Draugystės

svarbiausia kas už kadro pasilieka
kur vaipos dienos padrikos ir paikos
prie seno kino teatro žydint liepoms
dugne fontano žuviai vos paliepus
tviskėti ima žvaigždės kaip kapeikos

kadaise mestos kad sugrįžt galėtum
kitam laike pabudus nepaklysti
po daug seansų į tą pačią vietą
ir vėl sugrįžt kaip debesys kaip lietūs
prie kino teatro buvusio „Draugystė“

beliko tik vienatvė restauruota
palydima žvilgsniu ties saulės vartais
kai gyveni narve tačiau be grotų
kad gyveni o gal tiesiog atrodo
kad vėjas vis laisvesnis pučia kartais

monetos blyksinčios dugne fontano
už jas daugiau nenusipirksi nieko
praėjęs laikas tarsi būtų mano
seansas vienas paprastumo meno
tarp žiedlapių pabirusių ar sniego

gerai nebežinau kelintą sykį
motyvas sapno vėl pasikartoja
klausa atšimpa bet vis tiek klausyki
kaip čiulba liepose seniai išnykę
moliniai paukščiai iš šviesaus rytojaus

kuris kas kartą aušta vis tamsesnis
pro akinius nuo saulės užsidėjus
burnoj įstrigęs naujas laisvės kąsnis
kada nubudęs dar bandai suprasti
šituos ūkų ūkus ir vėjų vėjus