Pradėsiu nuo statistikos. Prieš šimtą beveik metų Lietuvoje buvo maždaug 3, 5 mlj gyventojų, ir vienas patriotas labai entuziastingai dainavo Trys milijonai. Dabar gyventojų liko jau mažiau nei trys milijonai ir tam patriotui beliko tik įkyriai įtikinėti aplinkinius, kad jis tikrai myli Lietuvą, net ir su mažesniu gyventojų skaičiumi. Paliksiu vėlesniam aiškinimuisi, kodėl ir ką jis įtikinėja.
Neseniai buvau apkaltintas, ir ne pirmą kartą, nepatriotiškumu, gal net išdavyste.
Puiku, greičiausiai aš ir esu išdavikas. Ir visi, kurie paliko tėvynę taip pat turėtų būti pavadinti ne emigrantais, o išdavikais. Tokių galėtų rastis arti milijono. Ir tikrai, kodėl jie bėgo, paklaus patriotas, kuris čia susikūrė verslą, pradinį kapitalą pasidaręs vogdamas metalą, ar veždamas prekes į Gariūnus, kai kiti mažiau patriotiški vaikščiojo į Sąjūdžio mitingus ir stovėjo prie televizijos bokšto. Dabar tie pirmieji kapitalistai moka savo tautiečiams minimalų atlyginimą ir stebisi, kodėl tie nenori dirbti šešiolika valandų ir amžinai kažkuo nepatenkinti.
Neseniai išgirdau apie dar vienus patriotus: tai kažkokios valstybinės įmonės darbuotojai sau išsimokėję vieno mėnesio atlyginimą, kuris viršija net prezidentės algą - kiekvienam po devynis tūkstančius eurų. Tarkim, jie dešimt metų sąžiningai dirbo už minimumą, tada valio, pritariu, tegul kartą pasiima aukso puodą, bet kažin, ar taip buvo. Paklausiu aš jų, ar jie patriotai? Na, žinoma, atsakys jie man, kur gi kitur bus tokia durna tvarka, kad galėtum nieko neveikdamas tiek uždirbti.
Paklausiu aš jų, ar jie nesmerkia emigrantų. Žinoma, atsakys jie man, kur tai matyta bėgti iš savo šalies, o kas mokesčius mokės, iš ko mes gyvensim?
Vienas Seimo narys tik išrinktas apsidžiaugė, kad pirmą kartą gyvenime dabar tiek uždirbs, iki tol nesugebėjo normaliai šeimos išlaikyti, dabar tai pagyvens. Ar jis myli Lietuvą? Galit neabejot.
Pažįstu vieną emigrantą, kuris prieš krizę įsigijo butą su banko paskola. Tas Seimo narys ir tie, kurie pasiėmė atlyginimą iš valstybės įmonės, pasakys - kvailys. Ir bus teisūs, kvailių mums nereikia, mums duok protingus. Per krizę jo darbovietė bankrutavo, bankas ne, žmogus liko ant ledo. Antstoliai irgi nebankrutavo. Darbo gauti tuo metu nebuvo įmanoma. Beliko emigruoti.
Stop, pasakys patriotas, o kaip gi Lietuva, o kaip gi tėvynė? Nepamirškim, patriotas sėdi gerai apmokamoj vietoj, nors jo alga gal irgi šiek tiek susitraukė, bet dainuot Lietuva brangi, išgėrus taurę brendžio, jis dar išgali.
Pamenu, kaip pasipiktino viena politikė, gaunanti iš mūsų mokesčių mokėtojų milžinišką algą už nieko neveikimą Seime, kad kažkokią ten valstybės šventės dieną pusė Lietuvos vietoje to, kad švęstų kartu su ja, išlėkė į Lenkiją prisipirkti pigios mėsos. Rėkė, kur žmonių patriotizmas, kur meilė valdžiai ir t. t. Na gal taip ir nesakė, bet omeny tikrai turėjo.
Taigi, ką mes turim? Sočius patriotus ir alkanus išdavikus, nors dabar tie išdavikai ir nealkani, ir visai neplauna tualetų, kaip daugelis patriotų norėtų, kad taip būtų.
Pabandykim viską apversti iš patriotų pozicijos, taip kaip jie norėtų, kad būtų, ta prasme, visi gyventojai sąmoningi, myli tėvynę ir jokiu būdu jos nepalieka, tiesiog užsispyrusiai atkaklūs su ta savo meile. Taigi, krizė, nėra darbo, bankai veržia kilpą ant kaklo, antstoliai gulasi pas tave į lovą, eina kartu net į tualetą. Valgyt nėra ko. Nežiūrint to visi dainuoja, gieda himną, milijonas alkanų ir du milijonai pavalgiusių, kai kurie ta proga dar ir pasiėmė labai didelę algą. Vienas po kito ima kristi tas milijonas. Miršta. Merdėja, bet iš Lietuvos nesitraukia, myli, tokia mirtina meilė juos apsėdo. Atvažiuoja į Lietuvą Anglijos karalienė, Norvegijos karalius, Vokietijos kancleriai važiuoja, sako duokit mums tuos vargšus badaujančius žmones, mes juos išgelbėsim, duosim darbo, mums taip trūksta darbo jėgos, o jūs juos čia badu marinate. Imkit, atsako patriarchas, bet kad jie greičiau mirs, bet neišduos tėvynės. Pats patriarchas irgi niekada nebadavo prie jokios santvarkos, mokėjo prisitaikyti.
Tad kvaili patriotai galų gale visi numiršta, visas milijonas, gražiai, patriotiškai prie Gedimino kalno. Iš jų kūnų susidaro antras toks kalnas, kuris pavadinamas milžinkapiu. Tokia milžinų tauta tie lietuviai. Tą kalną lanko turistai, gidai aiškina apie nepalaužiamą lietuvių tautos dvasią ir tuo pačiu kviečia kinų ar japonų turistus pažiūrėti į kairę, štai kaip tik šiuo metu dar vienas patriotas atsisveikina su gyvenimu, jums labai pasisekė, o dabar visi atsisukime... ir toliau vyksta įžymybių demonstravimas.
Manau net ir man toks scenarijus labai patiktų, o kur jau ten patriotiškiem Seimo nariams, jie gal net sugalvotų kiekvienam mirštančiam prieš išleidžiant kvapą dar įteikti atminimo ženklelį Mirė už Lietuvą. Toks greitas įteikimas, atsisveikinimas ir užkasimas bendroje kapo duobėje.
Ir tikrai nepritariu pirmajam Lietuvos patriotui, kai jis rusams užeinant peršoko upelį, reikėjo likti šitoj upelės pusėj ir apsimesti, kad žuvį gaudo. Arba turėjo visą Lietuvą per tą upelį persivesti.
Tai tiek žinių iš patriotų kampelio. O pabaigai apie tą veikėją, kuris įtikinėja, kad tikrai myli Lietuvą. Aš neuždirbu tiek, kiek jis, mano sapalionių nesiklauso pilni stadionai, tad ir įtikinėti, kad ne už pinigus myliu Lietuvą, o šiaip, nes esu čia gimęs, man nereikia.