Kol bitės pulkais išjoja
Iš rudeniu susirgusios žolės
Susivėlę dobilų galvos
Linksta prie žemės
Vakarui slenkant palei horizontą
Apsemia tamsa dangų
Virš galvos nieko nematyti
Užteks žinot, kad dar kvėpuoju
Oru nematomų žuvų
Išgalvotam ežere jaukinuosi
Vandenius
Kol ryte perdegęs mėnulis iš naujo
Ima blausiai šviest.
Kadaise buvau laumžirgių piemenaitė