vėjui nieko negaila

esu kaip vėjas
nieko negaila
viską praradęs tapau savimi
ir sudie
nauji horizontai verias
oras prieš lietų
rasota rožė sode
sėdžiu ilgai švelniam lietuje
ir galvoju kažką nesvarbaus
apie mirtį
poezija reikalauja tik grožio ir trapumo
amžinybės fone
viskas laikina ir dūžta esame jūra
atsitrenkianti į dieviškąjį krantą
ak, tos uogienės
svarainių, šaltalankių, putinų
o aš vis ieškau prasmės
prisilietimai bučiniai aš tave myliu
kartais pykstu
o aš vis klajoju po savo pasaulius
vis pamirštu
vis praleidžiu tai,
kas svarbu

vėjui nieko negaila