Ašaros dovanos

Tikiu  ar – ne?
Dėl to nei  Dievo, nei dievų
daugiau nebūna.
Tačiau, kad jie kitur įsigyventų,
aplenkdami mane,
tikriausiai irgi –  ne.

Man gėlę skinti iki šiol sunku,
o medį, kai kertu –
krūtinėj sopa.
Lengviau, geriau gyventi be dievų,
bet kur ir kaip jiems būti –
jie manęs neklausia.

Ir būna: vyras, o verkiu
ir ašara laimingu daro,
kad ją turiu.