Mein Kampf

1.

Kiekvienas rytas prasideda
čaižiu mobiliojo žadintuvo aliarmu
achtung achtung

išplėšia sąmonę
iš sapno vidurio

achtung achtung

pirmieji aušros spinduliai
nardo
tarp paklodžių apkasų

kaip snaiperių taikikliai

už lango švytruojant
kregždėms –

bepiločiams Dievo dronams
išlankstytiems
iš dangiškos skardos

pagalve dengiuosi akių
obuolius
tai vienintelis
likęs davinys

dar penkioms minutėms
atidėjęs aliarmą

mąstau
kaip galėjau nubusti
jei šiąnakt negalėjau užmigt

jei vakar
sidabrinės mėnulio kulkos
praėjo kiaurai per kūną

ar mirusiam kariui
vis dar svarbu

laimėtojų ar pralaimėtojų
pusės

2.

achtung achtung

slenku lėtai iš miego
nuomario

žiebtuvėliu atidengiu priešinę
ugnį

cigaretės ir kofeinas
mano mirtinos kulkos

žudančios nuovargį

iškvėpiu
dūmų užsklandas

pats sau pučiu
miglą
į akis

3.

kaulai ir sąnariai
įsitempę raumenys

bando nugalėt žemės trauką
tamsų požeminį mėšlungį
traukiantį
vis į tą patį mėšlą

ir kažkokia antgamtiška jėga
skatinanti išlipti iš jo

4.

nežinau kas man šovė į galvą
bet rikošetu
visos mintys atšokdavo

nuo kieto skeleto
kevalo

žvelgiau į mirtino priešo atvaizdą
keikdamas kaip žiauriai
jis žudo mane

visais būdais be atvangos
be jokio gailesčio

žvelgiau į mirtiną priešą
„sputnik“ aš
menimis
skusdamasis priešais
vonios veidrodį

tamsiąją veido
pusę

į kurią dar nespėjo
įsmeigt savo vėliavos

suknisti kosmoso užkariautojai

5.

„Spraunius prieš Spraunių“
o kur trečiasis
brolis kvailelis

čia pat atsakau
„Spraunius prieš Spraunių“
išties

buvo trečiasis

pasaulinis

6.

kurmiarausiais išvarpyta žemė
kurmis sugrįžęs

į apkasus

sako regėjęs Dievo veidą

kurmis suvokia
neliko nė vieno
kas juo patikėtų

„balandis žiauriausias mėnuo“
prikelia po žiemos miego
kritusius sodininkus

bet jeigu ne jie
prieš ką būtų kurmiui

kovoti

7.

aš nuodiju vandenį kuriuo vaikščiojai
pesticidais teršiu grūdus
kol tu ieškojai juose palyginimo

laidau keiksmus apie tavo motiną
laidau strėles į tavąjį tėvą
kurios nežino nei krypties nei taikinio

žiūriu į raudoną spalvą
matau tavąjį kraują

tekantį iš mano įpjauto skruosto
kurį pats tau ir atsukau

8.

kovo mėnesį
kovai ruošiasi kovai
apsigyvena kažkur kaimynystėje
kapinėse prie bažnyčių ar parkuose
skiriamuosius bruožus dangsto
įsimaišę su varnų ir kuosų kolonijomis
sąvartynuose pašo mano šiukšles
šaukia karingus „kran kran“
prikimusius „karan karan“
kad pačiam norisi atsikrenkšti
suka ratais žvalgybiniais sumetimais
virš mano būstinės
suka lizdus
iš šakelių ir tranzistorinės vielos
savo lizdus iškloja žole
mano paliktais plaukų kuokštais ir
eilėraščių skiautėmis

kovo mėnesį
išsitraukiu fotoaparatą
apsigyvenu kovų kaimynystėje
kapinėse prie bažnyčių ar parkuose
įsimaišau tarp pernykštės lapijos
daikteliauju
sąvartynuose
likęs vienut vienas
šaukiu „karan karan“
suku galvą
žiūrėdamas
į kovų sukamus lizdus

galvoju su tokiais –
nepakovosi