tektų taip daryti.
Ir, regis, niekas neketino pasilikti mūsų saugoti. Išsiskirstė kas kur sau. Pasienyje krutėjo stambūs urzgiantys šešėliai. Šunys. Pikti, greičiausiai alkani, ir labai atsakingai atliekantys savo darbą. Kam tie sargybiniai, kai tamsoje šmirinėja tokie siaubūnai.
Piktai dėbtelėjau į viduryje narvo stovintį Kovą. Viskas aišku kodėl tokia laisva dalino sėklas į kairę ir dešinę. Jei teisingai supratau jos buvo vien trupiniai.
Ir tuo pačiu jutau jam pagarbą. Konvojų užpulti, tai ne naktį Rinkėją prilupti. Bet jau įsitikinau kad Kovas ir nebuvo paprastas žmogus.
- Geriau būčiau pro šalį praėjęs, -irzliai suburbėjau, bandydamas nusikratyti antrankius.
Bergždžias reikalas. Nė mažiausios rūdelės, o iš spynos dvelkė šviežia alyva.
- Dabar tai turėsim problemų. Gerai jei dar sveiki ištrūksim, -vis labiau irzau įsivaizduodamas ateities perspektyvas, - žinai kaip jie baudžia vagis? Pirštus nukapoja, - iškėlęs delną prieš akis pakrutinau pirštus, - o be pirštų nė sėdimosios nenusivalysi. Ką ten sėdimosios. Šaukšto nenulaikysi. O gal paliks bent pora. Su tiek galėčiau gyventi.
O tada manyje tarsi kas pratrūko:
- Ir išvis, prie ko čia aš? Jis čia kaltas! Mane pažįstat! - šaukiau į tamsą. Jokio atsakymo. Tik urzgiantys šunys.
Kovas nekreipdamas jokio dėmesio į mano rėkavimus stovėjo ir nė nekrutėjo. Žiūrėjo į kažką pačiame narvo kampe. Tamsų ir dvokiantį.
Krūptelėjau.
Niekas pirštų mums neketino kapoti. Jau šis narvas buvo mirties nuosprendis.
Atsargiai ištiesiau nutirpusią koją. Nerangiai sužvangėjo sujudinta grandinė ir padaras kampe atsimerkė.
Geltonos nuožmios akys be lėliukų. Padaras net nebuvo surakintas.
Sušlamėjo tarpusavy besitrinančios plunksnos, plieninėmis grotomis nuslydo aštriais nagais nusagstyta letena.
Nukreipiau žvilgsnį į pilnaties nušviestą Kovo pakaušį. Galvoje gimė kvaila mintis kad jis čia ir bandė patekti, tarsi būtų žinojęs kad jo medžiojamas ir nežinia kaip Tėvui Levui įkliuvęs padaras bus čia, narve.
Ne, tame narve ir tą naktį aš nemiriau. Juk kaip kitaip visa tai pasakočiau?
Bet kelnės tikrai buvo pilnos baimės. Kur kas aiškiau tapo kodėl čia taip smirdėjo šlapimu. Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai.
Kaip jau sakiau – tą naktį, tame narve, aš nemiriau. Prisipažinsiu, tikrai pagalvojau kad atėjo paskutinioji. Mintyse iškeikiau Šerną, Kovą, Tėvą Levą ir save patį. Ai, dar ir Ūkvedžiui kliuvo. Ketinau išeiti iš šio pasaulio pilnas pykčio ir linkėdamas tam padarui paspringti mano viduriais bei...


- ... gal apsiramink šiek tiek? -piktai susiraukė Vincas.
Piemuo paklusniai nutilo
- Tau juokinga?
- Gal tik šiek tiek, -vyras gūžtelėjo pečiais, - žinok sunku įsivaizduoti tokią situaciją...
- Įsivaizduoju, -kietai nukirto Vincas.
Nė trupučio neįtikintas Piemuo tik išsiviepė.
Vincas atvertęs kelis puslapius atgal pirštų perbraukė pirmąją eilutę.
- Kas nutiko Tėvui Levui.
- Na jis mirė.
- Tiek supratau. Kaip?
- Tiesiogiai nemačiau, bet iš garso supratau kad skausmingai, -piktai išsišiepė Piemuo.
- Tai kas buvo toliau? - pavargusiu balsu paklausė Vincas ir linktelėjo vienam sargybinių.


Apimtas panikos garsiai pakračiau grandines.
Kaip ir tikėjausi, niekas neatsiliepė.
Iki tol piktai dantis šiepę šunys tyliai sucypė ir pabrukę uodegas susiglaudė tarpusavy.
Kovas sunkiai atsiduso ir palinko prie padaro tą pačią akimirką, kai pilnatį uždengė debesys. Nenuleidau akių tik todėl, kad norėjau sužinoti kokia greita mirtis ištiks ir mane. Vaidilų dukras padaras išdorojo gana greitai. Norėjau žūti perplėštas pusiau, o ne dar kankintis išverstais viduriais. Keista kaip blaiviai ir sąmoningai pradedi tokiomis akimirkomis galvoti.
Padaras garsiai suklykęs nutilo.
O tada...
... tada nieko nenutiko. Mačiau tik plačią Kovo nugarą, tamsų šešėlį narvo kampe ir savo virpančias pėdas. Ilgos, skausmingai tylios sekundės per kurias niekas nenutiko. Beprotiška tyla. Lyg vaikščiotum Rūko Gatvės kapinėse.
Pagaliau debesis praplėšė keli nedrąsūs vėjo gūsiai, leisdami pilnačiai lieti šviesą į žemę. Ir tą vienintelę akimirką galėjau prisiekti matantis ne raudonas, kruvinas plunksnas, o geltonų plaukų sruogas.
Kovas kažką šnekėjo. Nesupratau nė vieno žodžio, bet kalbos būta gražios ir malonios ausiai. O keisčiausia, kad jam atsakė.


- Užteks, - Vincas delno mostu nutildė Piemenį, - gal jau pradėk šnekėti apie realius dalykus?
- Tai kad šneku.
- Tarkim.
Kareivis pieštuku pabraukė kelias eilutes, šiurkščiu, kruopščiai nuskustu veidu, nuslydo nuovargis ir suirzimas.
- Gerai, dalį apie Vaidilas nurašysim pernelyg lakiai tavo fantazijai. Ir nesivaipyk čia man. Tas padaras ar kaip jį ten vadinai, sutinku – laukiniai žvėrys nerimsta. Kasdien tą matom.
- Tai ten nebuvo žvėris!
- O kas?
Piemuo pasikasė krūtinę ir sutrikęs apsidairė.
- Galėčiau perpasakoti Kovo žodžius, bet...
- Taip ir pažymiu – laukiniai žvėrys. Nepatikėsi kokių dabar ateina iš pietų. O svarbiausia – ginkluotas Tėvo Levo komunos užpuolimas. Kaip suprantu jūs buvo tik masalas, pagrindinės pajėgos įsiveržė vėliau ir pilnai sunaikino  komuną. Čia, žinoma, šiek tiek pagražinai, bet tiek to, nesiginčysiu.
- Nebuvo ten jokių pajėgų, -kur kas pikčiau nei norėjo paprieštaravo Piemuo.
- O kas tada? Nustebink mane.
- Kovas paleido tą padarą, tiksliau ten buvo ne padaras, o...
- Kaip paleido jei buvot surakinti narve? Ar turėjot bendrininką pačioje komunoje?
- Ne, jis kirviu perkirto grandines, išlaužė spyną ir tada jau visos skerdynės prasidėjo.
Vincas liūdnai atsidusęs užvertė knygelę ir gailiai nužvelgė sutrikusį Piemenį.
- Kirviu? Grandines? Klausyk, nebesigilink savo ir taip gilios duobės. Noriu kad nurodytum tikslų dalyvavusių žmonių skaičių, papasakotum kaip jie pateko į vidų ir kur pasitraukė po to. Ne tam beldžiausi iš Vilniaus, kad klausyčiau pasakų vaikams.
- Į Smiltynę, - burbtelėjo nepakeldamas akių Piemuo.
- Smiltynę?
Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Vinco veidą iškreipė šypsena.
- Smiltynę? Esi tikras? Tą mistinę vietą jūroje, kurios niekas nematė?
- Taip.
- Na tarkim. Arba tu nelinkęs bendradarbiauti, arba labai sumaniai meluoji. Gerai, tada sakyk – kas buvo tas padaras?
- Kovas minėjo sunkius užkeikimus dėl kurių Elu ir tapo...
Vincas užsimerkęs stipriai pasitrynė akis ir atsiduso.
- Gal tave pakabint šiek tiek kilpoje kad atsigautum? Regis, uždaviau tikslius aiškus klausimus, o tu toliau savo varai. Ką vartoji? Grybus? Dumblius? Ar radai susintetintų narkotikų?
Piemuo abejingai pakraipė galvą ir atsilošė kėdėje.
- Žinai ką mes matėme važiuodami tuos tris šimtus kilometrų? Tris šimtus kilometrų dykynės, tuštumos ir tamsos. Dar kartais vieną kitą sniegu neuždengtą lavoną. Ir viskas. Nė menkiausio pėdsako, nei vieno žmogaus ar žvėris. Tiesą sakant net aš abejojau ar tave išvis čia rasim. Sakyk man – ką darysi kai baigsis šiluma ir maistas?
- Ką nors sugalvosiu.
- Ką nors jis sugalvos, -toliau šypsojosi Vincas, - na kaip sau nori. Sėkmės tada.
Priėjęs prie durų stabtelėjo ir atsisuko.
- Jei tai ir tiesa... reikėjo pameluoti. Bent jau būtume tave iš čia ištraukę.
- Ai, tiek to. Batus gausiu?
- Kokius batus? -nustebo Vincas, - apie jokius batus nežinau.
Ir išėjo, išstūmęs sulaužytas duris į lauką. Perrėkdami vėjo kaukimą, sukaukė mašinų varikliai, sniego kalvas nutvieskė galingi žibintai. Dar kelias akimirkas girgždėjo sniegas po stambiais ratais ir tada vėl viskas nutilo.
Garsiai keikdamasis Piemuo į vidų įtraukė duris ir įrėmė į staktą. Nors ir menkai, bet vis kažkiek saugojo nuo gūsingo vėjo.
Apsimovusi naujais batais ir su šilta striuke ant pečių, iš lauko sugrįžusi mergina stebėjo tas bergždžias pastangas su lengva šypsena veide.
- Reikėjo paklausyti, -piktai burbėjo Piemuo, kėde užremdamas duris, - bet ne. Protas iš paskos vaikšto.
- Ko paklausyt?
- Kaži ko. Sveiko proto. Ilgai ten stovėsi ir spoksosi? Po galais, Ieva, galėtum bent šiek tiek padėti.
2017-08-08 01:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:19
kakta
esu fantastikos gerbėja ir mylėtoja. kuolas už pirmąją pastraipą, nes būtų gėda kada nors prisipažinti, jog perskaičiau daugiau iš šito jovalo. jau ketvirtoje klasėje negalėdavai gaut daugiau trejeto, jei tas pats žodis be reikalo kartodavosi jau kitame sakiny. įžanga be ryšio, absoliučiai grafomaniška.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-04 13:42
Sportbatis
Postapokaliptika be zombių. My favourite :)
Neatsakytų klausimų gal ir lieka, bet jų lieka ir po eilinio "Tom and Jerry" multiko.
Stiprioji pusė, na Meškiukui čia būdinga - gyvas ir labai gerą įsivaizdavimą duotantis tekstas. Gautųsi puikus filmo scenarijus, ir ne tik scenarijus, bet ir instrukcijos režisūrai, grimuotojams, CGI specams ir t.t.
Ir dar labai daug duoda įvairios smulkmenos, kaip kad ta moteriškės koja už furgono, arba faktas, kad "iškrypėliu išvadino kanibalai".
Na o kliūna man visalaik tokiuose kūriniuose visokie netikėtojai ir nepasitikėtojai. Čia jau žanro bruožas kuris kelia alergiją. Čia to nedaug, bet visgi, Piemuo pasakoja ne kokias nors vizijas, o ir šiaip kalba logiškai, ne kaip koks šizofrenikas. Čia nėra kokia nors klykianti moteriškė, "pamačiusi viziją". Kodėl Vincas turi demonstratyviai netiket, kad postapokaliptiniame pasaulyje (kur obviously egzistuoja antgamtinės mergos) negali egzistuoti kažkoks skraidantis mutantas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-15 13:50
Aurimaz
Palikta per daug neatsakytų klausimų. Kas per velnias tas Kovas, kokio galo ir ką apskritai jis vaikosi, kas tai per pasaulis...
Kūrinys skaitomas visai normaliai, bet jis nebaigtas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-14 08:09
Meškiukas
Taip ir lieku dabar skolingas tvarkingiau ir padoriau parasyta kurini be klaidu. Deal tai deal. ale vyno nepamirskim, galesi kitais metais primint kad jau tikrai visi vel susirinktume :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-13 23:27
pikta kaip širšė
Kadangi mes jį labai draugiškai pasidalinome, tai manykim, kad čia buvo paskatinimas už ryžtą/ pažinties paminėjimas/ avansas už sekančią istoriją
deal? :-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-13 20:29
Meškiukas
Tai dabar galvoju - kodėl Širšė tą alų atvežė? Taigi pralaimėjau kaip didelis :(

Širšė, tau paštu tą vyną atsiųst ar kaip čia dabar bus?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-10 20:20
Lengvai
Lyg ir žadėjau sau nesikabinėti prie klaidų, net Meški, rimtai???

Arbatinio likučiu išskalavo puodelį - maždag sugrūdo arbatinio likučius ir jais išskalavo?

juos dar panaudosiu ne kartą, o gal ir į maistą išmainysiu ir apsidariau.  - šitas mane tiesiog pribaigė :D

Pindos. Taigi -Pindomis vadinosi, - o už šitą, Meški, spausiu ryt leteną, labai gerai įpinta :)

Truputį nervina tie išvedžiojimai: "kodėl staiga kažką prisiminiau? Kodėl nenušoviau jo? --> Ogi todėl, kad...." - kažkaip bereikalingas balastas mano akimis.

Ok, dabar, nepaisant visū gramatikos, skyrybos klaidų ir linksnių nesutapimo, apskritai apie istoriją.

Man buvo nuobodu. Išties. Pasaulis pernelyg nesuprantamas, Piemuo - labai pilkas, Kovas gal kiek įdomesnis, bet iki galo neatskleistas. Ir viskas laaaabai ištęsta.

Sorry, Meškiuk, bet šįkart iš manęs tik 3


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-10 19:32
Fake_writer
Na ką, perskaičiau, laukiu alaus, daug. Širšė čia mane pakišo, galvojau bus trumpesnis.
Vertint negaliu, bet jei galėčiau būtų 5 su achujabitielno dydžio minusu. Tokiu ble 15 aukštų dydžio.
Istorija, pasaulio sukūrimas, veiksmas, atmosfera- liuks. Geriausia ką esu skaitęs čia pastaruoju metu (tiesa nebuvo itin daug).
Nu bet blet dialogai... negaliu nesikeikt, taip sušikt kūrinį pabaigoj su tokiais atrofavusiais dialogais, čia jau menas.
Pradžioje nervino klaidos, kai kada negrabiai sudėlioti sakiniai, visa tai dzin palyginus su dialogais, pradedant nuo susitikimo su Ūkvedžiu. Ar čia skuba kalta ar kas, bet toks vaizdas, kad Meškiuką užkniso rašyt ir pradėjo spausdint bile ką.
Ūkvedys, stuobrys neraliuotas, nemokantis skaityt- pasitinka prašalaitį sakydamas: "- Taip? O, Piemuo. Tai labas, labas".
Blet tikrai? Post apokaliptiniam pasauly, kažkokios šiknaskylės prižiūrėtojas, dienų dienas vaikantis valkatas nuo vartų taip kalba? Vienintelis paaiškinimas, jis robotas užprogramuotas kalbėti sintetine kalba.
Išvis, visas tas dialogas yra parašytas žiauriai prastai, sugriovei nafig visą to, įvairiomis šauniomis detalėmis, apraizgyto pasaulio atmosferą.
"pas mus dabar šioks toks sambrūzdis, bet gal netrukdys miegoti"... sako neraštingas postapokaliptinio pasaulio diedas, valkataujančiam bičui, kuris paprastai miega bet kur, kur ant jo nelyja ir negrasina kas nors suėst. Keista, kad jis dar nesugalvojo šilto pieno su sausainiais prieš miegą pasiūlyt.
Ir toliau marmalai liejasi, Meškiukas ridenasi nuo kalniuko, laužo viską pakeliui, kūrinys per siūles treška:
"...pasijutau šiek tiek geriau. Bet tik šiek tiek. Greitai visi suvoks šiek tiek apsirikę." Daugiau šik-tiek į studiją!
"... o už jos antroji. Ir tik už jos..." Kažkoks kartojimosi žagsulys užpuolė.
"-ganėtinai nemandagiai mane stumtelėjo vienas sargybinių." Nu ja, tuomet kada pasaulis pavirsta viena didele šiknaskyle, sargybinių mandagumas tampa privaloma sąlyga.
"...kas kur sau" Dar buvau radęs "kas sau kur". Blin, man visada atrodė, kad yra " išsibėgiojo Kas sau" arba "kas kur". Čia, kažkoks sumuštinis :))
Paskutinis dialogas su kareiviu- tokios pat kokybės:"- Na tarkim. Arba tu nelinkęs bendradarbiauti, arba labai sumaniai meluoji. Gerai, tada sakyk – kas buvo tas padaras?" Nu blet, parodyk man nors vieną taip kalbantį tardytoją ir aš tau dėžę alaus pastatysiu.
Žodžiu blogai, viską perrašyt.
Va, pati pabaiga- patiko. Ieva visai ten į temą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-10 18:42
ieva3003
Istorija gera. Labai.
Pasakojimas mane vietomis trikdė. Tarytum apgalvotai "susukta", kad skaitytojas dar pagalvotų, kas ir kaip, susivoktų, atspėtų. Nežinau, ar tikrai su tokia istorija reikia nutylėjimų.
Gal užtenka tiesiog geros istorijos? Su visokiomis smagiomis detalėmis, bent mane tai tikrai kabinačiomis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-08 22:34
Meškiukas
Mano "kūrinius" kažkas sabotuoja. Ne kitaip. Pataisau Word'o išmestas klaidas, perskaitau tris kartus, padidinęs 150% (kad geriau matyčiau), įkeliu ir še tau boba devintinės - klaidų kaip pas kokį poetą :( Reikia sumažinti tekstų ilgį, kad daugiau kartų perskaitęs pataisyčiau viską. Sorry tsakant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-08 18:09
sesė mėta
Nu aš gi dirbt planavau šiaip! Bet pamačiau Meškio naujieną ir negaliu susilaikyt neperskaičius.

Bet iš karto pradžia nuvylė. Vietom nebeaišku kas ką daro ir kas ką kalba, ir šiaip dialogas, leiskite pasakyti, pagal Meškiuko lygį, ne baisiai vykęs. Ypač tos dalys, kai dialogu skaitytojui pasakojama apie tėvą Levą. Vis tik ir pradžioje, ir toliau visame tekste, kaip visad šauniai prasisukta su pasaulio parodymu. Nenuobodžiai, bet kartu ir aiškiai.

„Galvos viduje paniškai užstaugė laibas balselis.“ :D – patinka man Meškio jausmų aprašymai :).

Bet (irgi kaip beveik visada) mano komentaras jau matau linksta į tą pačią pusę – labai didelių priekaištų kaip ir neturiu, bet eilinį kartą matosi, kad nepersistengta redaguojant:). Galima buvo daug kur išvengt pasikartojimų, sakinius surašyt aiškiau, ištaisyt gramatikos/skyrybos/mistype‘o klaidas, išvengti loginių klaidų gal (pvz. tai nematė niekad tėvo Levo, tai jau žinojo, kad nemėgsta daugžodžiauti) išplėsti kai kuriuos įvykius ir nušlifuoti kitus dalykėlius.

Lūžtantys šonkauliai odos dažniausiai neperplėšia, bet čia jau kabinėjuos prie smulkmenų.

P.S. Kodėl jau kelintas rašykas savo neesminius veikėjus vadina Mėtom? :)




Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-08 12:13
cerera
tas penketas ne mano, nedėkok :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-08 12:03
cerera
Sakiau šio tikrai nekomentuosiu ir juolab nevertinsiu, nes planuoju būt širšės ištikima sugėrovė ir sugulovė jau antras savaitgalis iš eilės, taigi kaip ir suinteresuotas asmuo, bet nesusilaikiau:

"Nelabai protingi sutvėrimai be savisaugos instinktų vadinami pindomis" :D:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-08 09:02
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Pet o kur yra tętsinyts ats netsupratau?...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą