Rašyk
Eilės (68654)
Fantastika (2077)
Esė (1638)
Proza (9957)
Vaikams (2367)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Ragana (I dalis)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pasistiebusi ant pirštų galų, stypsojau vonioje prie veidrodžio ir rūpestingai mazgojau liežuvį. Dantų šepetėlio pas babą Bronę neturėjau, o ir kažin, ar jis tiktų šveisti liežuvį, tad darbavausi, kaip išmaniau. Burną jau buvau išsiskalavusi, bet ant liežuvio, lipnaus nuo bandelės likučių, vis dar jaučiau bėgiojančias skruzdėlytes. O jeigu jos, pasislėpusios  tarp liežuvio griovelių, nakčia pridės pailgų baltų kiaušinėlių ir iš jų pradės ristis naujos skruzdės? Net nusipurčiau nuo tokių minčių, nors ir supratau, kad burnoje nėra nei žemių, nei šapelių, vadinasi, padoraus skruzdėlyno įsirengti nepavyks.  Bet kaip tuomet tos rudosios kiekvieną pavasarį sugeba apsigyventi mūsų virtuvėje, kurioje nusitiesia ištisas gatves ir vaikšto tais pačiais maršrutais, kiek mama bepiltų joms druskos ir acto?

Skruzdės – pasibaisėtini vabzdžiai, ypač, kai jos įsiveisia tavo pačios burnoje. Kaipgi turėjau reaguoti, kai,  jau įpusėjusi  bandelę su cinamonu, akimirkai atitraukiau žvilgsnį nuo nespalvoto Karlsono, gyvenančio ant stogo, ir su siaubu aptikau, kad vietoje mano mėgstamo cinamono, bandelės viduje ruduoja, krebžda ir laksto šimtas mažų rudųjų skruzdėlyčių?

Cypdama mečiau bandelę po stalu, kosminiu greičiu stryktelėjau nuo taburetės  ir, mojuodama rankomis, išliejau visą babos Bronės man paruoštą kavą, kurios net nebuvau pradėjusi gerti, nes, pritrūkus kondensuoto pieno, ji vis dar buvo man per karšta, netgi kai šeimininkė ją kelis kartus papūtė. Man visuomet kėlė nuostabą tai, kad paprasto pieno jų šaldytuve niekuomet nebuvo, nors abu su dėde Vasia – senut senutėliai. Mano tikroji močiutė, neišgėrusi pieno, nė neužmiega. O mes, vaikai, gerdavome jį triskart per dieną.

Bet mano diedukai – paprasti kaimo žmonės, gyvenantys vienkiemy Lietuvos pakrašty – patys augina gyvulius ir ruošia jiems šieną žiemai. O kaimynai – miestiečiai, rusai. Jų ir papročiai skirtingi, ir maistas ne toks, net bandelės visai kitokio skonio. Dėdė Vasia – buvęs kariškis, kaimynai jį vadina karo veteranu ar veterinaru, nors skirtumas, matyt, ne toks ir didelis. Spėjau, kad jis buvo karo gydytojas,  nes vieną veterinarą pažinojau asmeniškai: jis mūsų kaime gydė veršiuką, bet nepagydė ir iš gailesčio, kad vargšelis nesikankintų, galiausiai užmušė akmeniu. Dėdė Vasia, savaime suprantama, gydė ne gyvuliukus, o priešo sužeistus kareivius. Kažin, ką darydavo Vasia, kai jam nepavykdavo išgydyti kareivių?

Baba man visad būdavo labai atidi ir supratinga, bet labiausiai niršau ne todėl, kad per neapsižiūrėjimą pavaišino mane gyvuoju skruzdėlynu, o kad, susiėmusi už pilvo, niekaip nesiliovė kvatoti iš mano nesėkmės, užuot paguodusi ir nuraminusi. O juk reikėjo žiūrėti, ką duoda penkerių metų vaikui! Šį kartą tai jau tikrai viską papasakosiu mamai.
Nors mano mama vis prašydavo negirdyti manęs kava,  ji taip gardžiai kvepėdavo, kai ja mėgaudavosi baba Bronė, o aš mokėjau taip įtikinamai maldauti, kad ji man leisdavo viską. Todėl, besisvečiuodama pas kaimynus, taip pat skanaudavau kvapnią, be jokių šiukšlių kavą, gausiai paskanintą kondensuotu pienu. Mama sakydavo, kad ta Bronės kava – dirbtinė, bet tokiu atveju ji nerimavo visai be reikalo: kaip gi vaikui gali pakenkti netikra kava?!

Baba Bronė buvo mano mėgstamiausia auklė ypatingiems atvejams, o aš jų turėjau daugybę: ir auklių, ir ypatingų atvejų. Nemėgau darželio, todėl įsigudrinau dažnai ir ilgai sirgti. Mane erzino bendraamžiai – jie buvo siaubingai kvaili. Kai kurie vis dar apsišlapindavo per pietų miegą, berniūkščiai dažnai verkdavo, vienas smirdėjo (mes jį taip ir vadinome – smirdaliumi), kelios mergaitės valgė snarglius, viena itin skaudžiai žnaibėsi, o nuo darželio maisto mane dažnai supykindavo. Tačiau visų blogiausia buvo auklėtoja Regina, kuri per pietų miegą dėdavo pieštuką mums ant nosies ir išlėkdavo pliurpti su kitomis auklėtojomis. Kam pieštukas nukrisdavo, tą nubausdavo, o bausmių ji žinojo daug ir įvairių.

Todėl man nuolatos skaudėdavo tai galvą, tai pilvą, kai jau niekas negelbėdavo, pakildavo temperatūra, kraštutiniu atveju net pasigaudavau bronchitą, galima sakyti, kad dažniau sirgdavau, negu būdavau sveika. Tad lyg kokia kambarinė gėlė augau pas babą Bronę ant palangės, bežiūrėdama į žaidžiantis vaikus ir svajodavau, kaip, vos tik pasveikusi, strimgalviais skuosiu į kiemą.

Panašaus amžiaus vaikų mūsų kieme nebuvo daug: dvi rusaitės Nadia ir Olia, lenkaitė Božena ir du broliukai – Aleksandras ir Vitalijus. Tačiau Sašą, drąsų ir stiprų kiemo padaužą, patį vyriausią iš mūsų kompanijos,  vaikai vadino Kabanu, o jo jaunesnį smulkutį brolį – tiesiog Mucha.
Iš pradžių nemokėjau jų kalbos ir šnekėjau savo, o jie – savo kalba, bet mes kuo puikiausiai sutarėme ir iškart vienas kitą supratome – vaikams nereikia daug žodžių, norint žaisti kartu.

Naujos statybos blokiniame name, į kurį atsikraustėme vos prieš metus, mūsų šeima – vienintelė lietuviška. Tėtis ilgai bambėjo, kad mums per klaidą skyrė ne tą butą, juk šiame name nuo pat pradžių kūrėsi daugiausia rusų karininkų, mokytojų ir karo veteranų šeimos. Ir mes, trys pasiklydę lietuviai, taip pat naujakuriai.

Mudvi su mama jautėmės čia laimingos, mėgome svečiuotis pas kaimynus, iš kurių niekuomet negrįždavome be saldainių arba bandelių, o kartą dėdė Vasia iš Vladivostoko atvežė man visą kekę bananų! Užvis labiausiai mama žavėjosi teta Brone –  giedrų akių, visuomet besišypsančia auksaranke siuvėja, jau seniai išėjusia pensijon.  Mama vadino ją savo angelu sargu, ir nenuostabu, juk ji ne tik prižiūrėjo mane, bet ir pasiūdavo, numegzdavo, ką tik mes paprašydavome. Atsidėkodavome jai simbolinėmis dovanėlėmis  – mama iškepdavo pyragą ar nunešdavo jai kaimo gėrybių. Pinigų iš mūsų ji niekuomet neėmė. Abi mano šventinės suknutės buvo megztos mūsų angelo sargo, o apsivilkusi pačia gražiausia (balta su raudonomis snaigėmis ir apmegztais pakraščiais) – keliavau į fotoatelje su tėčiu ir mama. Dabar ta nuotrauka stovi garbingoje vietoje - svetainėje ant televizoriaus ir mano puošnioji suknutė gavo daugiau pagyrų, nei mes visi trys kartu sudėjus.

Tik tėtis vis tebeniršo, jam atrodė, kad tie rusai jo nemėgsta, tik apsimeta draugiškais, bet iš tiesų kažkuo mus įtaria, netgi seka. Toks jau tas mano tėtis, jis net mamą pripratino kalbėti pašnibždomis, kad kaimynai negirdėtų.
Aš visuomet kalbėjau garsiai, o kai nekalbėdavau,  dainuodavau. Netgi išmokau vieną gražią, bet labai jau liūdną rusišką dainelę, kurią savo angelišku balseliu mums dažnai dainuodavo dainų dainelės laureatė Nadiežda. Paprastai koncertus rengdavome Nadios laiptinėje, pačiame paskutiniame, penktajame aukšte, nes ten visad buvo ramu ir švaru, o kaimynai jau tokie senučiukai, kad prastai girdėjo ir neprieštaraudavo dėl mūsų keliamo triukšmo.

Vis prašydavau ir prašydavau Nadios padainuot „Vosilki“, kol išmokau ją atmintinai, nors iš pradžių supratau vos kelis žodžius. Vėliau išsiaiškinau, kad ji apie mažą mergaitę Olią, kurios mama mirė, kai ji dar buvo visai mažutė, tėtis parsivedė pamotę, o ta liepė nužudyti nekenčiamą podukrą. Tėtis taip ir padarė, nors ir skaudama širdimi, tačiau mylimą dukrytę prisimindavo kaskart, kai baraidydavo po rugius ir regėdavo Olios akių spalvos gėles -  rugiagėles.
Man net nereikėdavo jos dainuoti balsu, vos prisiminusi priedainį, susigraudindavau. O kai jau dainuodavau, balsas trūkinėdavo,  akyse kaupdavosi ašaros, bet nedainuoti negalėjau, nes ji nuolat skambėdavo mano ausyse.

Ypač mėgau liūdnas dainas – tuomet bent jau galėdavau į valias išsiverkti. Verkti man patiko taip pat, kaip ir juoktis, tačiau, kad jausčiausi laiminga, būtinai turėdavau pati sau tą graudulį ir sukelt, tuomet, kai pati to norėdavau.

Baba Bronė irgi be galo mėgo dainuoti, o traukiant rusiškus romansus, jos akys taip pat sudrėkdavo. Kai žiūrėdavau į ją, tokią ilgesingą, kai ji linguodavo į taktą ir žvelgdavo įsmeigusi akis į tolį, man suspausdavo širdį. Norėjau išmokti visas jos dainas – jau buvau kiek pramokusi rusiškai – tačiau jos repertuaras buvo toks įvairus ir taip retai kartodavosi, kad mano atmintyje išlikdavo tik melodijų nuotrupos.
Kartais dėdė Vasia, pasiėmęs akordeoną į rankas, užtraukdavo ir pats, bet mane kur kas labiau žavėjo muzikos instrumentas. Todėl nekantraudama laukdavau, kol jis pabaigs savo koncertą ir leis man paspaudyti klavišus, tuo metu tampydamas akordeoną – man jis vis dar buvo per sunkus. Nors Vasia buvo stambus ir griežtų veido bruožų vyras – įspūdį ypač sustiprindavo stori ir vešlūs, tarpusavyje net suaugę antakiai – širdies gilumoje buvo tikras linksmuolis.

Apskritai mūsų kaimynai buvo draugiški žmonės, tiek senukai, tiek ir jų senučiukės - dauguma smagios, triukšmingos moterėlės. Kai jos susėsdavo ant suoliuko po mūsų langais, tėtis skųsdavosi, kad negali užmigti, o mama juokdavosi ir vadino jį karalaičiu ant žirnio. Tada pradėdavau juoktis ir aš.

Mūsų butas buvo pirmame aukšte ir mes girdėjome viską, kas vyksta kieme, o tai buvo nuostabu, ypač, kai lauki, kol kieme pradės rinktis draugai. Tikriausiai būtent todėl, kad vaikai mūsų name buvo toks pat deficitas, kaip cukrus ar tualetinis popierius, mes pavydėtinai gerai sutardavome.

Visi buvome įsimylėję Nadią: juodais, liemenį siekiančiais plaukais, ir vis į akis krintančiais kirpčiais, ryškiai žalių akių, padabintų juodomis riestomis blakstienomis, pasitempusią kaip styga, neabejotinai geriausią mūsų kiemo šokėją ir dainininkę. Kai ji kalbėdavo savo skardžiu balsu, lėtai, tęsdama žodžius ir vis darydama reikšmingas pauzes, mes jos klausydavomės  net išsižioję.  Nepaisant visuotinio susižavėjimo ta ypatinga mergaite,  draugiškai dalijomis jos dėmesiu: tiek mes, mergaitės, tiek nuo jos akių nenuleidžiantys broliai iš antros laiptinės. Nadia irgi apdairiai nė vieno iš mūsų neišskyrė, mat jai patiko būti visų numylėtinei.
Turėjome savo šventąją, bet turėjome ir piktąją dvasią. Kaip visi sutartinai žavėjomės Nadia, taip vengėme ir netgi bijojome tetos Valios. Kai tik pamatydavome ją, ramentų pagalba lėtai besileidžiančią nuo aukštutinės laiptų pakopos, pagarbiai laukdavome kiemo pakrašty arba tiesiog ropšdavomės akmenine siena, skiriančia vieną kiemą nuo kito. Verčiau jau nusibrozdinti kelį, negu rizikuoti prasilenkti su tikra ragana. Mūsų namas kilo į šlaitą – nuo paties jo viršaus iki Valios laiptinės apačioje, reikėjo įveikti keturias poras laiptų po dešimt vienetų kiekvienoje, taigi iš viso aštuoniasdešimt laiptelių, todėl mums atrodydavo, kad iki savo buto šlaito papėdėje ji leidžiasi visą amžinybę.

Nors Valia buvo invalidė ir gyveno veteranų name, abejojau, ar ji kada nors kariavo. Tikriausiai bus gavusi čia paskyrimą per klaidą, visai kaip ir mes. O gal jos vyras buvo kariškis, bet mes ničnieko apie jį nežinojome ir netgi nebuvome tikri, ar tas nematomas žmogus, gyvenantis jos bute, apskritai jos vyras. Gal brolis ar koks sugyventinis? Tėtis sakė, kad jis tiesiog saugumietis. Man tai atrodė panašu į tiesą, nes kažkas juk turi saugot butą, kuriame nakvoja vieniša moteris.
Jeigu pati Valė pasižymėjo uždarumu, tai jos kambarioko net balso niekas nebuvo girdėjęs – niekuomet. Išeidavo anksti ryte, grįždavo vėlai vakare, tylus, bejausmio veido, lyg šešėlis. Tačiau jis niekam neužkliūdavo, priešingai negu jo globotinė (ar žmona?) Valė, kurios privengė ne vien vaikai, bet ir kaimynės. Tik vyrai žiūrėdavo į ją su gailesčiu, bet retas kuris pasisiūlydavo moteriškei, įkalintai tarp ramentų, bent jau pirkinių maišą panešti. Nors šiaip kaimynų būta draugiškų.

Kad Valė su nematomu žmogumi nebuvo kariškiai, galima buvo spėti ir iš to, kad jie per šventes nenešiodavo jokių ženkliukų ar ordinų. O mus, vaikus, be galo masino tie ryškūs papuošimai.
Daugiausiai ženkliukų turėjo dėdė Vasia, man taip patikdavo su jais žaisti!
„Atsargiai, įsidursi“, - vis perspėdavo. Bet aš jau mokėjau įverti siūlą į adatą, o ant nosinaitės prisiuvau tiek įvairiausių sagų, kad nesimatė pačios nosinės. Baba Bronė mokė mane siuvinėti ir netgi mamai pasakė, kad turiu auksines rankas, todėl tik krizendavau, kai dėdė vis laikė mane tokia maža.

Ženkliukams jis turėjo net atskirą medžiaginį stendą, pakabintą ant sienos. Šie žmonės viską kabino ant sienos, net kilimus. Matyt, turėjo jų tiek daug, kad neužteko grindų, tačiau šiek tiek vietos ant sienos visgi liko: keliems mano piešinukams, šventam paveikslui ir stendui-kilimėliui ordinams sukabinti.
Su tais skirtingų formų ir dydžių blizgančiais, raudonais, geltonais ir žaliais ženkliukais, leisdavo man žaisti, kiek tik panorėdavau. Tačiau nuo savojo stendo, kuris veikiau buvo panašus į mano močiutės pilką lininę staltiesę, ženkliukus ir ordinus nusegiodavo pats, tuomet iš sekcijos išimdavo visus savo medalius ir tie smagūs daikčiukai užpildydavo visą stiklinį staliuką. Man pažaidus, viską ir vėl susegiodavo, ta pačia tvarka. Aš jau irgi buvau ją įsiminusi, ir vis laukiau, kol jis suklys, bet dėdė Vasia taip niekuomet ir nesupainiojo vietomis nė vieno savo ženkliuko. Matyt, jie patiko jam lygiai taip pat, kaip ir man, ir aš vertinau, kad jis leidžia man su jais paišdykauti, prisisegioti į savo rūbelius ir,  užsikorus visus medalius ant kaklo, staipytis prieš veidrodį.

„Mano didvyrė“, - juokdavosi jis, o akių kampučiuose susimesdavo išdykusios ir linksmos raukšlelės, kurios nukreipdavo žvilgsnį nuo jo griežtų antakių ir riestų ūsų.

Kartais pasmalsaudavau, ar visi karo veteranai turi tiek daug ženkliukų? Valios šeimoje greičiausiai nė vieno nėra, bet aš niekuomet nebuvau jos namuose, net pagalvoti apie tai negalėjau. Kadangi jos butas buvo  po dešinę nuo mūsiškio, man tekdavo prasilenkti su ja dažniau, nei kitiems vaikams.  Kai jau taip nutikdavo, aš net užsimerkdavau, o blogiausi atveju, nudurdavau akis į žemę, kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų. Visi žinojo, kad ji geba nužiūrėti. Jei tik sugavai jos piktą, veriantį žvilgsnį, taip ir lauk bėdos.
2017-07-06 10:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 00:33
Erla
Sklandžiai, įtikinamas laikmetis ir vaiko mąstysena.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 12:55
Pranas
Paskutinė eilutė su keliomis irgi  buvo pasmerkta  ištrynimui, bet, žiū, užsiliko, kad ją  kur.
Atsiprašau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 12:49
Pranas
Aš jau, regisi, svarbiausią dar anksčiau  parašiau. Perskaičiau  dar  vakar, bet pamąstęs pamaniau, kad gi jau viską tau kaip  rašančiam žmogui pasakiau – man patinka tave skaityti. O  blusinėti, kad gal taip ar kitaip reikėtų, nagi nepratęs. Tiesa, pastebiu, kad šios  dalies  rašymas  kažkiek kitoks.  Anksčiau rašei kaip ČakoPelėda,  dabar kaip  PelėdaČako. Bet man judvi abi mielos judviejų žodyje - paprastas,  mielas, kaip  mano šilinių  smėlis, gražios, kaip ten augantys pušynai.  Beje,  mano šis kraštas taip pat  pakraštėlyje  Lietuvos. O ten, toliau – lig  Gardino, irgi Dzūkija, Dzūkija,  bet jau be dzūkiško žodžio.
..ius, kai  smelyje  D. Tikiuosi, kad taip ir bus.
   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-07 11:56
EgiZ
Kiek suprantu, pasakotojas - kažkada 5metė buvusi mergaitė, dabar gal suaugusi ar susienusi. Taigi pasakotojos kalba ir mintys gali būti ir labai suaugėliškos. Tiesa, tada kai kam gali kliūti detalių išsamumas. Bet ir šitai galima paaiškinti žmogiška prigimtimi nuspalvinti senus nespalvotus vaizdus ir užpildyti išsitrynusius atminties tarpus įsivaizduojamais įvykiais ir interprretacijomis. Vat jei bus teisioginės vaiko kalbos, tada jau reiks leksiką ir gramatiką atitinkamai taikyti. Kad ir koks genialus būtų vaikas, vis tiek jo kalba ir mąstymas skiriasi nuo suaugusio.
O šiaip šaunuuolė! Čia pyuikiai atsiskleidžia tavo talentas austi daugianyti mažų detalių audinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 23:54
ČakoPelėda
Ačiū už komentarus, jau išgirdau man 3 svarbius dalykus:

1) nepavyko tiksliai apibūdint laikmečio (čia turėtų būt apie 1980-1981m)
2) gali susidaryti įspūdis, kad mergaitė visą I dalį prasidėjo vonioje :D
3) kliūva pasakotojas... Tas, aišku, nedžiugina, bet jei 1924m kažkoks Oskaras iš Dancingo sugebėjo suprast suagusiųjų kalbą vos tik gimęs, kodėl mano penkiametė negali mąstyt, kaip paauglė ;-) ?
O juk būna tokių vaikų – žinau, nes pati tokia buvau ;) Metukų jau kalbėjau normaliais sakiniais, trejų su puse - postringavau apie Dievą ir galėjau paaiškint, iš kur atsiranda vaikai (vyresnių draugų įtaka :D),  o kadangi daugiausiai bendravau su saugusiaisiais ir šiaip daug kalbėjau,  mano žodynas ir išvedžiojimai jau darželyje varė auklėtojas iš proto ;-) Visa laimė, kad  vėliau pradėjau bendraut su bendraamžiais, tapau eiliniu vaiku ir netgi nenustojau augt :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 22:47
pikta kaip širšė
Tekstas tikrai labai sklandus, nuoseklus ir natūraliai plaukia sava vaga.
Mane kiek nustebino ta bananų kekė, kurią atvežė iš Vladivostoko Vasia - tik toje vietoje supratau, apie kokį laikmetį pasakojama. Po to tik prisiminiau, kad gerokai anksčiau buvo paminėtas nespalvotas Karlsonas, tai gal čia tiesiog mano sąmonė streikavo ir nenorėjo pripažinti, to, kas rašoma ;-)

Didžiausias klaustukas man, ar tai tikrai penkiamečio vaiko mintys. Jei jau pirmu asmeniu, tai turi ir skambėti taip, kaip veikėjas, o čia man šiek tiek per daug sklandu kaip vaikui. Sutinku, yra labai gerų pastebėjimų (pvz "saugumietis", kuris namus saugo), bet man vis tiek skamba per daug viskas logiškai ir nuosekliai. Nevaikiškai. Bent jau ne penkiametės.
Jaučiu jei būtų trečiu asmeniu, tokių abejonių nekiltų ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 18:46
sesė mėta
Nepasakyčiau, kad kitas rašymo stilius, bet jau nuo pirmo sakinio jaučiasi, kad pasakotojas visai kitoks. Labai faina man pati pirmoji scena, kuri pasirinkta "įvesti" skaitytoją į istoriją. Truputį gaila tik, kad čia taip ir nesužinom kaip ji baigėsi. Nors... O gal ir neblogai, jei apsakymo (apysakos/romano?) veiksmas prasideda ir baigiasi herojės, priešais veidrodį besivalančios liežuvį, mintyse.
Šiaip ar taip, gerai čia. Lauksiu kas bus toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 17:45
Luiza Šarlotė
Nustebinai. Visai kitas rašymo stilius, kita kalbėjimo maniera. Net pasitikrinau, ar tai tikrai ČakoPelėdos proza. Talentingas persikūnijimas į vaiko mąstyseną ir labai įdomu buvo vaiko akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį, įvykius, žmones. Atsidūriau pokario Lietuvoje. Tikslus to laikmečio detalių apibūdinimas, veikėjų charakteriai įsuko į siužeto srautą ir jau nebepaleidžia. Net neabejoju, kad bus įdomu ir autorė pateiks ne vieną staigmeną. 
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą