Neatnešiau

Aš neatnešiau žemei ugnies bet ereliai man kepenis lesė
Dviem galvom naktimis iš bajorų heraldinio skydo
Ir jei alina kūną randai tai žaizda tik sustiprina dvasią
Atsimerkt ir ištart – buvo teisūs visi kurie klydo

Ir klaidingi visi kas nebuvo suklupę nė karto
Kas nepalietė purvo švelnumo; dangaus palytėti
Juk taip pat negalės kiek dar liko lietaus neišgerto
Iš paklydusio pėdsako kryptį pametus ir skėtį

Sakramentą kuris mus nuo mūsų dar kartais apsaugo
Nuo eilėraščių arba iš jų išlankstytų vaikystės lėktuvų
Kurie sklendžia lengvai tarsi laiškas iš pamiršto draugo
Kurio čia nebėra ir galbūt jo iš viso nebuvo

Bet apieškai save ir staiga supranti iš tikrųjų
Šioj Visatos tamsoj juk kas nors iš tiesų turi būti
Kuris šniokščia kaip vėjas kalnely prie augančių tujų
O tada susirango eilėraščio lapo kamputy

Nemokėjau paversti vynu nuo blakstienų surinkęs po lašą
Tavo liūdesio kai sugrįžai taip sušalus sužvarbus
Ir kol mano ranka naktimis kažkas nuodėmes rašo
Aš su vėjais žaidžiu juos ganau – na štai toks mano darbas

Ir vėl nakčiai užslinkus žvarbu ir atrodo kad kepenis lesa
Vėl ereliai suskridę būriu na o jos vis kas kartą atauga
Aš dėkoju už skausmą kuris tik išskaistina dvasią
Už jos gyvąja duoną ir pirmojo kubilo raugą