Panašūs

O negalvok,
kad akys uždengtos
ir horizontai tik todėl išnykę.

Prisimenu – buvo jaunystė...
Mažėja viskas, ką paimk –
ir saujoje, ir atminty
užsiskleidžia erdvė, kaip Lukiškių kalėjimas
ir durys, žiū, ne durys jau –
ir jos į aklą sieną virsta.

Tyloj nuščiuvusioje, skambčiodami raktais,
dar vis manydami, kad reikalingi
vaikščioja sargai.

Nespėjau paskubėt į tarpdurius,
kad siena neužaugtų jų.
Čiurlena kosmosas kaip muziką į sielą
ir – ką regiu?

Ne siena tai – miražas sienos,
vaizduotės kūrinys, apsireiškimas dvasios;
kuriu pasaulį panašiai kaip Dievas
ir nieko nuostabaus,
jeigu su Juo panašūs.