Rašyk
Eilės (78173)
Fantastika (2308)
Esė (1557)
Proza (10916)
Vaikams (2717)
Slam (79)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





sesė mėta sesė mėta

Žiburio link (dvikova)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: kvl


Emilija stovėjo tamsiame koridoriuje lėtai kvėpuodama metalu ir dulkėmis atsiduodančiu oru. Prieblanda slėgė, o nėriniai taip nemaloniai veržė kaklą, kad net pykino. Šiuose tuneliuose beveik visada būdavo karšta. Vis dar nedrįsdama įeiti, moteris vartė rankose puokštę iš blizgiais akmenėliais nusagstytų metalinių gėlių. Anksčiau nebūtų galėjusi įpirkti tokios vestuvinės puošmenos, bet dabar daug labiau norėjosi paprastų paprasčiausių pievų žiedų. Bet tikros gėlės buvo prabanga. Visai taip pat, kaip ir tikras gyvenimas. 

Ji dar kartą atsikvėpė ir nubraukė nuo kaktos besirenkančius prakaito lašus. Ilgas baltas nuometas pešė plaukus. Pasiryžo. Dabar jau nebebuvo kelio atgal. Ištiesusi nugarą, suspaudusi delne puokštę, pravėrė duris.

Per stoglangius plūstelėjusi šviesa privertė užsimerkti. Padvelkė lapais ir daržovėmis. Išgirdo kaip nutilo žmonių balsai. Žinojo, kad dabar visi šešiasdešimt septyni Prieglobsčio gyventojai spokso tiesiai į ją.
Atsimerkė.

Oranžerija šiandien atrodė kitaip. Emilija neprisiminė, kad čia kada būtų buvę tiek žmonių. Storos cementinės pastato sienos nukabinėtos spalvotomis popierinėmis girliandomis, o tarp pakeltose vagose susodintų augalų netgi ištiestas raudonas kilimas. Žinojo, kad Albertas stengėsi planuodamas, tačiau dabar tai tepriminė prastą buvusio pasaulio kopiją. Popierinės girliandos neatstojo smulkiomis lemputėmis žybsinčių elektrinių, gitara grojantis statybininkas neskambino net panašiai į vidutinio profesionalumo muzikantą, oranžerija, prisodinta daržovių ir slyvų, nepriminė gražaus didelių medžių sodo, o Albertas tikrai nebuvo jos svajonių vyras.

Žvilgsnis, prabėgęs tomis bereikalingomis dekoracijomis ir keistai besišypsančiais veidais, stabtelėjo tako pabaigoje. Ten, šalia pasitraukusio į šešėlį Alberto, tarsi užsiėmęs pagrindinę vietą, nušviestas nebepavojingais storo stiklo perfiltruotais saulės spinduliais, stovėjo tėvas. Jis, Prieglobsčio vadovas, žiūrėdamas į dukterį dabar atrodė laimingas. Emilija bent trumpam nusišypsojo.

●●●

Vestuvių šventė baigėsi lygiai po dviejų valandų. Tiek laiko – daugiausia kiek galima leisti žmonėms linksmintis. Po dviejų valandų šypsena nuo tėvo veido nusitrynė ir neprieštaraudami, nebambėdami visi išsiskirstė atgal prie savo darbų. Tik Emilija su Albertu dar turėjo parą laisvo laiko. Tai tėčio suteikta vestuvinė privilegija, medaus „mėnuo“. Prieglobstyje negalėjai sau leisti tinginiauti ilgiau.

Dabar visas gyvenimas susidėjo iš pareigų ir nieko daugiau.

„Jūsų misija yra pati svarbiausia“, „Jūs – naujojo pasaulio adomai ir ievos“ – tai nuolat primindavo tėvas. Emilija, visą gyvenimą buvusi jo mylimiausioji duktė, dabar liko tik dar vienas organizmas „populiacijos atkūrimui“. Ji vengė šios pareigos kaip galėdama, bet atidėliojimas negalėjo būti begalinis. Be to, jautė turinti silpnybę – visuomet tikėjo savo tėvu. Net ir tada, dar anais laikais, kai jis kalbėjo apie tą ateinančią neregėto stiprumo saulės audrą, ir visi kiti teigė, kad jis beprotis.

Aname, dar taip ryškiai prisimenamame gyvenime, Emilija buvo žurnalistė. Manė iki šiol nepraradusi kritinio mąstymo, bet atrodė, kad tėvas net ir dabar savaip teisus. Juk jau dvejus metus paviršius tylėjo. Iki Prieglobsčio nebeatsklisdavo joks radijo ryšys, o tie gyventojai, kurie turėjo viršuje pareigų taip pat ten niekuomet nematė nieko gyvo. Visgi Emilija turėjo viltį, kad tėvas klysta ir jie nėra paskutiniai žemės žmonės. Tik ta viltis atrodė tokia mažytė, jog greičiau buvo net ne viltis, o svajonė.

Visgi svajonė kasnakt vis ilgiau neleisdavo užmigti. Prieglobstis buvo egzistencija, Prieglobstis nebuvo gyvenimas! Tarp tvirtų cementinių sienų, už storų ultravioletinių spindulių nepraleidžiančių stoglangių jie leido dienas, kaip kokia necivilizuota religinės sektos bendruomenė. Nuo ryto iki vakaro – žemės darbai oranžerijose, gyvuliai tvartuose, maisto gamyba, įrenginių taisymas. Naktį – nuvargęs krenti į lovą, vien tam, kad pabudęs užsiimtum tuo pačiu, kad dar jaustum tėvo kaltinantį žvilgsnį, kaip ir jo lūpos vis tariantį „tau jau seniai metas gimdyti vaikus“. Niekam nebebuvo svarbu, kad galbūt ne visi sukurti būti tėvais, niekam nebebuvo svarbu, kad nesi tinkamas praleisti gyvenimą uždarytas po žeme, su tais pačiais šešiasdešimt septyniais, dar ir ne pačiais protingiausiais, žmonėmis. Emilija nebuvo kantri. Ji nenorėjo vis laukti, dirbti ir tikėtis, kad kada nors iš jų Prieglobsčio išaugs nauja žmonių rasė. Ji nenorėjo egzistuoti tik tam, kad toli ateityje kažkas, ko ji dar nepažįsta, kažkas ko dar net nėra galėtų džiaugtis gyvenimu. Ji pati norėjo gyventi. Dabar. Šiandien. Ir visai nesvarbu, kad visi kiti, rodos, susitaikė su egzistavimu. Ji nesiruošė pasiduoti ir pasiaukoti. Net ir jei pralaimėjo tą mažą mūšį ir sutiko ištekėti.

Nusirengiant užtrauktukas ir vėl įtraukė nėrinius. Tyliai nusikeikusi ji truktelėjo stipriau. Išgirdo medžiagą plyštant. Ir velniop! Išsilaisvinusi iš nėrinių spąstų nutrenkė drabužį ant kėdės. Vestuvinė suknelė taip pat nebebuvo prabangos prekė. Tie, kam tėvas leisdavo pakilti į paviršių, naktį galėjo nuvažiuoti į miestą ir prisirinkti jų kiek norėdami iš tylių, apleistų parduotuvių. Emilija būtų mielai ją iškeitusi į ant grilio pakeptą kepsnį. Net ir šia proga tėvas neleido paskersti nei vieno veršio ar kiaulės. Praeitą žiemą du iš „Nojaus tvarto“ gyvulių nugaišo, todėl, kol banda nepagausės, buvo nutarta nebežudyti nei vieno.

Nuoga ji nutipeno per minkštą kilimą ir atitraukė stalčių. Drabužius įžiūrėjo sunkiai. Saulei nusileidus kambaryje degė tik blankios lempelės. Vakar buvo debesuota diena, o lauke saulės baterijos tikrai sugesdavo per greitai. Galop užčiuopusi storą džinsinę medžiagą išsitraukė iš stalčiaus kelnes, tada bet kuriuos marškinėlius. Ištiesė ranką iki lengvos odinės striukės. Suabejojo. Birželis. Galbūt per šilta. Iš tiesų nebeprisiminė koks oras lauke būna šį mėnesį.

Užsikabino striukę ant rankos ir įsiklausė. Vonioje dar kuitėsi Albertas. Pagal jos spėjimą liko dar penkiolika – dvidešimt minučių. Buvo tikra, kad jis jau prausėsi ryte, tačiau šį vakarą jie šoko, ir matyt jis truputį suprakaitavo, truputį susiriebalavo jo banguoti plaukai ir visas grožio procedūras reikėjo atlikti iš naujo. Ją taip erzino tas jo dabitiškumas!
Pritykinusi prie vonios durų įsiklausė. Tyliai niūniuojama „we are the champions“ ir dar tylesni žirklių garsai.

– Albertai! – sustugusi ėmė kumščiu belsti į duris. – Lįsk pagaliau iš ten!
– Palauk, – numiaukė suirzęs.
– Tik jau nepradėk dar ir kirptis! Rytas ateis.

Išgirdo kaip triukšmingai užsidaro stalčius, spynoje pasisuka raktelis ir tuojau priešais ją išdygo jos naujasis vyras, strėnas persijuosęs plačiu rankšluosčiu. Jo ploni dailūs antakiai, kuriuos, buvo tikra, jis pešiojasi, susiraukė. Užtat Emilijos nuotaika iškart pasitaisė ir ji nebesulaikė šypsenos.

– Galėtumei manęs nebesidrovėti, brangusis, – timptelėjo pirštu rankšluostį. Tebepūškuodamas iš susierzinimo jis praėjo pro ją ir, kambario prieblandoje iš savo tvarkingojo komodos galo išsitraukęs trumpikes, jas apsimovė tebesislėpdamas po rankšluosčiu.
– Kodėl tu turi nuolat iš manęs šaipytis?

Emilija tik truktelėjo pečiais. Pagalvojo, jog jis buvo naivus, jei tikėjosi, kad po vestuvių staiga viskas pasikeis. Albertą pažinojo nuo mažumės ir visuomet jį erzindavo. Niekada anksčiau nebūtų pagalvojusi, kad ištekės už jo. Buvo mielas vyrukas, bet visai ne jos skonio. O ir pačių vestuvių anksčiau nebuvo moters planuose. Jos planuose tuomet buvo kelionės į karštuosius pasaulio taškus, reportažai iš karo zonų aplink sproginėjant bomboms, ir, galbūt kada nors, nuosava televizijos laida. Anksčiau tikrai nebūtų pagalvojusi, kad būdama dvidešimt aštuonerių bus tėvo įkalbėta ištekėti ir užsiimti vaikų gimdymu.

– Ar tikrai mes turime ten eiti? – atsisuko nusiminęs vyro veidas. Kaip ir Emilija, paviršiuje jis nebuvo nuo tada, kai čia nusileido pirmą kartą, bet ne taip kaip ji, dėl to neliūdėjo.
– Nebijok, juk naktis – saulė nešviečia.
– Žinau, bet ko tau trūksta, kad taip nori ten?

Nusivylusi ji nuleido rankas ir striukė nukrito ant kilimo. Albertas turbūt vis dar tikėjosi, kad ji persigalvos. Ne, Emilija nesiruošė persigalvoti. Taip pat nesiruošė pačią pirmą vestuvinio gyvenimo parą jam pasakyti tiesos. Tiesos apie tai, kad už jo ištekėjo tik dėl to, kad tarp šešiasdešimt septynių žmonių jis tebuvo geriausias iš blogų pasirinkimų; to, kad pasiilgo turėti bent vieną draugą, su kuriuo galėtų protingai pasikalbėti; kad jau seniai puoselėja gal ir kvailą, bet nuostabią viltį užlipus į paviršių sutikti kitus žmones, kurie gyvena iš tiesų, o ne tik egzistuoja tam, kad už juos kažkada gyventų palikuonys. Negalėjo pasakyti Albertui, kad sutikusi tokius žmones neatsigręždama pas juos ir pabėgtų.
Negalėjo. Todėl tik išsišiepė ir nustačiusi viliokės miną paklausė:

– Ar tu nepasiilgai dangaus?
Albertas vos vos šyptelėjo:
– Vakarieniausim po žvaigždėmis?
– Gal, – suokalbiškai mirktelėjo Emilija.

●●●

Čia buvo taip tylu. Girdėjosi tik Alberto ir jos pačios kvėpavimas, jo marškinių šiugždesys jam judinant rankas ir... Daugiau nieko: jokio paukščių čiulbėjimo, žiogų čirpimo, medžių ar žolės šlamėjimo. Tik absoliuti tyla ir tamsa. Tada, kai jie visi iš čia nusileido į Prieglobstį, aplink buvo aukšta žole sužėlusi pieva. Dabar, net ir nakties juodumoje, galėjai pastebėti, kad jos nebėra. Ant skurdžios žemės, kur ne kur tik negyvi sudžiuvę žolės kuokštai. Net oras kvepėjo nebe taip. Buvo sunkus, dulkėtas.

Tik dangus pasirodė beveik toks pats, kokį prisiminė.
Ne, po trejų metų kalėjimo, dangus buvo beprotiškai gražus. Net ir pilno mėnulio šviesoje žvaigždžių buvo neįtikimai daug. Ji stovėjo užvertusi galvą kol kaklą ėmė mausti.

– Dieve, kaip buvau pasiilgusi, – sušnibždėjo.
– Vadink mane Albertu.

Susierzinimas išvaikė svajingą nuotaiką. Emilija tik stipriai sučiaupė lūpas ir vėl apsidairė. Toli priešais – dar galima įžiūrėti tamsa apsigaubusių daugiaaukščių kontūrus. Dabar miestas, kuris dar prieš trejus metus naktimis apšviesdavo dangų, buvo toks pat tamsus kaip žemė.

– Kas toliau? – Alberto balsas šioje tyloje nuskambėjo stpriai per garsiai.
– Einam pasivaikščioti.

Jis susiraukė, bet nieko neatsakė. Emilija ėmė eiti, ir jis, lyg neturėtų pasirinkimo, pradėjo sekti paskui. Ji pasuko į kitą pusę nuo miesto. Čia, netoliese, aukštyn stiebėsi nedidelė kalva. Stebėtinai sunkiai užpuškavę į viršų, jie apžvelgė atsivėrusias apylinkes.
Ir kaip tik tuomet pasirodė, kad...
Ne, iš tiesų! Toliau, rodos ten, kur kažkada buvo miškas, sublyksėjo šviesa.

– Žiūrėk! – atsisuko į Albertą tiesdama pirštą. Žiburys, rodos, virpėjo. – Kas ten?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Galėsiu paklaust Viktoro. Jis vakar valė stiklus.
– Ne, mes dabar pat išsiaiškinsim, brangusis.
Jos ilgi pirštai sučiupo jį už rankos ir nusitempė atgal, kalva žemyn.
– Ką tu sugalvojai? – murmėjo nepatenkintas vyras.

Prie įėjimo į Prieglobstį buvo dar vienas pastatas. Nekantraudama ji atvėrė garažo duris.

– Juk sakiau – išsiaiškinsim!
– Nori ten važiuoti?! – Albertas atrodė šokiruotas.
– O tu nori eiti?
Įlipusi į vieną iš dviejų džipų sučiupo raktelį.
– Negalima, Emilija!
Ji kilstelėjo antakius.
– „Negalima“? Ar taip nori pradėti mūsų santuokinį gyvenimą?
– Tavo tėvas supyks, juk benzinas... Kur tu važiuosi...
– Albertai, mano tėvas – mano rūpestis. Jis nesitiki, kad tu mane pažabosi, nepergyvenk. O dabar, jei nenori pradėti pyktis, lipk pas mane.
– Bet...
– Ša! – riktelėjo iškėlusi ranką. – Arba lipi ir važiuojam kartu, arba turėsi jam aiškintis, kodėl čia atsivedei ir kur vieną paleidai jo dukrelę.
Vyro pečiai nulinko. Jau nuo pat vaikystės Emilija mokėjo jį kontroliuoti, ir net kontrolės receptas per daug nepasikeitė. Visuomet buvo galima pagrasinti tuo pačiu „pasakysiu tėčiui“.

Džipo motoras garsiai griaudėjo tylioje planetoje, ir pamažu žiburys tolumoje ėmė ryškėti. Sausa, plika žeme jie priartėjo prie miško. Automobilio žibintams iš tamsos išplėšus negyvus medžių kamienus Emilija sustabdė džipą ir išjungė variklį. Žiburys tarp belapių medžių, rodės, vėl suvirpėjo. Laužas?

Maloni šiluma užliejo krūtinę. Jei tai laužas, tuomet jį sukūrė žmonės. Tai reiškia, kad tėtis neteisus ir jie iš tiesų nėra vieni. Tai reiškia, kad galbūt gali būti dar bent vienas „Prieglobstis“. Galbūt didesnis, didingesnis, toks kur žmonės gali užsiimti ne tik pareigomis ir rūpesčiais, kur neturi būti verčiami dauginimosi aparatais! O jei šis laužas ir gali būti tas signalas, tas žiburys, kurio ji visuomet laukė?
Nuo miško pradžios jie ėjo pėsčiomis. Dėl visa ko, stengėsi nesukelti garsų, neleisti tiems kitiems iš anksto žinoti, kad ateina. Neišgąsdinti. Su kiekvienu žingsniu Emilija buvo vis labiau tikra, kad eina prie laužo, o kai galop išgirdo žmonių balsus, kilo toks stiprus noras tuojau pat pasileisti bėgte jų sutikti, jog turėjo rimtai susiimti, kad taip iš tiesų nepasielgtų. Jau net įsivaizdavo kaip kada nors parašys apie šią naktį. Apie tai, kad išsvajotąją išsigelbėjusiųjų koloniją ji rado, sekdama žiburį tolumoje ir...

Albertas sugavo jos ranką. Pro medžių šakas jau iš tiesų matėsi plazdanti liepsna ir aplink ją judantys siluetai. Emilija suskaičiavo aplink laužą sėdinčius aštuonis žmones.
Taip, tai buvo žmones, bet...

Išvydus juos iš arčiau džiugi viltis išblėso. Visi aštuoni buvo vyrai. Visi apsirengę purvinais skarmalais, apsikarstę storomis, blizgančiomis grandinėmis. Du iš jų šūkaliojosi tarpusavyje nesuprantamais garsais, o kiti, laikydami rankose ilgas, į ietis panašias lazdas ar metalinius vamzdžius, žiūrėjo į ugnį. Jos šviesa išryškino jų randais ir nudegimais padengtą odą bei piktas, žiaurias akis. Ne, ne jų Emilija ieškojo.
Atsisukusi į Albertą, išvydo savo pačios baimės atspindį.

– Grįžtam, – pajudino lūpas neištardama nė garso. Abu apsisuko ir lėtai, atsargiai patraukė džipo link.

Akims apžlibus nuo laužo šviesos, miškas tapo per daug tamsus. Albertas, rodos, ėjo užtikrintai, bet ji, keldama koją, staiga užkliuvo lyg už išsišovusios į paviršių šaknies. Refleksiškai pabandė įsikibti į šalia buvusią šaką, bet ši tik garsiai pokštelėjo ir lūžo. Emilija, kartu su šaka, plojosi į žemę. Tą pačią akimirką garsai prie laužo pasikeitė.
Baimės drebinamomis rankomis, kuo greičiau bandydama išsipainioti iš šakų raizgalynės, ji išgirdo greitai tolstančius bėgančio Alberto žingsnius. Klupdama, siusdama ant ją paliekančio vyro, pasileido paskui. Tie kažkur už nugaros taip pat ėmė bėgti. „Šūdas! ” – sumurmėjo po nosim. Matė nedaug, bėgo per lėtai, kliuvinėjo už medžių ir girdėjo kaip jie šūkaudami vis artėja. Tebebėgdama atsisuko. Ir kaip tik tada koja kryptelėjo. Pasijuto bekrentanti, bečiuožianti žemyn. Griuvo ir nosimi ko ne ardama smėlį nusirito nuo iš kažkur atsiradusio skardžio. Vėl pašoko. Jie buvo dar arčiau, o ji nebežinojo net į kurią pusę bėgti. Uždelsė, atrodo, tik sekundės dalį.

Tvirti gniaužtai suspaudė jos žastą, ir tada, dar prieš pradedant klykti, ranka užspaudė burną. Nepastebėtas žmogus truktelėjo atgal ir prisitraukė prie savęs.

– Tylėk. Aš draugas, – sušnibždėjo.

Emilija nematė jo, tik jautė kaip pirštai ant burnos stipriai kvepia benzinu, kaip lėtai jis kvėpuoja palei ausį, o ranka spaudžia liemenį prie savęs, traukia dar arčiau į šešėlį, į tamsą, palei didžiulio mirusio medžio šaknis. Išgirdo, kaip kažkur virš jos priartėjo ir sustojo kelių dvikojų būtybių žingsniai. Vienas kitam jie kažką ūktelėjo. Ji nedrįso net įkvėpti. Tas, kuris ją laikė taip pat nebejudėjo. Tuomet kažkur toliau suurzgė džipo variklis. Akimirką žybtelėjo viltis, tačiau tuomet ji išgirdo mašiną nuburzgiant tolyn.

Būtybės ant skardžio, rodos nuramintos tolstančio ūžimo, lėtai nuėjo atgal. Benzinu kvepiančios rankos atsileido.

– Tik tyliai, – ištarė.

Emilija atsitraukė nuo jo ir lėtai atsisuko. Šalia, tamsiame šešėlyje, stovėjo aukštas plačiapetis vyras, maskuojamaisiais kariškais rūbais ir, rodos, civiliui labiau tinkančia kepure su snapeliu. Jo veidas buvo beveik visas pridengtas tamsos. Prieblandoje ji matė tik išraiškingą ilgą smakrą apaugusį kelių dienų barzdele.

– Ačiū, – sušnibždėjo. Suprato, kad jei ne tas grubus sulaikymas turbūt būtų patekusi tiems laukiniams į nagus. Bet iš kur jis čia atsirado?
Vyras žengė artyn pasitraukdamas iš tamsos ir nusiimdamas kepurę. Blanki mėnulio šviesa dabar nušvietė tamsius plaukus, lyg nuo prakaito limpančius prie kaktos ir smilkinių, ilgą nosį, su senu sugijusiu randu ir šviesias, giliai įstatytas akis. Jos stebėjo Emiliją nustebę, beveik taip, lyg būtų ją atpažinę. Moteris pabandė perkratyti atmintį ieškodama šito veido atvaizdo, bet nieko panašaus neprisiminė. Netrukus, lyg pasijutęs nejaukiai, jis nusisuko.

– Nuėjo, – sumurmėjo.

Ji linktelėjo, vis dar neatitraukdama nuo jo akių. Šiuo metu galvoje ūžė tiek daug įvairiausių minčių. Ar ir nuo jo reikėtų bėgti? O gal jis gali būti toks pat, kaip ir Prieglobsčio gyventojai? Kas jis? Iš kur?
Vyras vėl atsisuko ir nužvelgė ją tarsi vertindamas. Dabar žvilgsnis buvo ramus ir rimtas. Net rūstus.

– Ką čia veikei?
– Mes... Buvome apsižvalgyti.
– Apsižvalgyti čia? Jūs ką, nesuprantat, kad prie šitų negalima lįsti?
Ar iš staiga sukilusios gėdos ar irzulio ji pamiršo atsargumą:
– Ne, mes nesuprantam! Iš kur...

Jis akimirksniu prišoko artyn. Šiurkšti ranka dar kartą užspaudė Emilijos burną, o kita apkabino pakaušį, kad ji negalėtų pasitraukti. Šviesiai melsvos akys buvo taip arti, kad jo vyzdžiuose net šioje tamsoje ji matė savo veido atspindį.

– Šš! Ar išprotėjai? Jei dar kartą išsiduosi – paliksiu jų valiai.
Ji linktelėjo, kiek leido tvirti delnai. Nepažįstamasis pasitraukė ir pyktis jo veide išnyko.
– Aš – Vincentas, o tu?
– Ema.
– O tas, kuris tave čia paliko?
– Albertas, jis... draugas. – Pati nesuprato, kodėl pamelavo. – Jis sugrįš.
Vyro veide blykstelėjo pašaipi šypsenėlė.
– Pagal tai, kaip išlėkė – nemanau.
Ji susigūžė ir vėl apsidairė po tamsų negyvą mišką.
– Tai gal pameni į kurią pusę jis nuvažiavo?
Vincentas pasitrynė nosį.
– Nesakyk, kad planuoji eiti pėsčiom? Į tą pusę be savo didelės mašinos, toli nenukeliausi. Tie, nuo kurių pabėgai vaikštinėja ir ten toliau, tik automobilių jie vengia, o žmonių – ne.
Moteris prikando lūpą.
– Tai ką man daryti?
– Pirmiausia, mums reiktų pasitraukti kur toliau nuo jų.
Jis mostelėjo galva, ragindamas eiti paskui ir žengė tolyn į mišką. Kaip toks tvirtas vyras, jis judėjo stebėtinai tyliai. Emilija pakluso ir patraukė iš paskos. 

●●●

Ištrūkę iš mirusio miško jie ir toliau ėjo tuščia bežade žeme. Jis žengė drąsiai, greitai, nesidairydamas. Emilija, skubėdama paskui, greitai alsavo. Atrodė, kad jie tik tolsta nuo Prieglobsčio, bet ji nenorėjo atsilikti – šitas vyras buvo jos saugumo sala. Dabar išsiilgtas žemės paviršius atrodė baugus ir liūdnas.

Po keliolikos minučių greito ėjimo, prie kalvos ir didžiulio belapio ąžuolo jis sustojo. Prisivijusi moteris palinko ir pasirėmė į savo kelius. Užduso taip, lyg būtų bėgusi.

– Kur einam? – paklausė tarp įkvėpimų.

Storos ąžuolo šakos uždengė dalį dangaus. Tamsa vis didesniu nerimu kaustė krūtinę. Jis apsižvalgė, priklaupė ir sušvilpė. Šešėliuose kažkas sujudėjo. Emilija atšoko atgal, nes iš tamsos pasirodė... vilkas? Gyvūnas, vizgindamas uodegą, nekreipdamas dėmesio į ją, prilėkė prie Vincento. Vyras apkabino ir sušiaušė padaro kaklą. Ne, tai tik vilkinis šuo.

– Čia Markė. – Ištarė tebežiūrėdamas į šunį. – Mes einam į koloniją.
– Koloniją?!
Jis išsitiesė.
– Taip. Prieštarauji?

Emilija stebėjo jį be žado – jis priklauso kolonijai? Mirusioje žemėje, mirusiame miške ji atsitiktinai sutinka žmogų, kuris...

– Tu gyveni kolonijoje?
– Taip.
– Kur? Ar daug ten žmonių? Ar jie...
– Apie trys šimtai. Ne taip toli. – Mostelėjo galvą į priekį. – Ten, kur tas švyturėlis.

Ji įsižiūrėjo į tamsą. Nematė joje jokios šviesos.
– Koks švyturėlis?
Jis priėjo ir atsistojo už nugaros. Ištiesė ranką pro jos petį.
– Matai?

Jo kūnas dar labiau priartėjo ir ties savo kaklu ji pajuto jo iškvepiamo oro šilumą. Stuburu žemyn nuvilnijo keistas virpulys. Šis vyras kvepėjo prakaitu, bet turėjo ir kažkokį savo kvapą. Jo kvapas jai patiko. Įtempusi žvilgsnį, sekdama jo pirštą, dabar visgi tikrai pamatė sublyksint dar vieną žiburį.

– Ten irgi turime transporto, – pasakė Vincentas. – Jei sugalvosi grįžti atgal, parvešiu.
– Tai dabar kodėl... pėsčias?
Jo artumas trikdė.
– Turėjau surasti kai ką. Tam geriau netriukšmauti. – Jis pasitraukė. – O dabar turim eiti greitai, nes iki ryto nespėsim.

●●●

Vincento kolonijos žiburys nebuvo laužas. Tai buvo tikra, lempos šviesa. Didelį, lyg seno fabriko pastatą jie pasiekė dangui rytuose jau blykštant. Net ir beveik lėkdama paskui tą ne itin kalbų vyrą Emilija sugebėjo šį ta išsiaiškinti. Vincentas sakė prisidėjęs prie savo kolonijos gyventojų praėjus gal mėnesiui po audros. Tie žmonės vykdė gana griežtą atranką, stengdamiesi neįsileisti „paveiktųjų“. Jau tada jie pastebėjo, kokie šie gali būti agresyvūs ir neprognozuojami. Vincentas, tiesa, buvo praleidęs saulės radiacijoje šiek tiek laiko, tačiau tai jam, jo paties žodžiais, nepakenkė. Jo kolonija nebuvo taip technologiškai aprūpinta kaip Prieglobstis, bet užtat turėjo tris šimtus gyventojų. Tai Emiliją ir viliojo. Tai reiškė, kad savo struktūra ji vis tiek bus įdomesnė. Dabar jai netgi kilo mintis, kad galbūt, jei ir kiti panašesni į Vincentą, o ne į tuos laukinius, ji galėtų parsivesti juos atgal. Į Prieglobstį. Bandė neleisti mintims skubėti, tačiau jau planavo tolesnį turiningą ir įdomų gyvenimą.
Jie sustojo prie didelių metalinių durų. Vincentas įkišo raktą. Trakšt. Durys prasivėrė ir į juos iš vidaus pažvelgė tamsa.

Emilija delsė. Prieglobstyje prie durų, kad ir kokia neryški, visuomet degdavo šviesa, o ši nepažįstama juoduma priešais gąsdino. Kažkas spragtelėjo ir Vincento rankoje išsižiebė žibintuvėlis. Jo spindulys nutiesė taką iki cementinių grindų bei nykių betoninių sienų. Koridorius buvo toks pat tuščias kaip ir žemė.

– Kur tavo žmonės? – paklausė ji.
– Miega. Naktis.

Pirma į tamsaus koridoriaus gilumą nubindzeno Markė, tada žengė ir Vincentas. Ji pamažu ėmė eiti iš paskos. Tamsoje, vedini tik siauros šviesos juostos jie praėjo palei kelias uždarytas duris, o tada, stabtelėjęs, vyras vienas iš jų pravėrė. Čia ant sienos jau užsižiebė neryški lemputė. Jis praleido moterį į priekį.

– Pamiegok. Kai kiti atsikels viską aprodysiu. Jei ką, būsiu priešais, – jis mostelėjo galvą į duris kitoje koridoriaus pusėje ir uždarė ją kambaryje. Tuojau pat trakštelėjo rakinama spyna.
– Nebijok, – išgirdo jo balsą kitapus durų. – Tik nenoriu, kad tave per anksti atrastų. Jei norėsi išeiti pašauk – išleisiu.

Ji apsidairė po kambarį. Čia buvo vienas langas – rėmas ir stiklas apkaltas kažkokia stora juoda medžiaga. Pats kambarys apstatytas negausiai: senu užtiesalu užklota spyruoklinė lova, spinta, komoda, stalas, kėdė. Ant stalo išvydo žmogaus pėdsakus – pieštukinę su iš jos kyšančiu apgraužtu pieštuku, šalia – medinį drambliuką, ir tuščią, nors ir aptrintą užrašų knygutę. Smalsaudama atvėrė stalčių – tuščias rėmelis, poezijos knyga, plastmasinė plaukų sagė, šukos. Šukose – įstrigę keli šviesūs plaukai. Dabar ji pasijuto, tarsi lįstų ten, kur nepridera ir greitai uždariusi stalčių atsisuko, lyg išsigandusi, jog kažkas ją stebi. Tačiau už nugaros nebuvo nieko. Tik lova. Moteris staiga suvokė, kokia yra pavargusi ir net nenusirengusi griuvo į patalus.

●●●

„Šūdas! ” – burbtelėjo vos pramerkusi akis. Beveik niekad nesapnuodavo, bet štai šią naktį būtinai turėjo būti išimtis. Sapnas buvo toks ryškus, ir net... logiškas? Nuoseklus? Sapne – tik ji ir Vincentas. Šitame pačiame kambaryje, šitoje pačioje girgždančioje lovoje. Neryškioje elektrinėje šviesoje judantys jo krūtinės ir pilvo raumenys, jo kūno karštis, jo kvapas... Dar niekuomet nesapnavo tokio ryškaus ir vaizdingo sapno. Niekad nebuvo trapi raustanti gėlelė, bet šitai jau ir ją sutrikdė. Negi jis iš tiesų jai taip patiko?

Atsisėdo lovoje. Kažin kiek dabar valandų? Ar vis dar naktis? Niekur nematė laikrodžio. Vis dar neatpratusi nuo per gyvenimą išsiugdytų įpročių atsisuko į langą.

Vėl iškilo tas jausmas, tarsi pats tas kažkam priklausantis kambarys ją piktai stebėtų.

„Nesąmonė. “

Atsistojo. Primindamas apie save sugurgė skrandis, bet dabar stipresnis buvo kitas fiziologinis poreikis. O čia nebuvo nei vonios, nei tualeto. Priėjo prie kambario durų. Pabeldė.

– Vincentai!
Tyla.
– Vincentai!

Ir vėl niekas neatsakė. Ji garsiai paklibino rankeną. Durys prasivėrė. Juk jis jas buvo užrakinęs? Dar kartą pajudino rankeną, stebėdama spyną. Gal spyna tiesiog sugedusi? Nusprendusi nebekreipti į tai dėmesio, žengė tolyn. Koridorius vis dar buvo tamsus, tik iš kito galo spindėjo šviesa. Atrodė gerokai ryškesnė nei nuo lempos ant sienos. Saulė? Vadinasi rytas. Gal net diena. Tuomet kodėl Vincentas jos dar nepažadino?

Priėjusi prie jo kambario durų vėl pabeldė. Jokio atsako. Dar kartą. Tuk tuk. Nieko. Lėtai nulenkė rankeną. Irgi neužrakinta. Išvydo beveik identiškai apstatytą kambarį. Net lempelė ant sienos švietė toje pačioje vietoje. Bet ir čia nebuvo nė gyvos dvasios. Lova paklota, Vincento ar jo šuns – nė ženklo.

Ir vėl pasijuto palikta: iš pradžių Albertas, o dabar...
Uždariusi duris, patraukė šviesos link.

Ji sklido iš už lango, nuo kurio rėmo karojo nuplyšusi juoda medžiaga. Emilija stabtelėjo. Kodėl jie nesutaiso šito naktį? Dar kartą atsikvėpusi, užmerkusi akis, ji vis tik greitai šmurkštelėjo pro apšviestą plotą, stengdamasi saulėje užtrukti kuo trumpiau. Tada toliau išvydo blyškią elektros šviesą. Ši šviesa ramino. Koridorius tapo platesnis ir dešinėje ji pamatė pravertas duris. Pažvelgė vidun. Kažkoks sandėlys. Dėžės sudėtos netvarkingai, aukštai viena ant kitos. Neužtrukdama nuėjo toliau. Dar vienerios durys. Virtuvė? Prieglobstyje, dienos metu, virtuvėje visuomet būtum ką nors suradęs. Pabeldusi į staktą ji įžengė vidun. Nerimas ėmė sliuogti kojomis į viršų. Čia irgi buvo tylu. Kodėl? Kur tie kolonijos žmonės? Jei jų čia trys šimtai... Čia ne tik, kad buvo tuščia, bet ir apleista, netvarkinga. Ant spintelės išpilta kaugė miltų, ant žemės voliojasi rėtis. Ji užuodė rūgštų sugedusio maisto kvapą, pamatė puode kažkada virtą sriubą jau apsitraukusią pelėsio pluta. Eidama pro maisto ruošimo stalą išvydo ir kažkokio tiršto skysčio balą ant grindų. Prieblandoje jis atrodė beveik juodas, ir tęsėsi per pusę virtuvės. Čia buvo taip nejauku.
Moteris vėl grįžo į koridorių.

Dar vienerios durys. Galų gale bent jau rado tualetą, nors jis ir nebeatrodė taip reikalingas. Vis tik pravėrė pirmos pasitaikiusios kabinos duris.

Šiurpas supurtė kūną. Kabinoje susmukusi sėdėjo moteris. Jos dilbiai – tamsūs nuo sukrešėjusio kraujo, tarsi kažkokių kastinių žaizdų, drabužiai sudraskyti, irgi kruvini. Emilija ištiesė ranką jos link.

– Ponia... – pirštai prisilietė prie šalto sustingusio peties, ir Emilija vėl atšoko.
– Padėkit! Padėkit! – rėkdama išpuolė atgal į koridorių. – Vincentai!
Kur tie žmonės? Juk jau diena! Kuriam šito pastato gale jie miega?

Nepaisant riksmo koridorius vis dar buvo tuščias. Moteris įlėkė į kitą, pirmiausiai pasitaikiusį kambarį.
Ir vos neatsitrenkė į Vincentą. Jo rankos stipriai sukabino jos žastus ir sustabdė.

– Tualete mirusi moteris! – sušuko jam į veidą.
Jo šviesiose akyse nesublyksėjo siaubas. Jos tapo tik dar rūstesnės.
– Kaip čia patekai?
– Spyna buvo neužrakinta, ieškojau tualeto, ir... Kas ją nužudė?
Viena jo ranka paleido Emilijos petį ir uždarė duris. Tik dabar ji pamatė šalia tupinčią Markę.
– Nereikėjo tau čia vaikščioti, – tyliai, grėsmingai nuskambėjo balsas. – Dabar renkis, Ema.

Jo veidas jai dabar pasirodė lyg viskam abejinga kaukė. Viskas – nuo kaktos iki smakro nebeatspindėjo jokio jausmo. Tik balsas – rūstus, griežtas, toks kuriam negalima nepaklusti. Šią akimirką šis vyras ją gąsdino labiau nei tie aštuoni, nuo kurių ją vakar išgelbėjo. Ji pabandė pasitraukti. Jo ranka paleido, bet jos nugara atsirėmė į duris.

– Ką?
– Renkis, – pakartojo jis. – Neturiu laiko.
Ji papurtė galvą. Ką jis kalba? Kam?
– Vincentai, aš sakau, kad kažkas nužudė tavo kolonijos gyventoją. Kodėl tu tuo nesirūpini? Kur visi kiti? Juk sakei, kad jūsų čia trys šimtai.
Dabar jo antakiai susiraukė, lūpos susispaudė ir veide pasirodė įniršis. Šioje, ryškesnėje už mėnesieną šviesoje, moteris staiga suvokė, kad vyro oda įdegusi.

– Renkis, sakau!
Jo pirštai sugniaužė greta buvusią lazdą. Šuo priėjo prie jo kojų ir taip pat lyg grasindamas suurzgė.
– Kam? – tyliai paklausė ji.

Lazda pakilo ir jo kaktoje atsirado dar gilesnės pykčio raukšlės. Emilija nebedrįso prieštarauti. Virpančiais pirštais ėmė varstytis batus. Vincentas tylėjo, tik lyg pulti pasiruošęs vilkas stebėjo, kaip ji nusitempia marškinėlius, nerangiai nusitraukia džinsus. Emilija kilstelėjo rankas prie liemenėlės užsegimo.

– Užteks, – ištarė jis. – Einam.

Viena jo ranka tebegniaužė pagalį, kita sučiupo ją už plaukų iš nugaros.
Tik žengę kelis žingsnius koridoriumi jie atsidūrė prie durų. Jos prasivėrė ir šviesa beveik apakino. Vincentas grubiai stumtelėjo moterį laukan. Po basomis kojomis Emilija pajuto šiltą žvyrą. Ranka vedė tolyn, ir dabar jie visi trys buvo lauke, vidiniame pastato kieme, apriboti mūrinių besilupančių sienų, juodai uždengtų aklų langų ir mirusios žemės. Ji buvo beveik pamiršusi kaip ryškiai gali šviesti saulė. Diena pasirodė karšta. Oras kvepėjo sausra ir dulkėmis. Pikti spinduliai blykstelėjo į akis nuo blizgančio, prižiūrėto motociklo veidrodėlio. Emilija prisimerkė.

Kiemo viduryje prie seno medžio ir aukšto metalinio stulpo išvydo lyg kažkokių maišų krūvą. Vincento grubios rankos stūmė ją link ten. Vis dar primerkusi vokus kilstelėjo galvą. Stulpo viršuje, net ir dienos metu, švietė elektrinis kolonijos žiburys. Vyras apsuko ją ir Emilija vėl pamatė jo veidą. Akys, įdegusios odos fone, atrodė beveik bespalvės. Tie dar vakar ją žavėję veido bruožai, tekėlė baimę. Kaip dabar ji pasiilgo Alberto muilo kvapo, išpešiotų antakių ir bailių, paklusnių akių!
Vincento ranka stumtelėjo atgal. Nuoga nugara įsirėmė į šiltą stulpo metalą. Vyras numetė lazdą, iš gilios kariškų kelnių kišenės ištraukė virvę ir, apėjęs aplink, pririšo jos rankas prie žiburio.

– Sėsk, – paliepė.

Ji pakluso. Čia, pažemiui, dabar pajuto kažkokį bjaurų kvapą. Lyg pūvančios mėsos, lyg... Moteris apsidairė. Drebulys nuvilnijo per visą kūną. Tai, kas einant iki čia atrodė kaip netvarkingai sumesti maišai, dabar pasirodė besantys žmonės. Daugybė negyvų žmonių, be jokios pagarbos suverstų vienas ant kito.

– Kodėl? – sušnibždėjo vis dar negalėdama atitraukti paklaikusių akių nuo reginio. Kūnas drebėjo nepaisydamas saulės kaitros.
– Jie netikėjo, – pasigirdo balsas. – Jiems saulė siuntė tą pačią pranašystę, bet jie atsisakė tikėti. Todėl likau vienas. Jie man nebetrukdo. Bet tu nesupranti, tu nebuvai šitoje šviesoje, nežinai.
– Ko? – paklausė ji, baugščiai pakeldama į jį akis. „Kalbėk su juo, kalbėk“ – ragino pati save. „Kalbėk, kad jis tavęs nežudytų“.
– Aš viską žinau. Ir tai kodėl mes praradome ozono sluoksnį, ir kaip jį susigražinti. Tu būsi paskutinė auka. Tave man parodė per sapną. Sakė, kad rasiu tave juodajame miške ir tai buvo tiesa. Pranašystė yra tiesa. Kai būsi paaukota saulei mūsų skydas atsikurs.

Dabar jo rūstus veidas įgavo beprotybės kontūrus. Emilija žvelgė į tas blyškias akis ir keikė save. Kaip ji galėjo nepastebėti anksčiau?

– Vincentai, paklausyk... – pradėjo taip švelniai, kaip tik galėjo.
– Tylėk!
Jis pliaukštelėjo rankomis sau per kišenes. Tyliai po nosimi nusikeikė. Kažką pamiršo? Atsisuko į savo šunį.
– Marke, saugok.

Vyras apsisuko ir greitu žingsniu nuėjo atgal į pastatą. Šuo liko. Paklusęs šeimininkui atsitūpė priešais ir iššiepė dantis, tarsi grasindamas perkąsti gerklę.

Jau dabar moteris jautė kaip saulė degina odą. Buvo sausai karšta. Įšilusios žemės ir sudžiuvusios žolės kvapas keistai priminė vaikystę – sausringą vasarą kaime pas senelį, smėlio bandeles, kurias su seserim gamino prie ežero, mašinos ratų suvažinėtą, išdžiūvusią varlę ant kelio palei sodybą. Nuo karščio vėl tarsi tvinktelėjo galvoje ir vaizdinys dingo. Priešais vėl išvydo iššieptus nasrus.

Norėjosi verkti, šauktis pagalbos, bet per daug gerai žinojo, kad niekas neatsilieps, niekas daugiau neateis, nebent tas pats, ją norintis nužudyti beprotis. Ir kaip ji galėjo taip kvailai atsekti čia paskui kažkokį nepažįstamą psichopatą? Pati dėl visko kalta. Dabar nebesuprato kodėl negalėjo, kaip visi kiti, patikėti tėčiu, susitaikyti su tuo, kad daugiau nieko gero žemėje nėra? Tik Prieglobstis, tik darbas nuo ryto iki vakaro, Albertas ir jos dar nepagimdyti vaikai. Kodėl ji negalėjo tenkintis tuo, ką turėjo? Gyventi gal ir buvo geriau nei egzistuoti, bet egzistuoti – daug geriau nei mirti. Juk tėtis visada buvo teisus. Visada!

Ne. Emilija turi nusiraminti. Pabandė lėtai ir giliai įkvėpti, užsimerkusi suskaičiuoti bent iki penkių. „Šš, Ema, neisterikuok. Dar galima kažką sugalvoti. Jis nuėjo. Liko tik šitas šuo. Aš už jį juk dvigubai didesnė, po galais! ”

Nejudindama galvos apsidairė aplink. Visai šalia gulėjo Vincento numesta lazda. Jei tik galėtų ją pasiekti... Pajudino už nugaros surištas plaštakas. Dešinė pasirodė įtartinai laisva. „Gal tas padaras ir surišti nemokėjo? “ Vos stipriau kilstelėjus petį, Markė suurzgė. Kalės kūnas įsitempė lyg pasirengus šokti, tačiau virvė atsilaisvino ir plaštaka ištrūko. Emilija judėjo dar atsargiau. Lėtai lėtai, sau už nugaros tebelaikydama rankas, po milimetrą, po truputį, kuo mažesniais judesiais artino pirštus lazdos link. Užčiuopė. Dabar arba šuo, arba ji, bet Emilija tikrai tyliai nelauks savo mirties. Sugriebė lazdą. Markė pražiojo nasrus ir atsispyrė šuoliui.

●●●

Kalendama dantimis Emilija pritūpė prie sudžiūvusio karklo. Kraujas galop nustojo tekėti iš šuns sukandžiotos rankos. Ji bėgo visą dieną. Per saulę, per akmenis, per mirusią žemę. Nežinojo į kurią pusę: ar į namus, ar į pražūti, bet svarbiausia buvo bėgti. Kojas nežmoniškai skaudėjo, oda degė ir perštėjo, bet galop, atėjus nakčiai, ji pasijuto saugesnė. Aplink kartkartėmis išgirsdavo tų laukinių ūkavimus, tačiau jie nė iš tolo ne taip gąsdino, kaip mintis ir vėl išvysti kraupų šviesių akių žvilgsnį.

Prisėdusi prie storo medžio užmerkė akis. Tik trumpam, tik pailsėti.
Užsnūdo. Ir vėl sapnavo. Sapnavo tą dieną dar vaikystėje. Dieną gyvame, pilname garsų ir kvapų šlamančiame miške, kai palikusi atokiau seserį ir kitus savo klasiokus, ji pati pirma įveikė kliūčių ruožą. Tą dieną, kai suprato, jog svarbiausi darbai nudirbami po vieną, kai už pečių atgal netempia atsiliekantys draugai, kai viskas daroma būtent taip, kaip nusprendi tu, o ne kiti ar likimas. Tai buvo gera diena. Mažoji Emilija stovėjo po medžiu ir laiminga laukė pralaimėjusių, kai kažkur už žalių šakų pasigirdo bjaurus, šiam sapnui taip netinkantis garsas.
Ji pabudo ir pašoko iš snaudulio.

Motoras. Žiburys. Viena šviesa, kuri artėja. Miegai išsilakstė iškart. Emilija prisiminė tą juodą motociklą, pro kurį praėjo Vincento kolonijos kieme ir siaubas išplito po kūną. Tai jis! Greitai pakilusi vėl pasileido bėgti. Jis atvažiuoja! Negi jau pamatė? Kur slėptis?!

Blankioje mėnesio šviesoje išvydo griovį. Nebegalvodama šoko į jį. Koja skaudžiai kryptelėjo ir nuslydo gilyn. Buvo stačiau, giliau nei tikėjosi, ir praradusi pusiausvyrą ji nukrito žemyn. Dabar skaudėjo viską, bet čia, griovyje, buvo tamsu. Čia nė nepasiekė mėnulio šviesa ir ji tikėjosi, kad iš viršaus jos galbūt nesimatys.

Motoro ūžimas priartėjo. Emilija užsimerkė, lyg jaudindamasi, kad jos akys, kaip katino, žybtels tamsoje ir taip išduos. Neišjungęs variklio sustojo ant griovio krašto. Ji laukė. „Nepamatyk. Nepamatyk, nepamatyk. Aš grįšiu į Prieglobstį ir daugiau niekada nebeišeisiu, niekada nekeiksiu savo likimo, tik nepamatyk. “

Motoras vėl suūžė. Pasigirdo iš po ratų riedantys akmenukai.
Jis nuvažiuoja? Replės, spaudžiančios krūtinę, atsileido. Moteris atmerkė akis.

Tačiau tuomet ji išvydo visai ne tai, ką manė išvysianti. Tolyn nuo jos dabar važiavo ne motociklas, o džipas. Džipas, kurio lange liūdnai dairėsi jos tėvo veidas.

– Tėti! – prikimęs balsas vos nuskambėjo. – Tėti! Palauk!

Kasdamasi savo sužeistomis kojomis ir rankomis, nekreipdama dėmesio į skausmą, Emilija keturiomis lipo į viršų. Motoro gaudimas greitai tolo. Beprotiškai greitai kalanti širdis buvo per lėta jį pavyti.

– Tėti! Tėti!

Tik paskutinis šūksnis nuskambėjo kiek garsiau. Džipas jau buvo per toli. Emilija pabandė atsistoti, bet išsukta koja nebelaikė ir ji vėl nugriuvo ant žemės.

– Tėti! – suriko iš visų, staiga atsigavusių plaučių.

Dabar kai jis jos jau nebegalėjo girdėti, balsas nuskriejo tolyn mirusiais laukais.

Motoro gaudimas išnyko ir žiburys nutolo. Ji ir vėl liko viena. Vienišesnė nei kada nors iki šiol. Vienišesnė nei tada, kai iš ramaus ir viltingo bendro buvimo išėjo sau vienai ieškoti šviesos ir gyvenimo. Dabar jau suprato, kad negalėjo jų rasti – mirštančioje žemėje nebuvo ateities. Čia buvo tik tamsa.

Laukinių ūkavimas ėmė artėti.

2017-07-02 11:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 13:10
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-24 18:37
___ _
sustūgusi numiaukė timptelėjo na koks bebūtų veiksmažodis vien jo veiksmažodiškumas klišinis ir neparinkt kitokio vistik
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-19 11:23
Aurimaz
"Pridėti humoro" tai nėra toks pasiūlymas, kai tu imi ir sudedi kelis anekdotus. Tai labiau atsipalaidavimas pasirinktame žanre, suteikiant sau daugiau erdvės variacijoms. Kadangi nė vienas iš mūsų ir taip nerašome komedijų (pvz. Meškiukas rašo kažką panašaus į isterinę satyrą), humoras šiuo atveju būtų vienas ryškiausių elementų, kurių trūksta kūriniuose. Jei tiksliau žiūrėt, trūksta ne vien humoro. Kartais, skaitydamas svetimus darbus, randu vietas kur pats įdėčiau lašą parodijos, lašą hiperbolės, lašą tos pačios satyros ar ironijos... - ko nors, bet ne to perdėto rimtumo. Damastas taip pat teisus - reikia maždaug nujausti, kada tas atsipalaidavimas galimas, o kada ne. Pvz. kūrinio epogėjuje netinkamas pajuokavimas tikrai gali sugadinti visą įtampą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-19 09:35
pikta kaip širšė
Visiškai sutinku su Damastu dėl bajerių tekste. Jei autoriui gaunasi, tai ok, bet jei ne - geriau nedaryti to dirbtinai.
Nemanau, Aurimai, kad kažkas iš rašančių sąmoningai vengia humoro. Tiesiog ne visiems jis taip lengvai kaip tau pasiduota ir tiek :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-17 18:39
Damastas
Komentuosiu ne iš tos perspektyvos, kuomet su padidke ieškai ką autorius „prasileido“, bet turėdamas galvoje ankstesnius darbus ir tam tikrus atsirandančius teigiamus poslinkius. Taip pat nesileisiu spręsti apie minties originalumą ir išliekamąsias vertes. Jau vien kokybiškas „standartas“ yra nemažas pasiekimas, kiek jau mes čia  parašinėjame, pasipramogaujame...
Visų pirma, ačiū, Mėta, kad neprikaišiojai į postapokaliptinę, iš ėsmės baugią istoriją medinių bajerių. Kaskart vis norisi paoponuoti juokelių ir linksmybių mylėtojams.  Apskritai, būtų toks patarimas: jeigu jau nesugalvojate gero pokšto, arba jis (kad ir tobulas) numuša kuriamą VISO kūrinio atmosfera ir keliams užduotis – be gailesčio raus! Čia visiškai rimtai, chebra.
Dabar arčiau temos. Labai kliūna pertekliniai patikslinimai, prielinksniai lipantys vienas ant kito, ne visuomet tiksliai naudojamos žodžių reikšmės, o taip pat nevartotini junginiai. Tokio broko yra gana nemažai, ir man asmeniškai jis visuomet baisesnis, nei gramatinės klaidos.  Bet čia stiliaus bėdos, daug rašant tai išsisprendžia savaime.
Kalbant apie pačią istoriją, pirmas didelis pliusas už vestuvių aprašymą. Butaforiškai nupiešta aplinka, kaip niekas kitas taikliai atspindi kuriamo pasaulio netikrumą, varganą “gyvenimo”  imitaciją.
Toliau, gerai pasirinktas šalutinis “princo” Alberto personažas. Jis nėra antipatiškas, bet ir šlumos jam nepajunti. Bet pats veikėjas, kaip atskiras vienestas, gavosi labai charakteringas, sukurtas įtaigiai.  Taip pat pliusas už visažinio tėvo portretą (stabas, dėka kurio laikosi nedidelės komunos pasaulėlis). Merginai, kaip pagrindiniam personažui, vis dar trūksta šiek tiek įdomesnės spalvos, netradicinių sprendimų, pasaulėjautos. Žinoma, lyginant su ankstesniais merginų paveikslais, Emilijos paveikslas yra daug gyvesnis, nei tarkim Iglės ir Co. Bet šioje istorijoje pagalbiniai personažai gana ryškūs, į tai reikėtų taip pat atsižvelgti, kuriant savąjį protagonistą.
Kiek buitiškai pasirodė žiburio nr.1 pamatymas/ pastebėjimas vos jiems išsmukus iš slėptuvės. Jeigu jo ir ieškota, tai pernelyg lengvai atrandama tik tik išėjus. Gerai būtų jiems nukakti į kitą pvz. apgriuvusio miesto galą, o dar geriau būtų čiut pasiklysti ar panašiai. Tada ir tas žiburys ne toks eilinis, daug labiau intriguojantis ir tt.
Pralinksmino išgelbėtojo pasirodymas paskutinę desperatišką akimirką.
-Tylėk, aš Supermenas!
Iškart taip ir pakrikštijau. Tiesa, pabaigoje, atrodytų, standartinis tipažas nustebino netikėtais viražais. Dar vienas pliusas.
Grįžtant prie Emilijos, reikėtų pastebėti, kad  pagrindinė veikėja jau yra apdovanota žymiai didesne jausmų ir pojūčių palete, jos veiksmai turi savo užslėptas potekstes, ji ne visuomet sako tai, ką iš tikrųjų galvoja, ne visuomet elgiasi pagal taisykles, aplinkos lūkesčius.
Gera scena su moterimi kruvinais dilbiais. Iki to momento visai neblogai vystoma įtampa. Tikrai neblogai. Man, pavyzdžiui, užrakintų-neužrakintų durų efektas beskaitant pasirodė tyčinis, įnešantis baugų neaiškumo, iracionalumo krislą. Gal pas man kažkas blogai su fantazija, nežinau, gal perkaitau saulėje - irgi neatmeskim.
Žodžiu, būna tekstų, už kuriuos imi „sirgti“ juos beskaitydamas. Todėl padariau sekantį fokusą: lavonų krūvas aikštėje, aš savo mintyse išdžiovinau negailestingos saulės kaitroje ir jie man nei kiek nebedvokė. O Vincento „įdegį“ ir psichinę būklę priskyriau dar tik pirminei radiacijos pažeidimų stadijai.
Tiesa, jei jau šitaip kontraversiškai išrišamas personažas (Vincentas), mano galva, jau anksčiau turėtų būti lengvų užuominų ir abejonių, kad kažkas čia ne taip. Žinoma, iškart tuos nerimus sumaniai užglaistant ir keliaujant toliau, kabinantis optimistinių vilčių, teisinant keistenybes, tarkim, aplinkybėmis ir pan.
Ir beje, man pasirodė gana aišku, kad žiaurioje kovoje mergina vis tik nukalė šunį. Aišku, galima buvo aprašyti kruviną sceną, bet ir šis sprendimas pakankamai aiškus, jeigu vis dar vengiate kovos aprašymų. Jeigu atspėjau ir taip yra iš tikrųjų, patyliukais prisigūglinate tekstų apie tai, kaip aprašinėti kovos scenas ir nedelsiant bandote įgyvendinti naujas idėjas jau sekančiame savo kūrinyje ;)
Link pabaigos sumaniai įpintos ir retušuotos sadomazo užuominos. Nežinau ar tyčia, ar intuityviai, bet tokie inkliuzai turėtų sklandžiai susiskaityti tiek suaugusioms mergaitėms, tiek ir berniukams.
Pabaiga netinkamai atlikta. Arba ne iki galo. Sunku numanyti kokia idėja užtaisyta joje. Sunku blogąja prasme. Žinau, daugybę gerai „nukirstų“ pabaigų. Bet čia ne tas atvejis.

Kaip bebūtų, labai pagirtinas šuolis, sese :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-15 09:06
Aurimaz
Parašyta puikiai. Gaila, jog pasirinkta tema man asmeniškai nepasirodė įdomi. Tsakant, geri rašymo įgūdžiai panaudoti labai pusėtinai idėjai išpildyti. Aišku, mažiau apsiskaitę pasakytų kitaip, tad nėra ko nusiminti. Aš paprasčiausiai ryju per daug knygų...
Ko dar pasigedau - bent lašo humoro. Po dutūkstantųjų visi rašykuose pasirodantys kūriniai yra rašomi su neapsakomu rimtumu ir tai jau darosi baisu. Tarkime, jei autorius ima siaubo žanrą, tai tą ir teatrasi - siaubą. Jei imasi fantastikos, tai ir teskaitysi apie fantastiką. Toks tunelinis matymas gaunasi. O norėtųsi, kad griebtų normaliai - kaip yra gyvenime. Drama, komedija, gyvenimo kuriozai, gyvenimo išbandymai - viskas susipynę ir neatskiriama. Tame neturėtų būti tunelinio požiūrio. Galėtum drąsiai imti pavyzdį iš savo oponento, tačiau patarčiau nepadauginti - Meškiukas turi bene priešingą problemą. Jo kūriniuose tunelinis siužeto regėjimas būtų privalumas, nes jis griebia tiesiog per plačiai. Iš kitos pusės, jo kūrinius tuo atžvilgiu įdomu skaityti, net jeigu iki esmės priskapstai negreit.

Šį kartą laurai iš manęs atitenka Meškiukui. Nežinau, kam jis juos panaudos...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 12:47
sesė mėta
Nuar, tikrai ačiū už komentarą, nesinorėjo, kad pasirodytų, jog kabinėjuosi dėl Jūsų nuomonės, tenorėjau padiskutuoti :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 11:24
Nuar
Sese mėta, Jūs juk pati paprašėte pakomentuoti Jūsų kūrinį. Aš to daryti nenorėjau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 08:38
sesė mėta
Ech, Nuar, jei kada nors tamstai pavyks parašyti apie kažką, apie ką niekas dar nėra rašęs, prašau mane informuoti :)
Bet šiaip ačiū už platų komentarą - labai įdomu buvo sužinoti, kad, skaitytojų nuomone, nuolat sprendžiu "globalias problemas" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-08 00:10
Nuar
Fantastų dvikovai skirtus kūrinius tinkamiausia aptari viename komentare.
"Žiburio link". Kai kas iš komentatorių tiesiai pasakė, kad dvelkia kiču. 1969 metais tai, apie ką rašo sesė, nebuvo laikoma kiču. Slėptuvė po žeme, uždara maža žmonių bendruomenė, priverstinės vestuvės, kvaila mergina, dėl kažkokios neprotingos asmeninės svajonės lendanti į paviršių, kas jai blogai baigiasi. Tiesa sakant ir girdėta, ir skaityta, ir matyta. Tie kas pamena amerikiečių rašytojo Harlan Jay Ellison novelę "A Boy and His Dog" bei 1975 metais L. Q. Jones pagal ją pastatytą tuo pačiu pavadinimu kino filmą, šitas scenas prisimins iš karto. Taigi, pagrįstai galima teigti, kad istorija tikrai ne nauja ir, kaip duodanti peną kūrybai kasykla, kitų autorių gerokai išeksploatuota. Žvelkime toliau - paviršiuje klajojančios kažkokių kitų, pasikeitusių žmonių grupės pačios savaime taip pat nėra naujas reiškinys. Daugelyje kūrinių tokius siužeto vingius galima sutikti. Išsigelbėjimu būtų jų išskirtinumas tiems štampams, kurie jau yra susikūrę skaitytojų galvose. Deja, sesė mėta šiuos personažus paliko visiškai už kadro. Tik porą kartų šmėkštelėjo šešėliai ir pasigirdo baugūs jų skleidžiami garsai. Mano nuomone, to nepakanka. Jei autorė nusprendė įtampa dėl šio akivaizdaus pavojaus piešti saikingai, buvo būtina, kad šių būtybių skleidžiama baimė labiau pasireikštų pagrindinės herojės išgyvenimuose. Tik tada įtampa skaitytojui būtų perduota tinkamai ir įtaigiai. Dabar tai veikiau blanki dėmė, nei siaubo kambarėlio tamsi ir gąsdinanti pakampė. Toliau maniakas, girdintis balsus iš aukščiau. Nors tai nėra nauja, tačiau sesei mėtai šią vietą pavyko nupiešti geriausiai. Yra įtampa ir įtaigumas. Dėl tam tikrų neatitikimų spynų užrakinime ir pančių uždėjime pasisakė kiti komentatoriai, todėl aš nesikartosiu. Tačiau šiuos trūkumus aš pastebėjau vėliau. Tą vietą buvo įdomu skaityti, ji mane įtraukė, todėl sužinojau, kad kažkas gali būti ne taip tik iš komentarų. Bendrai paėmus, autorei pavyko sukurti įtikinamą pagrindinės herojės paveikslą. Tokį pat įtikinamą žudiko-maniako paveikslą. Išlaikyti įtampą ir patraukti savo skaitytoją gerai realizuotu kūrybiniu sumanymu. Labiau profesionaliai nei mėgėjiškai.

"Žiopla klaida". Ūkiškai. Su klaidomis. Linksmai. Pasaulinėje fantastikos literatūroje nelabai surasi tokį siužeto vingį, kai du, labai švelniai tariant, mėgėjai išgerti, neįstengė portalo į kitą alternatyvų pasaulį uždaryti. Kad neuždarė, tai dažnai kur taip parašyta buvo. Bet kad tai padarė du pavėpę tipeliai tai dar ne. Prasiveržusios būtybės atrodo visai nieko, kaip iš tos sunkių sapnų serijos, kur balti arkliai bėgioja. Štai jų aš čia ir pasigedau. Grynai dėl kolorito, kadangi scenos su žvėreliais atrodo, kaip iš alkoholinės psichozės anamnezės aprašymo. Kas, beje yra gerai, nes būtent šiuo aspektu Meškio kūrinys lenkia priešininkės tekstą. Savo spalvingumu. Pagrindiniai herojai pastoviai yra judėjime. Jei galima buvo nuspėti po pirmos scenos su draugu išradėju, kad kažkas bus negerai su laiko mašina, tai mažų siužeto vingelių nuspėti buvo neįmanoma. Jie ir gelbėja visą autoriaus sumanymą, sukurdami įdomų skaitytojui pasaulį. Vis tik, atlikimo technika sesė mėta gerokai lenkia Meškiuką. Lyginant "Žiburio link", šis apsakymas, "Žiopla klaida", atrodo gerokai apipešiotu.

Išvados: Meškiui reikėtų daugiau treniruotis ir gludinti savo rašymo techniką. Sesei mėtai tiesiog privalomai rekomenduoju nulipti nuo savo mėgstamo grėblio - globalių problemų sprendimo ir kitą kartą pasirinkti kažką labiau paprasto, kasdieniško.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-06 11:56
Galaxy
Su kokiu malonumu aš vakar prieš miegą skaičiau jūsų abejų kovos tekstus! Mėtos postapo atmosfera ir istorija (kad ir su menkom kliurkom) itaigi, o meškiuko absurdo humoro sarkazmo kratinys privertė susijuokti ne sykį! Abu šaunuoliai! Džiaugiuosi jumis! :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 16:36
Andrėnas
Šaunu, tikrai šaunu. Truputį kičas, truputį klaidelių, bet vėlgi - dvikova reikalauja greičio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-03 11:39
pikta kaip širšė
Būkim sąžiningi: man šitas tekstas patinka vien jau dėl to, kad čia postapo... :-) Dėl to patinka, bet ne mažiau ir dėl viso kito. Pagrindinė veikėja – ne visai tipinė, bet it‘s ok. Geras personažas ir jaunikis, puikiai ir operatyviai perteiktas Prieglobsčio gyvenimas. Veiksmas vystosi greitai, bet dėl to nepasimeta logika. Apie Vincentą – nu ką aš galiu pasakyti – iki tam tikros vietos tiesiog be priekaištų ;-) O dabar apie tą „vietą“.... Nuo pat pradžios iki momento, kai Emilija bėga pas Vincentą pasakyti apie moters lavoną tualete, jaučiausi kaip kylančiame lėktuve: viskas tik gerėjo ir kilo aukštyn. Nuo to taško iki pabaigos viskas pastrigo, dingo pagreitis. Užskubėjai.

Dėl pačios pabaigos taip pat kažkaip abejočiau. Nenustebino ji, o koks netikėtumas finalinėje scenoje būtų labai pasitarnavęs.

Sutinku ir su ankstesniais komentarais, kad yra keletas smulkių klaidų (o gal tiesiog nedapasakota). Tarkime jei stiklai sulaiko UV spindulius, tai kiek pamenu ir fotosintezė negali vykti, nes augalai būtent tą šviesos spektro dalį ir naudoja. Bet tokios apimties tekste aš linkusi praleisti tokias detales. Jei gerai pamenu tai ir Meškiukas kadais su superiniu tekstu „Lengva našta“, nugalėjo konkurse su kūriniu, kur visiškomis sausros sąlygomis chebra požemiuose kiaules augino, nežinia kuo jas girdydami (tikiuosi nieko nesupainiojau....).

Žodžiu: nors ir nenutuokiu, ką ten ištrynei, bet siūlau viską grąžinti ir jei dar kur nors publikuosi, kelti nesutrumpintą versiją, nes visiškai nesuprantu, kodėl iš manęs buvo pavogti ištisi 5 puslapiai skaitymo malonumo. Ir šiaip, pastiprinus pabaigą, galima iki neblogo apsakymo datempti.

Taigi mano nuomone šitas tekstas vertas būti dvikovos nugalėtoju.

Ar jau minėjau, kad vyras+šuo/vilkas man taip pat kelia tam tikrus sentimentus? :-)))



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 20:08
sesė mėta
Aha, Loke, tavo klausimai tikrai teisingi, bet aš turbūt jau tuoj būčiau iki romano išsirašius norėdama į viską atsakyt :D. Pirminė versija buvo 4-5 puslapiais ilgesnė, paaiškinimų aišku irgi buvo daugiau, bet pagalvojau, kad iš vis užmigsit tiek skaitydami.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 19:50
Loke1
o kaip veršelius augina? o kaip Prieglobsčio žvalgai, kur naktimis vaikšto, neaptiko "laukinių"? ar tos kolonijos gyventojų? nesupratau,kaip tas vienas visus šviežiai nužudė juk. Mm!!?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 19:47
Loke1
ir kaip ji dar sugebėjo pasprukti nuo šuns.
norisi labiau suprasti, kaip ta radiacija veikia.
o kaip jiems nesibaigė deguonis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 19:46
Loke1
tai jau žinau, kad mėgsti žudyti savo herojus, bet ta Ema tokia žiopla, ne kaip karo korespondentė, ot, pati kalta dėl visko.
paskutinis sakinys toks labai jau taupus. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 19:29
Meškiukas
Aš jau net visai norėčiau pasiduoti perskaitęs :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 16:17
sesė mėta
Ai ne, tikiuosi kabinėjimo manija greitai nepraeis. Tokie komentarai patys naudingiausi :) Jo, su ta spyna neišsprendžiau gerai. Apie Vincento "laukiniškumą"turėjau hipotezę, bet matyt ir vėl nuslėpiau nuo skaitytojų. Et...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-02 13:28
ČakoPelėda
Gerai pavaizduotos vestuvės, pagauta Emilijos nuotaika, jos nepasitenkinimas ir nostalgija praeičiai – nebuvo sunku susitapatint ;)
Įstrigo bene geriausiai viską ceremonijos „iškilmingumą“ apibūdinantis sakinukas – „Emilija būtų mielai ją iškeitusi į ant grilio pakeptą kepsnį.“
Kūrinį pagyvino Vincento atsiradimas, jau netgi pakvipo seksu: „Šis vyras kvepėjo prakaitu, bet turėjo ir kažkokį savo kvapą. Jo kvapas jai patiko“ :D Gaila, kad jis pasirodė toks...įdegęs ;)
Įdomi mintis, kad nuo saulės radiacijos tampama laukiniais ;) Niekad nepagalvočiau, bet jei taip kalba medikė, tada tikiu :D
Įdomu, kodėl Vincentas buvo normaliai apsirengęs ir gebėjo apsimest normaliu, o tie „laukiniai“ – jau nebe? Juk Vincentas irgi nesisaugojo saulės?

Užkliuvo ta užrakina – neužrakinta spyna. Vincentas rakina merginą ir net nepatikrina, ar  durys užsirakino? O Emilija? Ji girdi, kad ją užrakino, bet nepasidomi, ar būtų įmanoma iš čia ištrūkt nelaimės atveju? Kodėl racionaliai mąstanti mergina  besąlygiškai patikėjo Vincento geranoriškumu, nes tokiu atveju jis būtų palikęs tą raktą jai?
Ir apskritai, kaip apdairus, tiek žmonių išžudęs maniakas, jis gan žioplavotas.  Nesugeba užrakint merginos, jam nepvyksta jos net normaliai pririšt, palieka saugit auką tokiam pačiam žioplam šuniui.
Kažkaip įsisvaizduoju,kad daugybė maišuose pūvančių lavonų turėjo skleist baisesnį kvapą, nei čia apibūdinai :)) Nes dabar ji šalia tų lavonų sugeba užuost netgi „įšilusios žemės ir sudžiuvusios žolės“ kvapą.  Aš net skaitydama puikiausiai užuodžiau tuos lavonus, o jai neužkliuvo, mat :D

„Kaip dabar ji pasiilgo Alberto muilo kvapo, išpešiotų antakių ir bailių, paklusnių akių!“ – kiek suabejojau,  man rodos, jei būtų pasiilgus, gal sakytų „dailių antakių“ ir „mylinčių akių“ :)

Gerai atksleistas nepriklausomos, kiek išlepusios merginos, uždarytos Prieblobstyje, portretas. Gal į bendrą paveikslą kiek neįsipaišė toks vaikiškas pareiškimas:  „Arba lipi ir važiuojam kartu, arba turėsi jam aiškintis, kodėl čia atsivedei ir kur vieną paleidai jo dukrelę.“ – ši vieta turėjo parodyt, koks vėpla yra Albertas, bet man kažkodėl ėmė mažiau patikt ir pati Emilija. Nors šiaip jos portetas gan išbaigtas ir harmoningas.

Kūrinį perkskaičiau su dideliu malonumu, tiesiog paskutiniu metu užsikrėčiau kabinėjimosi manija, bet gal praeis ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą