Rašyk
Eilės (73650)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





pikta kaip širšė pikta kaip širšė

NeTa 4/4 [dvikova]

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Ali spoksojo nemirksėdama. Jau kuris laikas. Iš įtampos net merginos šnervės virpėjo, o ir veidas visai ne aristokratiškai įsitempė, bet ji vis negalėjo nusukti žvilgsnio nuo Netos. Droido akys buvo tobulos. Tik stebėdama savo kūrinį per draugės petį Kamė suvokė, ką tas žvilgsnis jai primena. Gilus ir mąslus, su retkarčiais sužaižaruojančiu vėjavaikiškumu – visai kaip tėčio. O rankos! Neta jas judino taip sklandžiai, grakščiai, kad savo gestais nebūtų nusileidusi pačioms kilmingiausioms Akademijos mokinėms. Net korpusui pavyko suteikti švelnias moteriškas formas ir jei ne pro karkasą švysčiojantys droido konstrukcijos elementai bei mechaninės detalės, ją būtum galėjęs palaikyti žmogumi. Na žinoma, dar buvo šaltas metalinis veidas, bet akys...
– Ką tu padarei? – pagaliau vos girdimai pasibaisėjusi sušvokštė Ali.
– Viską. Sumontavau maitinimo sistemą. Puikiai veikia. Įsodinau akis, prijungiau rankas, biomechanika funkcionuoja nepriekaištingai. Korpusas taip pat pavyko visai neblogai, manau, kad man puikiai sekėsi, – sau nebūdinga greitakalbe Kamė bėrė žodžius.

Kaip ir sakė Ali, biologinių kūno dalių konservantas pasirodė esąs puikus anestetikas. Galbūt jis turėjo ir tonizuojančių savybių – mergina jautėsi neįtikėtinai žvali, nors negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį miegojo. Lašus išmėgino vos sugrįžusi į savo celę ir nuo to momento Kamė taip įnirtingai darbavosi, kad laikas lėkė nepastebimai, o darbas tiesiog tirpo rankose. Gali būti, kad įsijautusi į kūrybinį procesą mokinė vartojo šiek tiek didesnę dozę, nei buvo jai nurodžiusi draugė, tačiau kam tai rūpi? Kai su kiekviena valanda Neta darėsi vis gyvesnė ir nuostabesnė, kam galėjo šauti į galvą skaičiuoti kažkokius lašelius. Svarbiausia buvo judėti pirmyn ir tik pirmyn. Nesustoti, kad ir kas nutiktų tol, kol Neta turės puikų ir be priekaištų veikiantį kūną.
– Ką tu padarei, Kame? – kaip užsikirtusi kartojo kilmingoji ir tuo savo veblenimu jau rimtai ėmė erzinti.
– Kaip tai ką padariau?
– Tu sumontavai jai kojas... Mechanines kojas!
– Ir?
– Išprotėjai? Tu žinai, kad tai esminis Imperiumo pažeidimas?
– Žinoma, kad žinau. Bet ką tu siūlai? Matei, kokios šiukšlės buvo likusios iš paskutinio morgo siuntinio? Juk supranti, kad jam atvykus, aš gulėjau klinikoje, o kai pagaliau mane paleido, tebuvo likusios tikros atliekos.
– Bet tu vis tiek negali tokio droido pristatyti baigiamajam!
– Negaliu? Palauk, aš tau parodysiu...

Susierzinusi Kamė čiupo draugę už alkūnės ir nutysė iki celės kampo, kuriame kėpsojo dėžė su morgo antspaudais.
– Palauk, tuojau tau parodysiu tą mėšlą...

Mokinė piktai nuvožė dangtį ir pasišlykštėjusi nukreipė savo rodomąjį pirštą į maitą, kurią tik išoriškai buvo galima pavadinti kojomis. Striukos. Šleivos. Vyriškos. Su suskeldėjusiais kulnais, aptrupėjusiais kokčiai rudo atspalvio nagais ir šiurkščiais juodais gyvaplaukiais, dengiančiais viską nuo klubo sąnario iki kreivo didžiojo kojos piršto.
– Na, kaip tau jos? Įsivaizduoji Netą su tokiomis? Ar geriau jau mechaninės, puikiai sukonstruotos, atitinkančios žmogaus fiziologiją ir pačią Netos esmę?
– Tu gal apsvaigus? – išsprūdo pasibaisėjimo kupinas atodūsis iš Ali lūpų.
– Apsvaigus ar ne, bet aš jas padariau. Tobulas! Tokias, kokių Neta yra verta.
– Tu ją sugadinai, tu sugadinai mūsų Netą! Ar suvoki, kad ją nukirsdins, vos ji pasirodys ant vertinimo pakylos? Na ir kas, kad ji graži, tačiau su šita mechanika ji vienadienė, kaip koks drugelis!
– Nežinau, kas tas drugelis, bet niekas Netos nenukirsdins, – suurzgė Kamė, užsigavusi ne tiek dėl niūrių draugės prognozių, kiek dėl to, jog kilmingoji leido sau šitą nuostabų kūrinį pavadinti „mūsų“. Neta nepriklauso Ali, Neta priklauso tik jai, tik jai vienai. Neta yra Kamės kūrinys ir niekino kito.
– Ir kaip gi tu ją apsaugosi? Atsipeikėk! Kartu su Netos galva keliausi į Akademijos požemius ir liksi ten su tomis atsilikėlėmis, kurios nesugebėjo išmokti buko Imperiumo! Nori sau tokios pabaigos? Nori trūnyti požemiuose su šiukšlynų žiurkėmis? Taip įsivaizduoji savo ateitį? Ar taip?
– Eik lauk! Dink man iš akių, nebenoriu klausyti tavo nesąmonių, – pratrūko ir Kamė, o apsiašarojusiai Ali antrąkart kartoti nereikėjo.

Kai koridoriuje nuslopo įsikarščiavusios draugės žingsniai, Kamė pajuto, kad ją pykina. O, Pirmieji! Juk Ali buvo teisi, velniškai teisi. Tos nukvakusios matronos tikrai neleis egzistuoti tokiam vaikščiojančiam Imperiumo pažeidimui. Joms tikrai nerūpės, kaip tobulai ir sklandžiai viskas veikia, jos matys tik vieną, tik tai, kad nebuvo laikomasi reikalavimų. Matys nuodėmingą kūrybiškumą ir jokių normų neatitinkantį droidą...
– Neta, tu tik nebijok, aš būtinai kažką sugalvosiu, tu pamatysi, aš niekam neleisiu tavęs skriausti. Niekam, girdi?

O taip, droidas girdėjo kuo puikiausiai. Ir net pamėgino nusišypsoti savo kūrėjai, keistokai praviepdamas metalinę burną ir tuo sukeldama dar didesnį mokinės liūdesį. Jei tik Neta galėtų kalbėti, jei tik atsilieptų į Kamės žodžius... Sumontavusi veikiančią maitinimosi sistemą, mergina jau neabejojo, kad galėtų išmokyti droidą ir kalbėti. Ji sugebėtų. Tikrai pajėgtų. Jei tik turėtų laiko ir jei tai nebūtų uždrausta.

***


Įsikniaubusi į pagalvę ilgai kūkčiojo, kol užmigo. Tas bejėgiškumo jausmas buvo toks gniuždantis, kad niekaip negalėjo nurimti. Ji visa širdimi liūdėjo dėl Netos, dėl negailestingos lemties, nuo kurios niekaip negalėjo išgelbėti savo kūrinio. Nors nuo momento, kai droidas pirmąkart mirktelėjo, drėgme padengdamas savo naujus akių obuolius, mergina suprato, jog prieš ją kai kas daugiau, nei mašina. Tai buvo kažkas gyvo, jaučiančio, suvokiančio. Net geležinėmis plokštelėmis padengtas veidas, sukniedytas nušlifuotomis kniedėmis, negalėjo paslėpti už jo slypinčios esybės. Būtybės, kuriai liko gyventi vos keliasdešimt valandų, nes niekas neįtikins tų siaurapročių užmerkti akis prieš taisyklių pažeidimus.

Kai nubudo, merginos skruostas glaudėsi prie vis dar drėgnos pagalvės – vadinasi nusnūdo vos keletą valandų. Nors kiekviena kūno ląstelė geidė poilsio, tačiau krūtinę užgulė jau pažįstamas sunkumas ir raumenis surakino naktinis sąstingis. Kaip ir ankstesniais kartais, jis atėjo lydimas žalsvos miglos, sukausčiusios mokinės judesius ir palikusios ją pasliką tysoti ant lovos. Tik šįkart naktinis svečias jos nelietė. Šiąnakt jis atėjo pas Netą.

Kad ir kaip viduje klykė mokinė, šaukė tam pusiau žmogui, pusiau mašinai, kad neliestų jos kūrinio, iš jos lūpų neištrūko nė vienas garselis ir jai neliko nieko kito, kaip bejėgiškai stebėti, ką daro tas monstras. O jis neskubėjo. Lėtai apžiūrėjo droidą, savo geležiniais pirštais apčiupinėjo korpusą, rankų sąnarius, vis lietė, grabaliojo... ilgai ir kankinančiai neatsitraukė nuo tobulo Netos kūno, kol galiausiai sušnarinęs savo apsiausto skvernais išsitraukė kažkokį ryšulį, išskleidė jį ant stalo, pasilenkė virš nuostabiosios Netos ir ėmė kažką montuoti. Tas padaras vis maigė tobulą droido kūną, nepagarbiai lietė jį savo bedvasiais pirštais, lankstėsi ir tūpčiojo aplink kažką neaiškiai niurnėdamas, vis čiupinėjo ir grabaliojo Kamės kūrinį, teršė jį savo prisilietimais, kažką montavo neatsigręždamas, kol mokinė suvokė, jog už celės sienų ima busti Akademija. Kažkas apsimiegojęs vangiai nušlepseno koridoriumi, tolumoje sušniokštė kaičiamos virtuvės krosnys, kieme sušurmuliavo poilsiui besiskirstančios naktinės prefektės. Naktis pasibaigė, tad turėjo išsisklaidyti ir tas slogus sapnas. Matyt monstras taip pat pajuto, kad jo laikas išseko, mat pagaliau, trakštelėjęs metaliniais sąnariais, ištiesė nugarą, neatsisukdamas pasitaisė gobtuvą ir pagaliau atsisuko į vis dar sustingusią Kamę:
– Turi viską, ko reikia, – netikėtai žmogišku balsu ištarė, kankinančiai ilgai žvelgdamas į lovoje sudribusią mokinę, – išgelbėk juos.

Va taip va. Tiesiog numetė žodžius be jokio paaiškinimo, be jokių instrukcijų ir vos girdimai sušiugždėjęs apsiaustu išsmuko pro duris, palikdamas Kamę vaduotis iš žalsvos miglos stingulio. O, kaip mergina norėjo išgelbėti Netą! Nieko šiame pasaulyje netroško labiau, kaip tik suteikti savo tvariniui šansą gyventi. Tačiau ilgos būdravimo valandos ją įtikino, jog jos droidas neišgyvens pasirodymo ant egzamino pakylos. Mergina neturėjo kuo pakeisti mechanines kojas. Sumontuoti tą biologinį košmarą, kuris jau ėmė smirsti kambario kampe? Ar tai toks buvo nuostabiosios Netos išsigelbėjimas? Ar tai tą jai norėjo pasakyti pusžmogis nakties svečias? Prieš atsakydama sau į šiuos klausimus, mokinė turėjo pamatyti, ką tas padaras padarė su jos droidu, turėjo nugalėti suglebusius raumenis ir nusigauti iki montavimo stalo.

O dangau! Kamė save guodė ir nuteikinėjo viskam, tik ne tam, ką išvydo. Mintyse jau buvo susiplanavusi laiką, kurio reikės ištaisyti žalai, kurios greičiausiai bus pridaręs nekviestasis, tačiau jokios žalos nebuvo. Tai ką matė, greičiausiai buvo apgaulė, bet kai ir virpantys pirštai pajuto tą patį, ką regėjo akys, Kamė apsiverkė. Vis glostė Netos koją, o ašaros tekėjo veidu – visa mechanika buvo padengta tobula oda. Ne, žinoma tai nebuvo žmogaus audinys, tai buvo kažkas, ko nemokė Akademijos siauraprotės dėstytojos, apie ką nė žodžiu neužsiminė Imperiumas. Tai buvo kažkas panašaus į Netos liežuvį: glotnu, maloniai šilta, su tobulai žmogišku gyvaplaukių pūkeliu ir odos poromis. Nežinoma medžiaga aptraukta mechaninė koja atrodė visiškai tikra. Niekas nė nesupras, kad tai ne organinė galūnė, jei neprapjaus paviršiaus, tačiau egzamino metu niekas neužsiėmė droidų preparavimu, tad ši gudrybė gali suveikti. Suveiks, tikrai suveiks, jei tik Kamė suspės iki vertinimo dienos padengti oda ir antrąją koją. Mergina karštligiškai apsidairė, akimis ieškodama tos nuostabiosios medžiagos, ir iškart pastebėjo ant stalo išdėliotus daiktus, kurių čia nebuvo, kai paskutinį kartą užbaigė darbus. Tvarkingai išrikiuoti ant darbastalio gulėjo: stačiakampė dėžutė su blausiame tirpale mirkstančiais dirbtinės odos lopinėliais, lituoklis, greičiausiai naudotas skiaučių suklijavimui, metalinė droido kaukė, primenanti Netos veidą, kurios paskirties mokinė neperkando ir Ali dovanota grandinėlė su graviruotu pakabuku.

Mergina paėmė papuošalą ir įsistebeilijo taip, lyg jį matytų pirmą kartą. Tas simbolis... o > – < o. Kaip gi ten Ali jį aiškino, kai Kamė grąžino jai pamestą šeimos relikviją? „Esi tai, ką atsineši iš praeities ir ką su tuo padarysi ateityje. Tai, kas buvo – daugiau už tai, kas yra, lygiai kaip už dabartį daugiau yra tai, kas dar mūsų laukia“. Rodos taip tuomet sakė aristokratė. Tačiau giliai viduje sukilusi virpulio banga Kamei bylojo, jog tai dar ne viskas, kad šiame ženkle slypi kažkas daugiau, kažkas, ko ji kol kas nesuvokia, tačiau besidaužanti širdis jau žino.

Vis dar nelankstūs pirštai virptelėjo nevikriai pasukdami pakabuką: šakomis į dangų, šaknimis į žemę... Iš neoninio mėnulio į gyvų kristalų žvaigždę.

„Jie negali gyventi po vieną. Jie visi kaip vienas. Jei per ilgai būna atskirti, ima nykti. “

Ir ta paslaptingoji sfera, matyta droidų galvų brėžiniuose. Montuotina tiesiai už dirbtinio kaktikaulio, išnašose žymima kaip paslaptingoji „antenna“. Ir to padaro ištarti žodžiai. Ir....

Taip. Išties, ji turi viską, ko reikia.

Viską, išskyrus negailestingai tirpstantį laiką iki baigiamojo egzamino. Juk norėdama padengti antrąją Netos koją dirbtine oda ir atverti kaktinę sritį, įmontuoti anteną, po to viską sutvarkyti, nupoliruoti, pratestuoti, ji išnaudos kiekvieną minutę, kiekvieną likusią sekundę. Ir net jei reikės išgerti visą likusį konservantą, net jei po to išvems savo skrandį ar nutiks kas nors panašiai negrįžtamo, dabar merginos nebegalėjo sustabdyti niekas. Ji jau žinojo, jog Neta bus išgelbėta.

Kai užbaigė, iki egzamino dar buvo likusios geros penkios valandos miego, tačiau mokinė jautėsi per daug gyva ir susijaudinusi, kad galėtų užmigti. Ji vis suko ratus apie droidą ir tikrino, ar viskas veikia.
– Pasakyk ką nors... – sušnibždėjo sukdama dar vieną ratą.

Metalinis Netos veidas sutrūkčiojo, burna prasivėrė ir pasigirdo švokštimas.

– Nieko, nieko tokio, gražuole. Po egzamino aš tai sutvarkysiu, grąžinsime tau balsą, pamatysi. Kalbėsi kaip žmogus. Nors ne, tavo balsas bus gražesnis nei nykių žmogelių. Sukursiu tau tokį, kad bus neįmanoma jo atsiklausyti. Dievišką.

Kamė ištraukė tamsiai raudoną droido uniforminį kostiumą, skirtą rytdienos egzaminui ir padėjo ant vienintelės kambaryje buvusios kėdės.
– Ryt tu būsi pati gražiausia, pamatysi, – mergina ištiesė delną ir perbraukė Netos skruostą.

Droido akys sužibėjo gyvybe, tačiau kietas metalinis žandikaulis tarsi nudilgino mokinės pirštus. Ji greitai atitraukė ranką, supratusi, kaip smarkiai šiam prisilietimui trūko žmogiškos šilumos bei švelnumo. Merginos jutimai neklysdami bylojo, jog prieš ją – biomechaninis robotas, tačiau giliai viduje ji jautė ką kitą.

Pirštų galiukams dilgčiojant nuo grubaus prisilietimo, mokinė prisiminė mamos suknelę. Prabangų kvepiantį aksomą, kurį taip mėgo glostyti vaikystėje ir įsivaizduoti, kad tai jos mamytės rankos tokios glotnios ir minkštos, liečia jos vaikiškus pirštelius, kad tai saugus glėbys apsupa nuliūdusią mergaitę ir be žodžių ramina. O, jei tik pavyktų sutekti Netos veidui tokį švelnumą, tokią šilumą ir jaukumą...

Mokinės mintis grubiai pertraukė nekantrus beldimas.

– Sveika, – nedrąsiai šyptelėjo tarpdury pasirodžiusi Ali, – čia aš. Norėjau atsiprašyti. Negerai ten išėjo. Per stipriai sureagavau, nenorėjau tavęs taip užsipulti. Tu juk tikra šaunuolė, dar nebuvau sutikusi tokios kaip tu. Ir kaip aš galėjau tau būti tokia žiauri...

Kilmingoji atsiprašinėjo nuoširdžiai, iš akių buvo matyti, kaip ją slegia toji nesantaika:
– Tiesiog norėjau susitaikyti prieš rytojaus egzaminą. Kaip manai, ar galėtume užmiršti tą mūsų apsižodžiavimą?

Iki šio momento Kamė nė negalvojo apie kivirčą, tačiau pamačiusi draugę, išgirdusi jos mielą balsą, suprato, kaip labai jai trūko šios kilmingosios čiauškėjimo ir gero ūpo. Ir kaip ji ištvėrė pati nenuėjusi pas Ali ir neatsiprašiusi? Juk buvo visiškai akivaizdu, jog abi vienodai prikalbėjo šlykštynių, abi buvo po lygiai viena kitai prasikaltusios. Tai supratusi, Kamė nusišypsojo ir pirmą kartą apkabino draugę, stipriai priglausdama ją prie savęs. Leido sau įkvėpti pilnus plaučius kerinčio Ali odos kvapo ir pirmąkart skruostu prigludo prie minkšto kilmingosios veido. Prie to gražaus ir gyvo, šilto draugiško veido, minkšto, lyg aksomas.


***

Vienintelis šalutinis konservanto, naudojamo nuskausminimui, poveikis buvo tas, kad po ilgo būdravimo galiausiai užmigus, tapdavo itin sunku išsikapanoti iš mieguistumo. Štai ir tądien Kamė atsikėlė, apsirengė ir iki egzamino nusvirduliavo visiškai apspangusi, beveik nesuvokdama, ką daro. Pirmąkart padoriau atsipeikėjo, kai sukliko viena iš mokinių, peržiūrai vadovaujančiai dėstytojai Anadirai Hei Amos pareiškus, kad toji neišlaikė. Pasmerktoji ilgokai maldavo ir garsiai aikčiojo, kol pagaliau ją, ištiktą isterijos, prefektės nutempė nuo pakylos. Per tą laiką Kamė šiek tiek atitoko ir tingiai apsižvalgė. Kaip ir kasmet scena, kurioje išsirikiavusios savo eilės laukė mokinės su peržiūrai parengtais droidais, buvo išpuošta sunkiomis, dulkėmis pradvisusiomis, nuo lubų krintančiomis portjeromis. Kaip įprasta, vertinimo komisija tingiai murksojo prie savojo stalo, abejingai stebėdama vertinamąsias bei jų sukonstruotus mechanizmus, atliekančius individualias užduotis. Kasdieniškai pilka šviesa, prasikošusi pro milžiniškus arkinius langus, tingiai gobė už komisijos kylančias auditorijos eiles su ceremonijos stebėtojais bei egzaminą jau išlaikiusiomis mokinėmis. Būtent amfiteatre pasklidusius veidus Kamė patikrino pirmiausiai. Po to, vangiai pasukiojusi galvą, apžvelgė ant scenos išsirikiavusias bendramoksles. Nustebo: Ali niekur nesimatė. Kaip gi čia taip? Nejaugi kilmingoji nusprendė nedalyvauti šiame marionečių parade? Juk ji nebūtų išėjusi iš salės, kol jos su Neta vis dar ant scenos. Apėmė bloga nuojauta. Bent jau jai norėjosi tai laikyti nuojauta...

Kol Kamė mėgino sudėlioti išskydusias mintis, į scenos priekį buvo pakviesta Barnė On. Išgirdusi, kokias vaikiškai paprastas užduotis iš komisijos gauna bendramokslės droidas, mergina net sugriežė dantimis. Kilmingosios retai neišlaikydavo egzamino. Turbūt dėl to Akademijos dėstytojos darėsi vis kvailesnės – juk geriausių jos iš pavydo nepraleisdavo ir taip su metais turėjo vis mažiau žinių bei potencialo, pakeičiamo vis didesniais kiekiais paraidinio Imperiumo vykdymo. Štai, ką norėjo pasakyti Ali, išvadindama akademikes vištomis... Ali – staiga blykstelėjo mintis Kamės galvoje – jos veidas buvo toks gražus! Kai vakar merginos apsikabino, ji iš arti matė lygutėlę baltą odą ir bloga mintis žybtelėjo tik vieną akimirką, tik pačią trumpiausią sekundės dalelę, tačiau draugė, rodos, perskaitė Kamės mintis ir išsprūdo iš mokinės glėbio. Išsirangė, bet nepabėgo. Įžengė į kambarį, leisdama šeimininkei uždaryti celės duris.

– Mokinės Kamės Tos Karaš droidas kviečiamas į scenos centrą, – iš tingių minčių merginą išplėšė reiklus Anadiros Hei Amos balsas.

Niekas nė nekrustelėjo. Kamės krūtinėje širdis sustingo, net kvėpuoti užmiršo, nedrįsdama pasukti galvos: kur gi Neta? Kur jos nuostabusis kūrinys?
– Mokinės Kamės Tos Karaš droidas kviečiamas į scenos centrą, – dar kartą buvo pakartotas nurodymas, – ar panelė Karaš nedalyvauja egzamine?

Kamė jau ketino kelti ranką, kai visiškai netikėtai tai padarė prieš ją stovinti mergina. Matė tik pilką tos apsišaukėlė sijoną, nuklypusius batus ir... O, Dangaus Žmonės, savo riešines, ant anosios rankų! Vienoje iš kilpučių stirksojo jos plonastiebis diodas, jos universalus raktas bei mažosios replytės, kurių lūžusią rankeną kadais sulitavo Kablys. Kas po galais čia vyko? Jau ketino pulti aiškintis, kai pasąmonėje, lyg aštriabriaunėmis metalo dulkėmis sumirguliavęs, žybtelėjo vaizdinys iš vakar vakaro. Štai ji pati, nugara atsirėmusi į sunkias celės duris ir Ali, sustingus kitapus stalo, rankose laikanti naktinio svečio paliktą metalinę droido kaukę. Draugės pirštai keliskart nuslydo dailiai suvirintomis veido siūlėmis, apvedė tuščias akiduobes ir tuomet ji pakėlusi savo gintarines akis įsistebeilijo į Kamę. Žiūrėjo ilgai, tuomet liūdnai šyptelėjo, merginai net pasivaideno, jog kilmingosios skruostu nuriedėjo ašara, bet kai ji paklausė „tu tikrai ketini tai padarysi? “, balsas buvo tvirtas kaip niekada.

Kaip ir jos pačios, kai vienu žodžiu patvirtino Ali nuogąstavimus.

– Panele Karaš, jei jau susimylėjote pasirodyti, tai gal ir jūsų droidas malonės mus pradžiuginti savo pasirodymu? O gal nutiko tai, dėl ko jus įspėjau? – dėstytojos Anadiros balsas sugrąžino merginą į dabartį.

Nors galvoje siautėjo toks balaganas, kokį patirti buvo galima nebent Pramogų Kupole, toje maišalynėje iškilęs klausimas, rėžė lyg skustuvu: jei prieš ją stovinti apsišaukėlė, kuri tik ką pakėlė ranką, prisistatydama Kame Tos Karaš, vilki jos drabužius, tuomet kuo pasidabinusi ji pati stypso ant šios pakylos? Suvirpėjusi mergina nuleido žvilgsnį ir akis užliejo kraujo raudonis. Droido kostiumas. Ji pati vilki droido kostiumu!

Kamei trūko oro. Ji norėjo nusiplėšti nuo savęs tuos rūbus, giliai įkvėpti, bet kūnas vis dar buvo sustingęs. O gal ją laikė kažkokia kita jėga. Mergina neįstengė net giliau įkvėpti, tik pravėrė lūpas. O tada suprato, kad veidą dengia kažkas šalto. Metalinio. Svetimo.

Ali veidas, atsispindėjęs vakar veidrodyje, buvo toks gražus. Kupinas padrąsinimo bei tikėjimo. Kilmingoji stovėjo mokinei už nugaros, apgobusi ją savo švelniu kūno aromatu, uždėjusi lengvutes plaštakas ant merginos pečių ir nė akimirkai jos nepaliko. Visą laiką, buvo greta. Nenusisuko, kai per Kamės kaktą nuvinguriavo pirmoji nedrąsi kraujo srovelė. Nė nekrūptelėjo, kai išsiviepė rausvi įpjovimai ties ausimis, atkabinta sutabalavo smakro oda. Neaikčiojo, kai sutraškėjo žandikaulis, skalpeliui ėmus gremžti raumenis nuo kaulo. Tik tuomet, kai po oda įslydo suglitę panelės Karaš pirštai ir kilstelėję skruostų raumenis atidengė balkšvas dantenas, Ali stipriau prigludo prie draugės nugaros ir švelniai laikė, kol toji trūksmingai žiopčiojo, gaudydama orą, iš siaubo išsiplėtusiais vyzdžiais stebėdama veidrodyje baltuojančius savosios kaukolės kaulus.

Ant egzaminų pakylos priešais Kamę stovėjusi mergina atsisuko ir grakščiu rankos mostu pakvietė iš prisiminimų bangos išnirusią mokinę į scenos vidurį. Merginai, droido kostiumu, nepajudėjus, gintarinės Kamės akys žybtelėjo žalsva ugnele ir ji vien lūpomis ištarė „prašau“. Be garso. Droidai juk nemoka kalbėti. Ji gi nespėjo Netai sumontuoti garso sistemos.

Netos veidas. Jau ne šalta geležis – Kamės lūpos išsirietė į skausmingą šypsnį, kurio, pridengto droido kauke, taip niekas ir nepastebėjo.

Mokinė lyg per rūką žengė į scenos vidurį. Išklausė komisijos nurodymus. Lėtai nužingsniavo iki užduočių stalo ir surinko nurodytus daiktus. Tris cilindrinius krumpliaračius ir du spyruoklinius plundžerius. Vieno plundžerio trūko. Jo tiesiog nebuvo ant to suknisto stalo – kadangi tokią užduotį gavo tik Kamės droidas, buvo akivaizdu, jog šis keblus testas buvo specialiai parengtas būtent jam, tačiau tuo metu tai buvo taip menka, taip nereikšminga – mergina galėjo galvoti tik apie tai, jog Neta negali kalbėti. Kaip gi ji atsakys tai žiežulai Anadirai, jei toji užsimanys kažko paklausti egzaminuojamosios?

Studentės Karaš droidas gavo dar keletą užduočių ir visas jas įvykdė nepriekaištingai, tačiau komisija jau buvo pasižymėjusi, jog pirmasis nurodymas įvykdytas ne pilnai.
– Juk tai ne tas droidas, kurio ieškojai, ar ne, Kame? Jei galėtum viską pakartoti, juk paklausytum mano patarimo? – kokčiai saldžiai, su apsimestiniu rūpesčiu suulbėjo Anadira Hei Amos.

Tik Kamė jos beveik negirdėjo. Lipnus prakaitas, sumišęs su rausva migla varvėjo po kauke per antakius ir grasinosi užlieti akis. Merginos galvoje viskas ūžė ir šniokštė, krūtinė tiesiog plyšo nuo susikaupusios įtampos ir ji tikrai bijojo, kad gali tiesiog susprogti ant tos idiotiškos scenos, tiesiai prieš visą pasipūtėlių komisiją.
– Atsakyk, kai tavęs klausiu!

Provokuojantis klausimas tarsi pažadino iš miego. Vardan viso Universiteto išminties – tai tikrai TAS droidas, kurio ji norėjo. Tas vienintelis, nepakartojamas ir stebuklingas. Pats nuostabiausias, toks, koks jau seniai nevaikščiojo šioje atsilikėlių Akademijoje! Jie turėjo tai žinoti, turėjo pamatyti, kas tai yra tikra biomechanika, kaip atrodo naujos gyvybės sutvėrimas! Kamė ryžtingai pakėlė galvą, ketindama visa tai išrėkti tiesiai į jų bukus snukius, tačiau pačiame auditorijos viršuje, patamsyje žybtelėjo šaltas metalinis veidas ir dvi žalsvos akys. Paskutinį kartą, kai jie matėsi, žmogus iš požemių pasakė „išgelbėk juos“. Dabar jis stebėjo Kamę iš prieblandos ir laukė. Laukė su viltimi, jog ji tai padarys, kad išgelbės juos. Kad suteiks gyvenimą. Trauk jį devynios, tą naktinį monstrą, jam ji nieko nebuvo skolinga, tačiau vos už keleto žingsnių stovėjo jos tvarinys, unikalus, vienintelis, gyvas jos vaikas, kuriam mergina pasižadėjo apginsianti nuo viso pasaulio negandų.

Kamė susiėmė. Vogčiom žvilgterėjo į Netą, kuri stovėjo nuleidusi galvą. Visai taip, kaip ji pati buvo įpratusi gūžtis. Niekada nemanė, kad tai gali kada pasitarnauti, tačiau pasinaudojusi tuo, kad visa auditorija stebi mokinę, Kamė taip pat palenkė galvą ir paskutinėmis valios pastangomis pripažino:
– Tai ne tas droidas, kurio ieškojau.


***

Po egzamino mokinės gavo paskyrimus. Panelei Karaš teko vieta Fermų Kupole – jos luomo mergina nieko geresnio tikėtis ir negalėjo, tačiau jai tai buvo nė motais. Daug labiau ji nerimavo, jog nespės sumontuoti Netai garso sistemos, be kurios svajoti apie droido laisvę nebuvo jokios prasmės, todėl vos grįžusi į savo celę ėmėsi darbo. Stengėsi, kiek tik galėjo, tačiau pasiutusiai skaudėjo veidą. Protarpiais net akyse aptemdavo, rankos imdavo virpėti, ant grindų pažerdamos smulkias detales, taip varydamos mokinę į juodą neviltį. Buvo taip blogai, kad ji net ketino pasiduoti. Viską mesti ir nušokti nuo fulgurito šakos, ant grūsto stiklo plokščių – kaip  ir buvo suplanavusi dar prieš Ali pasirodymą. Taip būtų lengviau, netektų pripažinti pralaimėjimo ir išvengtų švelnaus Netos akių žvilgsnio, kuriame nematė nė lašelio priekaišto.
– Įtariu, kad nebeturi, – staiga tarpdury išgirdo jau pažįstamą vyrišką balsą.

Atėjo kaip visada netikėtai, tyliai, tik šįkart nebebuvo žalsvos miglos ir niekas nesukaustė Kamės judesių. Pirmą kartą ji galėjo jam atsakyti, tačiau pamačius ištiestą buteliuką su biologinių dalių konservantu merginai atėmė žadą. Virpančiomis rankomis pagriebusi taip reikalingus nuskausminamuosius, sulašino tris lašus tiesiai ant liežuvio ir susmuko ant lovos, laukdama taip reikalingo palengvėjimo.
– Kas tu? – pasidomėjo atlėgus kūną aižančiam skausmui.
– Gregoris Martis. Buvau kažkada.
– Kodėl tu čia, Gregori? Ko DAR iš manęs nori?

Vyras keletą akimirkų stebėjo merginą, po to nusimetė apsiaustą, atidengdamas metalines plokštes, dengiančias dalį veido, pakaušio, sprandu vinguriuojančius kabelius ir marškinių kiek slepiamą mechaninį peties sąnarį:
– Tu pabaik su garsu, o aš pasirūpinsiu veido mimikomis.

Likusį laiką dirbo beveik nekalbėdami. Abu be žodžių žinojo, jog turi tik vieną ir tą patį tikslą, tad kalbos buvo visiškai nereikalingos. Artėjant mokinių išvykimo iš Akademijos laikui Neta buvo užbaigta. Išlydėdami savo kūrinį į peroną kartu su Akademiją baigusiomis mokinėmis, jie vienodai stipriai jautė pasididžiavimą bei viltį. Kadangi nė vienas negalėjo pasirodyti prie traukinio, užkopė į galeriją ir iš balkono stebėjo, kaip nuodingais geležies laukais tolsta švieselių gyvatėlė, išvežanti nuostabiąją Netą į montuotojai Kamei Tos Karaš paskirtąjį Kupolą, kuriame ji užims pameistrės vietą. Po kelerių metų gal net taps vyresniąja inžiniere. Kur jos rankos padės droidams ne tik atgauti Imperiumo nustatytas bei leistinas formas, bet grąžins ir dalelę to, kas iš jų kadais buvo atimta. Antenas ir ryšį su kitais. Ryšį su savimi.
– Ali buvo Martis... – pastebėjo Kamė, metaline burna mėgindama suspausti suktinę ir įtraukti bent vieną taip geidžiamą dūmą.
– Tiesa, – bespalviu tonu patvirtino Gregoris, nenuleisdamas akių nuo tolstančio traukinio.
– Kaip manai, ar mes galėsime gauti tabako? Žinai, visai neketinu mesti vienintelio man likusio malonumo.
– Sugalvosim ką nors.
– Ir man reikės lūpų. Su šitomis tiesiog neįmanoma įtraukti dūmo, – Kamė per stipriai suspaudė metalinę burną ir netyčia nukandusi suktinę atsiduso.
– Gerai.

Traukinio šviesas jau buvo sugėręs geležies laukų smogas, o jie vis dar stovėjo galerijoje.
– Kur ji dingo? Ali? Tu žinai? – galiausiai tylą nutraukė mergina.
– Niekur nedingo.

Vyras norėjo dar kažką sakyti, tačiau krestelėję galvą nutilo. Po kelių akimirkų pasisukęs mostelėjo ranka į galerijos nišoje stūksančią balto akmens skulptūrą. Figūra vaizdavo merginą, tokiu pažįstamu giedru veidu. Sustingusi marmure ji ramiai žvelgė į tolį, rankoje spausdama nagingai padirbinto, dailiais piešiniais išmarginto, lagamino rankeną. Puriais nėriniais apsiūta kepuraitė, dailus švarkelis, susegtas besikryžiuojančiais dirželiais ir laibos kojos, apautos mažučiais, gausiai siuvinėtais bateliais, bylojo, kad ji tikrai yra vieno iš aukštesniųjų luomų atstovė. Gal Universiteto dėstytojo dukra. Galbūt vaikas maištininko, kurį pasmerkę Centrinio Kupolo puritonai prižadėjo, jog nekaltiesiems bus atsiųstas traukinys, išgabensiantis juos iš griūvančio, visų apleisto bei pasmerkto Universiteto. Pažadėjo, bet paliko amžinai laukti traukinio, kuris taip niekada ir neatvyko, kažkam vaikus nurašius į nuostolius.
2017-07-10 09:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-17 23:10
Damastas
Visų pirmą, juntamas aiškus kokybinis šuolis antroje kūrinio pusėje.
Trečios dalies pradžioje gana įdomus ir pavykęs užbėgimas į priekį. Net skaitant po nemažos petraukos tarp dalių, pakankmai greitai “susirankiojau” kas ir kaip.
Erdvės ir vėl aprašomos labai vizualiai, apčiuopiamai. Galbūt pritrūksta tik dar bent kiek perspektyvos, pavadinkime “iš paukščios skrydžio”. Geležiniai laukai labai dėkingas ir intriguojantis horizonto linijos apibūdinimas. Norėčiau sužinoti kiek daugiau apie tai ir apie Linksmybių Kupolą, ir dar vieną kitą Kupolą, kuriuos nesunku būtų sugalvoti/probėkšmiais paminėti…
Papildomas pliusas už sugalvotus veikėjų vardus.
Dar vienas rimtas pliusas už tai, kad aprašant emocijas pasitelkiami ne tik standartiniai pojūčiai, bet ir uoslė, lytėjimas, netgi skonio receptoriai, jeigu neklystu.
Trečios dalies pabaigoje kiek kliuvo Ali monologai. Gražiai sužaista juos įterpiant, paaiškinimai reikalingi, jie yra savo vietoje, tačiau ten lyg ir suglausti norėtusi pačią informacijos apimtį.
Tiesa, montavimo ir kitos techninės scenos man visiškai nekliuvo ir nepaliko jokių didesnių klaustukų. Šitaip aprašant reikia kažkiek graibyti toje srityje ar bent jau meistriškai išvengti  ko neišmanai. Abiem atvejais reikia pasidaryti nemažai namų darbų. Pliusas.
Kaip jau įprasta, Širšė gerai “užsuko” siužetą išsirišusį tik pačioje pabaigoje. Pati siužetinė linija turi smulkių loginių spragų, bet tai istorijos esmės niekaip neįtakoja, todėl nesiplėsiu.
Pabaiga šiek tiek miglota. Gali būti, kad ji dar “pasišauks” perrašoma po kiek laiko ir tuomet viskas susidėlios taip, kaip ir buvo sugalvota.
Skaitant paskutinę pastraipą apėmė toks geras melancholiškas jausmas, toks lengvas liūdesys, atsisveikinant su personažų paveikslais (:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-18 20:34
Fake_writer
Na, ką aš galiu pasakyti. Bravo :)
Labiausiai sužavėjo tai, kad šitam kūriny nebuvo jokių šiknakraipėliškumų :))
Istorija gera, pasaulis pakankamai atskleistas (kiek leidžia dvikovos formatas), veikėjai įdomūs ir gyvi.
Pats kūrinys gal kiek ir paaugliškas, tie suktinės rūkymai toks tipinis protesto atributas, bet iš esmės visai įtraukiantis. Nekalbant apie hororą su veido nusilupimu, kur jau tikrai N-18 :D.
Matosi, kad pirmos dalys rašytos kitu metu- žymiai daugiau pasikartojimų, nerangių sakinių ir šiaip taisytinų vietų.
Kas labiausiai užkniso, du "keiksmažodžiai": mokinė ir kilmingoji/aristokratė. Į pabaigą jau rimtai biesino. Dvi mergiotės kambary ir viena iš jų pastoviai vadinama "mokine" lyg būtų tos kilmingosios mokinė. Labai neskanu. Kilmingoji, aišku, irgi ne ką geriau. Nereikia bombarduot skaitytoją savo namiokais taip prikišamai.
Dialogai tikrai neblogi, tik kilmingoji galėtų kalbėt kiek kilmingesne kalba :)
Ir pabaigai, geriausia vieta:"rėksnė tik prikando lūpą ir suraukė kaktą, tapdama panaši į naminį pelėną, kaulijantį maisto." :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-21 23:38
Nuar
Gotika? Jūs abu juokaujate? Kaip grubu.:(

Širšė "Ne Ta". Autorė, pati to nežinodama, peržengė vieną iš ribų, prie kurių vengia priartėti net iš tolo knygas leidžiantys Lietuvos rašytojai. Čia nėra jokios gotikos, tačiau live-action visu gražumu. Ach, kaip nesolidu. Tačiau tik ne man. Puiku. Jei žinočiau apie šios autorės jos pačios nepažintas galimybes, neskirčiau lengva ranka sekančiai jos dvikovai sumanyto ginklų rinkinio. Taigi, live-action su mokslinės fantastikos elementais, postapokaliptinėmis scenomis, mecha droidu ir egzoskeletų pavidalu ir school grožybėmis. Nėra net jokios užuominos apie gotika, kaip kad "Ergo Proxy" arba "Black Rock Shooter", tačiau visa tai su kaupu atsveria mecha, kuri, tiesa, nėra tokia spalvinga, kaip kad "Busou Shinki" arba "Ghost In The Shell", tačiau intrigą ir siužetinę liniją sukuria. Keistai skambantis komentaras su dar keistesniais kūrinių pavadinimais. Tačiau širšė pati kalta, kad įžengė į pasaulį, kuris nėra valdomas vakarietiškų literatūrinių kanonų. Todėl nėra analogų, jos kūrinio palyginimui su Europoje ar Šiaurės Amerikoje įprastais Holivudo stiliaus darbais. Palyginimas su Hogvartsu ir Hario Poterio mokyklos aplinka čia ne visai tinka, kadangi, kaip minėjau anksčiau, ši riba peržengta. Paminėjau keletą mažai žinomų fantastinių kūrinių, tačiau galiu patvirtinti, kad autorė savo teksto originalumą išsaugojo ir neatkartojo, ką nors mano skaityto ar matyto iš man įprasto anime ir mangos pasaulio. Širšė sugebėjo sudominti jau pačioje pradžioje, aprašydama kelionę. Kai kas man priminė scenas iš "Chrome Shelled Regios", tačiau vėliau toks įspūdis išnyko. Pirmose dalyse šiek tiek trūko veiksmo, tačiau trečioje ir ketvirtoje viskas stojosi į savo vietas, o laikas iki atomazgos neprailgo, kadangi širšė yra gerai įvaldžiusi rašymo techniką. Nors savo susižavėjimui papildyti pasigedau išvystytų gretutinių siužeto linijų. Vaizdinių plastika rodė, kad rašo moteris, tačiau techninių detalių gausa vertė stebėtis ir žavėtis, kadangi autorė nejautė jokios baimės ar įtampos vaizduodama įvykius labiau vyriškai auditorijos daliai būdingoje inžinierinių technologijų kupinoje aplinkoje. Pabaiga šiek tiek standartinė, tačiau atlikta tokiu pat būdu - išlaikant įtampa iki paskutinės eilutės. Pasitikinčio savimi žmogaus aristokratiškas rašymo stilius. Prieš tokį sunkų kovoti, tačiau...

Sebastianas "Pusnyje" atsakė tinkamu būdu, tiksliau kovojo tokiu pat ginklu - solidžiu rašymo stiliumi, kuriame tiksliai ir vaizdingai yra piešiami pagrindiniai personažai, aplinka, pasirinktas laikotarpis, nesibaiminama įterpti gretutines siužetines linijas ir jas vystyti. Tai akmenėlis į širšės rūtų darželį. Tačiau ir šiame tekste nerandu jokios gotikos. Postapokaliptika ir detektyvas. Ar to pakanka? Įvykdyti užduoties sąlygas - neabejotinai taip. Laimėti - pabandykime palyginti abu kūrinius iš mistinės pusės. Gerai rašančio autoriaus tekste yra jaučiama jėga, kuri, esant lygiaverčiams dvikovininkams, leidžia tiksliau nuspręsti, kas gi laimėjo. Ši mistinė substancija yra jaučiama abiejuose darbuose, tačiau Šventasis šį kartą savo energijos dalį nukreipė kažkur kitur. Nors, taip neturėjo būti. Matyti, kad jis rašė apie tai, kas jam buvo įdomu, jį žavėjo: atšiauri žiema, izoliuotas pasaulis, stiprūs pagrindiniai herojai vyrai, žavi moteris gydytoja ir keletas amebų, apsišaukėlio šventiko ir jo padėjėjo vaidmenyse. Daug klišių, daug įprastų siužetinių linijų. Todėl buvo būtina rašyti taip, kad skaitytojas užmirštų, kas kažką panašaus jau buvo matęs praeityje ir matytų tik tai, kas slypi šio autoriaus parašytuose eilutėse. Būtent šioje vietoje ir pritrūko mistinės jėgos, užvaldančios skaitytoją, pojūčio.

Išvada: techniškai širšės darbas, mano akimis žvelgiant, atliktas geriau. Įdomumo prasme - lygiavertė kūryba. Vyriškas, šerkšnotas, šiek tiek dygus Šventojo stilius žavi taip pat, kaip ir tamsa, sklindanti nuo širšės nupieštų scenų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-20 15:19
cerera
Prisipažinsiu, man šis kūrinukas pradžioje irgi priminė Poterį, todėl taip skausmingai ilgai prisivertinėjau jį pabaigt. Bet labai apsidžiaugiau atradus, kad suklydau dėl jo ;)

Rimtas, iki smulkmenų apgalvotas darbas. Nors ir orientuotas į jaunimą, bet jau nebegaliu sakyt, kad pernelyg vaikiškas.
Puikiai sukurtas Kamės charakteris. Uždaros, vienišos merginos vienatvę praskaidrina pačios kuriamas droidas, kuris dargi primeną mylimą žmogų - stipru. Ta mergaitė su savo droidu, rodos, galėtų kalnus nuverst. Taip jau ir matau kelių dalių filmą, kurį mielai žiūrėtų įvairaus amžiaus žiūrovai.
Puikiai susiskaitė visi tie smulkūs techniniai paaiškinimai apie droidų gamybą, brėžinius, ankstesnius droidus ir pan. Gal todėl, kad nieko apie tai neišmanau, patikėjau viskuo, ką ten esi pribūrus ;)
Ir man, skirtingai nei daugumai, patiko pabaiga. Daugmaž nuo Marčio pasirodymo, kai jis tą naktį prieš egzaminą atėjo nebe pas Kamę, o pas jos droidą. Iki paskutinės minutės nesupratau, kas tas Martis ir ko jam iš tiesų reikia, nors užuominų buvo lyg ir pakankamai. Ir Ali personažas pasiteisino su kaupu, nors iki pat pabaigos kirbėjo mintis, kad ji be reikalo taip sureikšminta, kad jos čia pernelyg daug. O pabaiga viską sustatė į savo vietas, kaip ir turėtų būt.
Patiko, kaip viską užsukai, patiko ir visą kūrinį lydėjusi slogi atmosfera, kuri puikiai derėjo su aplinka, patiko pati istorija. Šauniai padirbėta ;)
O dabar apie tai, kas man asmeniškai nepatiko: tai viskas, dėl ko kūrinys vietomis rodosi pernelyg vaikiškas – t.y. kai kurie (ne visi) naivoki dialogai, kaip tokiai slogiai atmosferai, pernelyg lėkšti charakteriai (konkrečiai -  Barnės), epitetai, labiau tinkantys stebuklinėms pasakoms, tokie kaip „išlepusi princesė“, „aikštingoji pamaiva“ ir pan.
Tai, kad kilmingosioms leidžiama lengviau praslyst per egzaminus, nepateisina darželinuko lygio mąstymo ir veiksmų. Atvirkščiai, jei mažiau darbo, daugiau laiko intrigoms. Beje, intrigas regzti gali visiškai žemo intelekto asmenys, o vaikiškumas nereiškia, kad mokinys negabus mokslams, juk dažnai būna netgi atvirkščiai.
Kodėl dabar ta Barnė pamaiva? Prieš ką ten ji maivosi? Ir kas ją ten išlepino,  jei ji laikoma tokiomis pat baisiom sąlygom, kaip ir kitos „kalinės“? Ji netgi nelaimėjo ginčo su Kame, juk droido akys atiteko ne jai?
Mano akimis, ji jokia pamaiva ir juolab aštrialiežuvė, viso labo buka ir žioplavota mergaitė. Jei taip reikia jai epiteto, tebūnie skundikė :) Juk tos bjaurios ir išpaikintos merginos paprastai turi daugiau rafinuotumo, sugeba keršyt ar kenkt taip, kad nei prikibsi, nei pasiskųsi. Man kur kas labiau patiktų, jei ji paslėptų tą droidą ar pabandytų sugadint, ar bent tas akis pavogtų iš Kamės. Dar geriau -  jei sąmoningai priverstų Kamę nusikalst, paslėpdama jai reikalingą daiktą būtent ten, kur eiti draudžiama ir tada pakviestų prefektę, neva tai ieškodama Kamės ir sunerimus, kur ji dingo. O šūkaut: „tu skarmalė;  ji nustūmė mane nuo laiptų;  ji mane mušė“ – na grynai mano 3-mečio lygis. Nes jis panašiai meluoja ir skundžia, kai supyksta ant sesės, tik  paprastai nelabai kas tokiais skundais tiki, juolab, kad jie linkę kartotis.
Žodžiu, mano nuomone, čia geriau įsipaišytų klastinga ir sukta bestija, kurios poelgiai ir mąstysena bent iš dalies atitiktų 15-metės ir kuri periodškai apkartinančios merginų gyvenimus ir tuo pačiu būtų lyg atsvara savo pasaulėlyje užsidariusiai  Kamei ir nuoširdžiajai Ali.
Pameni, kalbėjom apie vaikystėj skaityto “Sveikas liūdesy” pasakotoją? Berods, tai mergaitei irgi tebuvo 15, o kaip gudriai ji sužaidė, kad tėvas mestųsi prie vėjavaikės Elzės, tuo supykdydamas griežtąją Aną? Ji tiksliai apsaičiavo, kaip veikti,  kad tėvui net netektų Anos mest, užteks to, kad jis taps jai neištikimu ir išdidžioji teta pati teps slides.
Ar Sibilė ėjo tėvui šmeižt ar skųst Aną? Ne, ji tiesiog pasinaudojo savo draugu ir konkurentės noru susigrąžint buvusį meilužį, o mergaitės tėvas net įtart neįtarė, kad jų išsiskyrimą ir netgi Anos savižudybę nulems mielos dukrelės intrigos.
Tu gi rašai apie 5-6 metų mergaitėms būdingus ginčius, bet aš turiu patikėt, kad tai abiturientės ir tai  mane kažkiek glumina. Juk 15-metės jau nebėra tokios naivios, tai jau nebe vaikai ;)
Arba, kai Ali gąsdino merginas požemiuose kalinčiomis mokinėmis. Irgi kažkaip naivokai nuskambėjo, nors mintis nebloga, rodės, ji kalbėjo mažiems vaikams ir tyčia taip, kad net ir tie nepatikėtų.
Nesakau, kad  viskas, ką jos daro ir sako, yra vaikiška. Tik pabaksnojau vietas, kuriomis nepatikėjau.

Dialogai tarp mergaičių ir jų prefekčių – labai tikroviški. Patiko, kaip Kamė su Ali diskutavo dėl neva dainuojančio droido. Kad Kamė net draugei nepatikėjo slapčiausių minčių, o ir apskritai jos charakteris man pasirodė labai įtikinamas ir vientisas.
Jau anksčiau minėjau dėl tos aristokratės/kilmingosios. Paaugliai mažiausiai kreipia dėmesį į draugo turtus ir titulus, juolab, kad „kilmingosios“ bendravimas niekuo nesiskiria nuo prasčiokės Kamės. Tai sukelia bereikalingą įtarimą, kad Kamė iki pažaliavimo pavydi jai to kilmingumo, jei apie draugę vis galvoja kaip apie kilmingąją/aristokratę, o ne tiesiog mielą merginą, su kuria smagu ir jauku bendrauti. O jei čia autoriaus mintys, tai nereikia taip prikišamai vis pabrėžt šito, mes jau supratome, kad Ali - iš kilmingos šeimos ;)
Ypač akį rėžė ši vietelė: „pamačiusi draugę, išgirdusi jos mielą balsą, suprato, kaip labai jai trūko šios kilmingosios čiauškėjimo ir gero ūpo.“ – na kam čia ta „kilmingoji“, nesuprantu, nors užmušk :-)

Na ir taip, bausmė už neįrodytą „mušimą“ labai jau neadekvati, bet gal taip ir turėjo būt, siekiant parodyt Akademijos išsigimimą.
Apskritai man kūrinys patiko, sakyčiau, vienas stipriausių ir išbaigčiausių iš kada nors skaitytų tavo.  Pliusų kur kas daugiau nei minusų, nors apie pastaruosius prirašiau paklodes. Baisu :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-20 10:29
pikta kaip širšė
Meškiuk, ar gali plačiau paaiškinti, kodėl tau šitas tekstas atrodo "paaugliškas"? Nes man niekaip nedaeina, kas jį tokiu padaro. Ar dėl to, kad veikėjai paaugliai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-19 18:47
Meškiukas
Jei gerai suprantu kas yra gotikinė literatūra, leiskit pastebėt kad abu šiek tiek prašovėm. Širšė daugiau, Sebas kiek mažiau.
Iškart einu prie esmės, nes nemoku rašyti ilgų komentarų. Mano galvoje paprasčiausiai viskas susiveda į "patiko" arba "nepatiko". Ir beveik visada ta nuomonė grynai subjektyvi.
Pasakojimas labiau tinkamas jaunesnei auditorijai. Žiūrėjau ir vienaip, ir kitaip, bet vis tiek galvoje kirbėjo mintis, kad tai  "Hario Poterio" ir "Monster high school" kratinys. (neklauskit iš kur žinau "Monster high school"...neklauskit...).
Tiek gerai, kad tą "kratinį" parašė širšė, todėl kūrinys daugiau nei geras. Bet "paaugliškas". Be to labai nuvylei su pabaiga - tiek kurti įtampą su nepažįstamu svečiu ir čia pyst taip paprastai ir trumpai jį paminėti pabaigoje.Minties būta, bet ji neužbaigta. O gaila.
Vis gi manau kad širšė laimėjo. Koks bebūtų tas pasaulis, bet jis labai gyvas. Įtikinimas. Suprantamas ir net nekyla nori kabinėtis "ai va ten negali taip būti". Vis gi norėtųsi šios temos apie androidus išplėtojimo netokiame "paaugliškame" kontekste.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 09:28
pikta kaip širšė
Aurimai, tu taip man širdį paglostei su savo pastebėjimu " Šizofreniškai puikiai, kai pagrindinė herojė lieka ištikimai išprotėjusi" - lyg medum patepei zzzt tiesiog ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 13:20
Aurimaz
Tokia pabaiga lyg pasižiūrėjus Tvin Pyksą... Net nežinau, ar esu sužavėtas, ar stipriai nuviltas. Iš vienos pusės, man patinka savotiški happy-endai, tuo tarpu čia viskas dvelkia senomis dulkėmis iki pat pabaigos. Iš kitos pusės, visas kūrinys yra netgi labai savame žanre, todėl norėtųsi nepaisyti tų kelių kliurkų su dialogais ir sakyti, jog viskas atlikta puikiai. Šizofreniškai puikiai, kai pagrindinė herojė lieka ištikimai išprotėjusi dėl savo droido iki pat pabaigos. Va tik aiškumo daugiau norėtųsi, kas ir kaip. To aiškumo trūkumas kelia stiproką erzelį.

Einu skaityt Sebo darbo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-12 16:49
Andrėnas
Akmeninių laiptų ir t.t. man asmeniškai nepritrūko. Gal todėl, kad esu labai daug skaitęs (o ir pats rašęs) techpunk/gotikos stiliaus? Sunku pasakyti.

Sebai, išskerstas kaimas - statistika. Rami kaimynų bobutės Zosės mirtis bemiegant - tragedija. Kai du beveik pagrindiniai teigiami veikėjai išgyvena ir all in all išeina į pliusą - jau saldu. O kai gale užmeti, kad ir pagrindinis veikėjas, ko gero gyvas... Žodžiu geriausias tortas - dešra ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-12 09:09
pikta kaip širšė
Aha, turiu visus luomus susirašius, bet kaži, ar tai gali virsti kūriniu :-) Žinoma, tu teisingai sakai, kad yra to pasaulio kažkiek daugiau, negu čia surašyta, bet man jis per slogus. Nebesinori grįžti, džiaugiuosi, kad baigėsi, o ateičiai turiu kitų sumanymų :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 23:50
St Sebastianas
Dėk aplinkos aprašymų. Taip, pagrindinius objektus tu aprašei normaliai, tačiau tarp jų beveik vakuumas. Ir nereikia labai detalių aprašymų, užtektų kelių žodžių į temą. Na, tarkime, leidžiasi akmeniniais laiptais į saugyklą. Akmeniniai nutrinti, reikštų dažnai naudojami. Akmeniniai apkerpėję - atvirkščias variantas. Laiptai iš akmens plokščių - prabangesni. Laiptai iš akmenų - grynai funkciniai. Būtent tokios lengvos pastabėlės padeda kurti atmosferą, pakišti nuomonę skaitytojui. Toliau pati akademija, jos kaip visumos man trūko. Pasidairymo nuo stogo, trumpos kelionės parodant aplinką.

Na, Andrėnui mano pabaiga pasirodė saldi. Aš sunaikinau gyvenvietę! Žmonės mirė iš bado, šalčio, skerdė vieni kitus. Ir po tokių dalykų pabaiga saldi. Taigi, veido nulupimas nėra toks jau tamsus.:) Viskas labai gražiai stoja į savo vietas, gal dėl to. Kažkokios grėsmės pritrūko. Baimės dėl ateities. Buvo visų atstumta ir dabar bus visų atstumta. Bet kažkaip nesuka dėl to galvos. Maždaug lūpas man kitokias įstatyk, nosį patiesink, plaukus patrumpink ir varom tūsintis. 

Dėl malūnėlių aš nuojautą turėjau kas ir kam, tačiau nebuvo užtikrintumo. Ir tas dalykas, kad štai į šitą šachtą mesim mokinius, bet tas koridorius tegul lieka, kažkaip neįtikina.:)

Šiaip, manau, kad vis tiek esi prigalvojus apie šitą pasaulį daugiau nei reikia, tai gal dar kokią dalį brūkštelėk?:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 19:14
Nukainotas
Jei šitoj svetainėj skaitytojai turėtų sąskaitas, o po kiekvienu kūriniu būtų paskatinimo mygtukai, tarkim, 1€, 2€, 5€ ir t. t., tai aš po šituo būčiau paspaudęs nemažiau 10€. Bet kol tokios galimybės nėra, vietoj to sakau – ačiū!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 17:42
Andrėnas
Kritikos husarai pirmyn!!1!
Komentaras abiems dueliantams.

1. Pagrindinė sąlyga: gotika
  Širšė: +
  Sebas: -
Aiškinti manau nebūtina?

2. Kadangi viešinote gabalais, tai ir man kažkaip paprasčiau komentuoti pradžia/vidurys/pabaiga
2.1. Pradžia, o gal geriau sakyti "skaitytojo užkabinimas" pavyko abiems tikrai gerai. Labai norėdamas rasčiau prie ko prisikabinti, bet nenoriu.
  Širšė: +
  Sebas: +
2.2. Dėstyme radau keletą nedidelių priekabių, bet jas parašiau prie konkrečių publikacijų, čia nesikartosiu. Lyginant tarpusavyje, sakyčiau kad "NeToje" labiausiai džiugino atmosfera, o "Pusnyje" - intriga, mįslė. Abiem atvejais to pilnai pakako, kad norėtųsi skaityti toliau. O ko gi daugiau reikia, ar ne?
  Širšė: +
  Sebas: +
2.3. Pabaiga... Štai ir priėjome tą vietą, dėl kurios smailinau kritiko espadroną... pardon - plunksną!
Širšės pabaigos idėja puikiai tiko prie gotikinio (man labiau norisi vartoti terminą "techpunk") kūrinio stiliaus ir idėjos. Pritrūko tik tos patarliškos paskutinės nakties šlifavimui - net perskaičius tris kart perėjimai iš vieno plano į kitą balamutina ir stringa. Turėtų tik balamutint.
Sebui galiu pasakyti tik "KĄ TU PADAREI!!??". Priklijuot tokią saldžią pabaigą tokiam kūriniui!? (Doublefacepalm). Jei kūrinys baigtųsi prieš žodį "Epilogas", ir tai geriau būtų, nu... Na tiek to, pabėdavojau ir užteks - skonis toks daiktas, kiekvieno skirtingas.
  Širšė: +
  Sebas: -

Suma sumarum - remdamasis tokiu neužtikrintu standartu, kaip "man patiko", manau kad nedideliu skirtumu laimėjo Širšė.

Venaip ar kitap - didelis ir storas ačiū abiems dueliantams. Senokai neskaičiau tokių gerų kūrinių!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 15:19
pikta kaip širšė
Sesute, tavo komentaro nepastebėti neįmanoma, todėl ir nerašiau to, kas akivaizdu - tai žinoma, kad jūs su Šventuoju tikrai ne niekas :-)

Tau paliepus, Andrėno kūrinį paskaičiau ir pakomentavau.
Kitus atidedu, nes bandau du savus tekstus vienu metu rašyti. Sunkiai sekas. Paskaitysiu kai baigsiu arba pasiduosiu su rašymu.
Jokių paslėptų "lobių" neturiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 13:10
sesė mėta
Nu širše, nestumk - o aš tai jau "niekas"? :) Jūs patys nieko neskaitot, ot! Va Andrėnas tik vieną komentarą teturi (nuo manęs, beje, nors tokį ir visai niekinį).
Nors ok, pripažįstu, išmirę kažkokie tie rašykai paskutiniu metu. Gal bent pas poetus ne tuščia?

Bet tai kaip baisu, kad būtum ir nepabaigus jei St_Sebastianas būtų neprivertęs! Kiek dar tokių grožių nepabaigtų stalčiui turi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 11:50
pikta kaip širšė
Šventasis žmogau, džiaugiuosi, kad tau patiko, bet man šito teksto rašymas buvo kankynė (kaip suprantu, nuo to tau turėtų būti dvigubai linksmiau ;-) ). Vienas dalykas, kuo didžiuojuosi, tai kad perlipau per save ir išgimdžiau kažką baigtinio.
Taigi atrodo, kad kovodami tarpusavyje, kiekvienas atskirai šauniai pasipliekėme ir mūšyje su savimi. Irgi geras dalykas. Todėl summa summarum vertinu šį nuotykį teigiamai ir dėkoju tau už tai, kad privertei užbaigti. Jei būčiau rašiusi sau, tikrai būčiau numetus. Ir dar ačiū už tokią debilišką (sorry, bet man čia kosmosas) temą, kokios pati niekada nebūčiau sugalvojusi, pasiryžus ar išbandžius. Dar ačiū už lankstų grafiką ir už tai, kad parašei detektyvą. Viskas gana čia tų reveransų – nugarą nuo lankstymosi skauda :-)


Ai nu ir negaliu susilaikyti nuo keleto atsakomųjų komentarų...

Pirmos dvi dalys buvo parašytos prieš metus, pabaiga – po ilgos pertraukos, tad aš ir pati jaučiau, kad jos skiriasi, bet nu niekaip nebepavyko sugrįžti į buvusias vėžias ir tikrai kūrinys turi tą skiriamąją ribą, kurios panaikinti nepavyko.

Dėl pasaulio aprašymo tai jūs abu mane stebinat ir vis galvoju, kaip keistai gaunasi. Man rašant atrodė, kad jau tiek ten pripasakojau: ir apie droidų saugyklą pasakojau, ir apie galeriją pasakojau, ir apie tunelius, ir apie apleistą biblioteką, ir kupolą... Man net rašyt pabodo :-) Dabar galvoju, gal tas jausmas atsiranda dėl to, kad neparodžiau bendro vaizdo? Nu nežinau, man čia paslaptis, gal pavyks ją kaip nors išnarplioti ;-)

Dėl egzamino scenos pastabą priimu ir sutinku. Mačiau, kad ji gaunasi kebli (čia jau N-tasis pataisytasis variantas, jei ką), bet jau nebeturėjau fantazijos, kaip dar aiškiau viską sudėlioti ir tą persikūnijimą perteikti.

Nu gerai, atsiimu savo žodžius dėl nustebimo, nes „per daug šviesi pabaiga“ nustebino dar labiau – kokiu būdu nusilupti veidą ir pasilikti su pusžmogiu gali atrodyti šviesu? Ai, tiesa, pamiršau, kad tavo darbas į klientus šaudyti... :-)))

Kad tie malūnėliai gamina energiją visam miestui nesakysiu.
Bet papasakosiu istoriją. Buvo DIDELIS universitetas. Su visom veikiančiom sistemom. Tada jį uždarė. Po kurio laiko tame pačiame pastate įkūrė Akademiją. Mažytę. Kuri užima tik kažkurią ten dalį buvusio pastato. Inžinerines sistemas paėmė ir atkirto. Uždarė nereikalingas atšakas, magistrales paliko. Tarp šulinio (magistralės) ir bibliotekos eina kadaise funkcionavusi atšaka, kurią uždarė ir nebenaudojo. Jos „nerado“, nes niekas neieškojo. Visi žino, kad yra daug nenaudojamų ortakių, bet nu niekas ten nelandžioja. Nes jie uždaryti aklinai. Bent jau taip galvoja akademijos valdžia.
Mažosios vėjo turbinos „bibliotekos“ vamzdyje gamina energiją Gregoriui. Jei pažiūrėtum, tai yra parašyta, kad malūnėliai sujungti kabeliu, kuris prijungtas prie negrabiai sumontuoto krėslo apleistoje universiteto dalyje – tai tiesiog energijos įkrovimo stotelė žmogui mašinai.


Blemba aš galvoju tokių šedevrų prirašėm ir niekas neskaito :-))) Ir dar per RPG grasina kažkokiomis nuobodžiomis užnugario pozicijomis „apdovanoti“. Ir dar alaus bačką Meškiukui prakišau. Ir dar turėsiu eiti Nuar prisipažinti, kad vėluosiu su mūsų dvikova... Nėr gyvenimo :-)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-11 00:35
St Sebastianas
Turiu pripažinti, kad ši dvikova man patiko labiausiai iš visų, kuriose teko dalyvauti. Juk šios projekto vaisius - du nuostabūs kūriniai. Čia aš apie savo kūrinio pirmas dalis, žinoma, yra ir šeši šlubčiojantys tekstukai…:] Jei visiškai rimtai, nepaisant to, kad mano tvarinys, autoriaus nuomone, yra gerokai netobulas su gauruotomis, kreivomis, rudanagėmis kojomis, bet vis dėl to, tai pirmas mano kūrinys su tokiu rimtu užnugariu. Darbas paraštėse buvo toks pat įdomus, kaip ir pačio teksto konstravimas, taigi ačiū konkurentei už puikia pramogą.

Suprasdamas, jog apie mano kūrinį tegalima pasakyti vieną žodį - nuostabus - iš karto puolu taršyti Širšės. Pirmos dvi dalys nugludintos geriausiai, nuo trečios dalies atsiranda smulkmenėlių, lyg pritrūko vienos nakties redagavimo. Viskas išgraiboma, bendro įspūdžio negadina. Tikriausiai labiausiai trūko pasaulio aprašymo. Minimalistinis, sukuriantis erdvės suvokimą yra, tačiau visko norisi daugiau. Simboliai mūsų neribojo, tikrai buvo galima mestelėti kelis tūkstančius simbolių vien aplinkai. Jei taip dabar reikėtų papasakoti apie kūrinio pasaulį, tai Kamės kambarys mažas. Ir palata maža. Štai skladukas su droidų galvomis didelis. Ir egzamino salė didelė. Hmmm… Dar nuodingi geležies laukai dideli, jais traukinukas važiuoja. Daug kur trūksta ne grandiozinių aprašymų, o kelių pastabėlių kuriančių atmosferą.

Patiko gal kiek ir tiesmukos, tačiau nuorodos į fanatizmą. Skaitydamas tikrai jauti, kad yra kažkokia knyga, kurioje surašytos visos gyvenimo tiesos. Tikriausiai bandžiau kiek per daug ar per greitai apžioti, tačiau būtent fanatizmo ir tam tikrų vertybių savo kūrinyje nesugebėjau atskleisti. Vis dėl to aristokratai ir prasčiokai kūrinyje neatrodo labai besiskiriantys. Taip, žinome, apie skirtingus luomus, bet skaitydamas to dorai nejaučiau.

Pati istorija su posūkiu pabaigoje visai patiko. Nors tikėjausi kiek kitokio sprendimo: Kamė atiduos savo kojas droidei, o pati prisimontuos mechanines. Autorės sprendimas irgi tinkantis, bet pačio egzamino pasakojimas toks suraizgytas, kad skaičiau antrą kartą norėdamas įsitikinti ar viską teisingai supratau. Be to, norėjosi kiek didesnio emocinio užtaiso. Kažkaip tas egzaminas labai paprastai praslinko.

Kūrinio pabaiga labai nesužavėjo ir tokia a la to be continued. Kaip ir gražu, dar ir Ali įtraukiama į finalą, bet kažkaip prie kūrinio nelimpa. Gal per daug šviesi?

Iš serijos šiaip nepatiko. Epizodas su išmetamuoju vamzdžiu. Taigi, vamzdžio šone yra skylė į tunelį, o tame tunelyje įrengtos turbinos ir tas tunelis veda į slaptą bilbioteką? Ir dar pasakyk, kad tie malūnėliai gamina energiją visam miestui ir mes čia gauname perpetuum mobile. Neįtikino, nepatikėjau, nepatikėsiu. Epizodas gražus, jaučiasi atradimo džiaugsmas prieštaraujantis dogmoms. Tačiau techniniu ir loginiu požiūriu man tai labai nelimpantis vaizdas. Negi niekas per tuos metus taip ir neaptiko to tunelio?

Ir pribaigiamasis žodis. Iš kurios pusės bežiūrėčiau, tačiau Širšės kūrinys turi vieną dalyką, ko nėra manajame - išbaigtumą. Jis labiau nugludintas, nėra iš po mėsų styrančių šonkaulių ar krumpliaračių, jis vientisesnis. Būtent todėl šios dvikovos laimėtoja laikau Širšę ir ta proga pažadu, kad DRFS RPG metu jos nesiųsiu į pirmąsias mūšio linijas.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 11:44
sesė mėta
Ok, dabar rašau abiem vienodą komentarą. Iš tikro galvojau šį kartą susilaikyt nuo vertinimo, nes bijojau būt šališka (su Širše bendraut ir jos tekstų skaityt teko gerokai daugiau negu St Sebastiano), bet... nu apie mano šališkumą, palieku spręst jums – nepatinka, anuliuokit mano balą :) (Bet ką aš žinau, dėmesio tai kol kas iš atostogautojų ne per daugiausia :)).

Visų pirma norėjau pasidžiaugt tokia faina dvikova – net ir kelis kartus nukėlus jos datą skelbti ėmėt laiku ir visas keturias dalis abu įkėlėt punktualiai. Laukiau kaip gero serialo. Kaip dviejų gerų serialų. Ir tikrai gaila, kad abu jau pasibaigė. Mielai skaityčiau ir po antrą sezoną :). Abu esant vienas kito verti priešininkai ir abu, bent rašykų lygyje, pasirodėt tikri fantastikos profai. Ai, sorry, ką aš čia kalbu? Bandžiau skaityt išleistą leidyklų lietuvišką fantastiką – kai kuriem „pripažintiems“ Lietuvos fantastikos „klasikams“ reikia prieš jus reikia slėptis po lapais (jei netikit, aš galiu pasiūlyt ką paskaityt :D).

Ok, tai gal pradžiai apie reikalavimus (che, kaip smagu vertintoja būt (pasiskelbt :D)):

„Mūšio laukas - gotika.“  Ar galit pateikt apibrėžimą, kuriuo rėmėtės? Nes pagal mano šaltinius (Wikipedia :) ) tai nei vienas į tą žanrą nepataikot :). Na tai laikykim, kad abiem 0 balų už šito reikalavimo išpildymą.

Temos:
Širšės „Tai ne tie droidai, kurių jūs ieškote.” – na, ne daugiskaita pas Širšę, jei jau kabinėjamės.
St_Sebastiano “Telydi tave jėga!” – ok, buvo, bet taip jau pritemptai. Nors kita vertus, manau, kad šitų frazių geriau išnaudot ir nebūtų išėję. Tegu bus abiem po balą.

Apie pačius tekstus:

St_Sebastiano tekste man patiko pasaulis – jis buvo gal kiek detaliau nupieštas nei Širšės steampunk‘as, visame tekste jausdavai tą žiemos šaltį ir tamsą. Veikėjai irgi savotiški – Šarūnas, nenulaikantis liežuvio už dantų, keistai kalbantis mėsininkas, blogietis kunigas. Kiek gaila, kad gydytoja buvo tokia beveidė. Patiko, kad buvo dvi intrigos: kas toks tas Gaudrimas? Kas ir kodėl žudo gyventojus? Nepamenu, kada rašykuos skaičiau detektyvą. Tačiau, kalbant apie detektyvą, jis buvo kiek per daug nuspėjamas, norėjosi kokio „plot-twist‘o“. Taip pat, labai jaučiasi, kad su tekstu dar reikėjo padirbėti – ne tik dėl paliktų klaidelių, bet ir dėl pasikartojimų, dialogų. Tekstas galėjo dar šiek tiek išsiplėsti, kai kurios dalys atrodo tik „užsimestos“ kaip eskizui. Užtat, jei nebūčiau praganius savo galimybės spausti žvaigždutes, spausčiau 4.

Širšės tekstuos aš visada pasigendu pasaulio atskleidimo (nebežinau jau net ar čia jos bėda, ar mano:) ) nes visad matos, kad ji daug visko prigalvojus, bet dauguma informacijos palieka paslaptyje, nepaisant to, kaip skaitytojui būtų įdomu tai sužinoti. Kitos paslaptys irgi buvo daug giliau užkapstytos negu Sebo tekste, ir vietom (gal) net per giliai. Na ir tas vienas, mano jau minėtas siužeto posūkis ketvirtoje dalyje, kuris neįtikino. Bet šiaip puikus tekstas. Elegantiškas, užkabinantis, įdomus ir toks „verčiantis susimąstyti“. Tikrai paspausčiau 5.

Taigi, mano susigalvota skaitine reikšme 5 : 6 ir sesiamėtiška nuomone, šį kartą geriau pasirodė Širšė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-10 10:30
sesė mėta
Am... Nu manęs ta vieta neįtikino. Tipo geriau padaryt „vienadienį drugelį“ negu primontuoti vyriškas kojas? Tai gi galėtų jas vėliau po egzamino pakeisti. Ar ne? Nėra logikos – tipo geriau „nukirsdins“ Netą, įmes Kamę į požemį, negu ji perlips per savo principus ir primontuos negražias kojas? Juk po pokalbio su Ali ji suvokė, kad pasielgė blogai? Tai ko nuėjo verkti ir miegoti vietoj to, kad būtų ėmusis darbo?  Netikiu, kad jau dabar neįmanoma kojų pakeisti. Arba autorė manęs neįtikino.

„abi vienodai prikalbėjo šlykštynių“ – nepastebėjau :).

Ahhh, žinok, taip gaila, bet aš ten nesusivokiau kaip vyko egzaminas. Ali apsimetė Kame, o Kamė apsimetė Neta? Kodėl? Ok, skaitau dar kartą. Ai, Neta apsimetė Kame, o Kamė – Neta. Nu ok, arba aš neišsimiegojus kažkokia arba per giliai susukai :).
Ir Ali... Eee, paaiškink, ką :)

Bet šiaip tai super :). Šitas dabar bus mano mėgstamiausias tavo tekstas (sorry, Spiečiau ir Šeimos palikime) :). Ir šiaip, jaučiu geriausias iš pastaruoju metu skaitytų tekstų rašyke.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą