Stebuklingas Dočkutės išgijimas

Kažkur ties Ramygala mažo šalies miestelio buvusiose fermose ūžė staklės: buvęs valstietis rankomis gamino teftelius.
Kodėl ūžė staklės?
Gamyklos direktorius juokavo, kad tai ūžia vyriausio vadybininko Babajaus smegenys. Babajus buvo sugalvojęs daug europinių patobulinimų darbo procese ir kodekse.
Bet Babajaus galvoje neūžė.
Taip tik atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Iš tikro ūžė oro kondicionierius, kuris veikė pilnu pajėgumu.
Darbo sąlygos po Babajaus sumanymų buvo pilnai europinės.
Jas garantavo komfortą dirbant ir gerus prisiminimus poilsiaujant.
Darbininkas sėdėjo su pamperu, užsegamu dviem lipniomis juostelėmis, nes jis negalėjo atsitraukti nuo teftelių gamybos nei sekundei.
Darbininkams pamperus keisdavo kas keturios valandos.

Dočkutė ištiesė ir kaire ranka išlygino pampero nugarėlę.
Ji buvo nepaprasto grožio mergina, tik apie tai ji nieko nežinojo.
Jos iššaukiančiai ilgas kaklas tiko riešutams skinti, bet
Dočkutė buvo ta jauna moteris, kuri keisdavo darbininkams pamperus.
Tik ką baigusi mokyklą ji neįstojo į statybos kolegiją, motina nenorėjo, kad ji valkatautu arba emigruotu su Staskiu į Hamburgą, todėl nunešė kyšį direktoriui, kuris ir davė darbą gražuolei Dočkutei.
Nieko sudėtingo pakeisti pamperą, bet ir tokiame darbe buvo atsitiktinių klaidų, kvailysčių ir nemalonumo.
Dočkutei patiko pats pamperų keitimo ritualas: išsikvieti darbininką, kuris parausta, nes mato kokia graži pamperų keitėja.
Darbininkas ir Dočkutė pasišalindavo nuo kitų darbininkų akių į patalpą, kuri buvo rūsyje.
Dočkutė jau iš anksto, kaip dabar, pasiruošdavo reikiamo numerio pamperą.
Darbininkas nusimaudavo kelnes.
Retai kuris darbininkas privarydavo iki nugaros. Bet pasitaikydavo...
Dažniausiai pamperas buvo sunkus nuo šlapimo.

Kada laimingas besišypsantis darbininkas išeidavo į darbo vietą Dočkutė eidavo į antrą aukštą ir salę, su dirbančiaisiais, stebėdavo iš aukštai.
Po keleto dienų tokio atidaus stebėjimo ji jausdavo, kurį darbininką iškviesti ir kurio numerio pamperą pasiruošti.
Babajus nenuleido akių nuo gražuolės Dočkutės.
Jis bandė jai pasakyti, kad ji jam patinka, bet jis negalėjo to padaryti, nes ji buvo tik pamperų keitėja, o jis jau kopė į pavaduotojo vietą.
Jis slėpė, kad geria, nes negali būti su mylima moterimi, o yra priverstas daryti karjerą.

Po mėnesio ji jau turėjo savo simpatijas: du vyriškai atrodančius darbininkus, kurie mokėjo ne tik dirbti samdomą darbą, bet savo vyriškais žvilgsniais į Dočkutę, padėdavo jai išlikti moterimi.

Dočkutė įsigudrino jiems slapta atnešti vyno, degtinės, šlapimą varančių..

Mergina net nepajuto kaip įsimylėjo juos abu: vyriškus, tyliai gaminančius teftelius gyslotomis rankomis.

Po darbų du vyriškiai tylėdami Dočkutę lydėdavo iki namų.
Vyrai tylėdami sugrįždavo į bendrabutį, kuriame gyveno dviese mažose vaikiškose lovelėse.
Jie neturėjo tiek džiaugsmo, kad turėtu apie ką kalbėti.
Jie tylėdami valgydavo  jiems darbdavio dovanotus riebios kiaulienos teftelius.
Gerdavo spalių arbatą.
Išsiskalaudavo kojines ir  eidavo miegoti.
Ryte prabusdavo linksmi, besišypsantys. Jų neslėgė dideli atlyginimai ir neįgyvendintos svajonės.
Kvapas kambarėlyje buvo siaubingas.
Tefteliai nors ir suvirškinti siaubingai dvokė.
Vyrai  per tiek metų priprato.
Neviltis apimdavo tuos, kurie pirmą kartą ateidavo į svečius.

Vyras, visiškai užsimiegojęs, kaip ir lemta sekmadienį, atidarė duris.
Ant slenksčio stovėjo Dočkutė. Ji rankoje laikė arbūzą.
Didelį, kurio negali suvalgyti net du vyrai ir moteris.

Jie džiaugėsi visą sekmadienį.
Saulėta diena pasitaikė.
Jie nuėjo į vietinį turgų prie autobusų stoties, pirko vyšnių.
Valgė visi raudonomis burnomis.
Vakare jie išsiskyrė net nepasibučiavę.
Jie džiaugėsi giliai širdyje ir užmigo su vaikišku noru būti mylimiems.