Druskininkų katakombos

Nemunas tekėjo senąja vaga iš Baltarusijos link jūros.
Druskininkų katakombose sėdėjo senas senelis ir gėrė.
Kaip jis gėrė? Juodai.
O ką jis gėrė? Alų, nes baugėsi “Boržom” mineralinis.

Alus jam buvo uždraustas. Jam tiesiog atimdavo butelį, vos tik jis atsikimšdavo. Dažniausia jis nusipirkdavo butelį Utenos degalinėje. Tuojau prieidavo degalinės darbuotojas ir išplėšdavo jam iš rankų butelį.
Senelis nesipriešino.
Jis vėl pirkdavo butelį ir greitai gerdavo, nesw skubiai trepsėdamas sušiktais sporbačiais pribėgdavo darbuotojas ir plėšdavo jam nuo burnos butelį alaus.
Po trijų butelių jis būdavo šlapiu priekiu, negirtas, bet troškulys jo nebekamavo.
Degalinės darbuotojai dažnai atiminėjo butelius alaus, kada dar buvo leidžiama degalinėse pardavinėti.
Dabar tokie pardavėjai net policijos gretose nereikalingi, nors kadrų trūksta.
Vienoje degalinėje vienos aukštosios mokyklos rektorius nusipirko alaus, o degalinės darbuotojas kaip mat iš jo tą butelį paėmė.
Rektorius nesipriešino, bet nutaikęs momentą pagriebė butelį ir spėjo išbėgti į degalin ės kiemą.
Jį pasivijo į studentus tinkantis degalinės darbuotojas ir tiesiog su švarko rankove išplėšė iš rektoriaus butelį alaus.
Rektoriaus švarkas tai ne mano ar tavo švarkas. Jo švarkas baltas. Kada nuplėšė rankovę pasimatė rektoriaus ranka: liesa, baltesnė už švarką ir tie ryži plaukai... Dieve, mano, geriau jis būtu leidęs jam gerti tą alų...
Rektorius važiavo su pana.
Kaip jam buvo gėda, kad pana pamatys jo ryžus plaukus dengiančius baltą odą.
Jis verkė.
Iš nevilties.
Tada ta pana nuėjo pirkti alaus, nes rektorius pasislėpė su visu savo ryžumu ant užpakalinės sėdynės.
Pana, kiek prisimenu studentė Dočkutė, drąsiai pareikalavo alaus.
Jai padavė butelį.
Ji griebė butelį ir bėgti.
Darbuotojas to tik ir telaukė: griebė ją už plaukų.
Dočkutė sustojo iš krūtinės išsitraukė studento kortelę ir pakišo degalinės darbuotojui.
Kad jūs būtumėt matę kaip sutriko darbuotojas...
Jis niekada nebuvo matęs aukštosios mokyklos studento kortelės.
Jis tiek sutriko, kad nusimovė kelnes, parodydamas savo ryžus apatinius. Dar ryžesnius nei rektoriaus gyvaplaukiai.
Dočkutė nusisuko, nes nepadoru spoksoti į degalinės darbuotoją be kelnių.
Rektorius pabučiavo Dočkutę ir jie ilgai ir laimingai juokėsi išvažiuodami iš degalinės.
Jie nepastebėjo kaip pervažiavo senelį, kuris stovėjo ir juokėsi iš degalinės darbuotojo.
Nieko neatsitiko.
Nemunas tekėjo sena vaga iš Baltarusijos link jūros.