Kelionė po Savęsp (13)

Kuomet pasaulį vaikštai širdimi

Džiaugiausi ir, beje, labai džiaugiuosi  iš Poetų kalvės  girdėdamas lyg ir apie naują žanrą literatūroje – proeziją. Tai Pro (prozos) ir Poe (poezijos),  susiėjusios į bendrą tekstą, išraiška. Patikėti buvo nelengva. Todėl kaip gebėdamas stengiausi  pasitikrinti  išgirstą žinią,  kol pagaliau Pro ir Poe kone vienu balsu ištarusios „žiūrėk“, kištelėjo  po nosimi užrašą.
Žiūrėjau ir skaičiau:
  Sakyčiau retas ir itin gyvas / ekspresyvus proezijos (Pro ir Poe) atvejis.
Ir parašas: Poetų kalvės, antspauduotas sunkiu kūju.
  –  Ir kas iš to? žvilgčiojau tai į Pro, tai į Poe. 
  – Tarp  mudviejų santaikos  padaugėjo. – pasakė Poe,
  – Poe  nuosavybėje širšių sumažėjo. Ar bent mažiau geliančių užsiliko, – savaip  pritarė jai Pro.
  – Tariu „proezija“, kad ir  tyliai, mintyse, tačiau irgi  kažkodėl jaučiuosi laimingas. Keista.
  – Tai labai natūralu. Ponas Akademix mus į  balių  kviečia. Vakarėliu jį vadina, tačiau mes žinome, kad reikia kopėčių, reikia kilstelėti į viršų, kad  pamatytume, kas kaip ten atrodo.  Net nuo kur iki kur įsiruošęs pono Akademix balius. Visa Rašyk aukštuomenė talpinasi.
  – Taip,  taip,  visa, – burbtelėjau  panosėje ir  prisiminiau Aną Pavlovną Šerer.  Tai buvo ne taip seniai, 1805 metais. Tuomet dar rytas, kai gavau nuo jos pakvietimą.   
„ Si vous n`avez rien de mieux afaire, Monsieur le comte, et si la perspective de passer la soirėe chez une pauvre malade ne vous effraye pas trop, je serai charmee de vous voir chez moi  entre 7 et 10 heures. Annette Scherer. “*
  – Žinau, ką  reiškia geri  vakarėliai, bet kada  juose  buvau, jau ir prisiminti  neįmanoma. Nebent kai karietoje būnu.
  – Na va kaip smagu!  Bus proga prisiminti ir palyginti.
  – Kodėl sakai – bus?
  Dar nežinojau, kad Akademix surengtą vakarėlį esu pakviestas ir aš. Net ir skaitant jo pakvietimą dar vis neatrodė, kad esu Pranas, kurį jis tikisi suradęs – jau seniai visiems  tik dziedulis, jau pasauliui ir karieta lyg užmiršta, o juolab, kad esu buvęs jos vežėju. O ir Prano vardas apnykęs, nukankintas iki Pranuco, iki  suvaikėjimo. Tačiau žinojau  ir tikėjau, kad  garbingasis  Akademix nemoka apsirikti ir, nušluostęs dulkes nuo Pranuco, surado Praną,  surado  tai, ko kažkodėl jam prireikė. Ir juo buvau  aš.
  Labas, Pranai! Gal užsuksi į vakarėlį? Bus mergikių, vynciaus ir zakūskės:) Vakarūška organizuojama mano teritorijoje, kuriai priklauso ir mano kišenės.
  – Sunku  patikėti, o ponios, – perskaitęs ir kartą, ir kitą, pasakiau  Poe ir Pro. – Akademix puikiai žino, kad karieta sudužo po šešerių jos kelionių metų. Galima sakyti, kad XXI amžius  prasidėjo tokia skaudžia netektimi. Suprantama, kad neegzistuojantys dalykai mokslui nerūpi.  Akademix ne išimtis. Kodėl dabar parūpau? Ar kad gegužė tokia šalta?
  – Šiandieną jau – ne. Matyt, sureagavo į jo kvietimą ir  gegužė, –  nusišvietė Poe.
  – Galima manyti,  kad jis išgirdo ir mano šnektą. Kalbu, žinoma,  apie  Akademix. Aš ir dabar kartoju... Kaip ten? Nagi parašyta. Skaityk, vežėjau.
  Man atrodo, kad nemokame būti karietos keleiviais.  Ją daužome, niekiname, laidojame, o iš tikrųjų karieta važiuoja. Suprantate?  
  – Dabar vėlgi  sakau, kad jeigu  rašinį  aptiko Poetų kalvės, labai neprotinga būtų manyti, kad jo nežino Akademix, kad apsiėjo neapčiuopęs, nepasižymėjęs pieštuku, neįkėlęs į skubiausiai  apmąstomų darbų dienotvarkę šito mano regėjimo: karieta važioja.  Tai kaip žinia, kad Kristus prisikėlė.
  – Atleisk, o aš tik dabar, Pro, suprantu tavo žodžius. Prieš  kelias dienas pats juos sukroviau ir proezijos  tekstą, o va...
  – Tai ir mudvi su Poe dėl to kaltos. Taip, taip.  Aš atsiprašau ir  suvokiu, kad  ne šiaip sau poniomis pavadinai. Vidinis, beje, irgi. Karieta persikelia į dvasinį pasaulį, o tai, kaip suprantu, ne paprasta. O mes palikome tave su tuo pačiu botagu, su tuo pačiu vežėjo garderobu, taip ir neišvilioję išeiti iš karietos pasostės.  Na vieną, kitą, gal trečią kartą. Duobėje palikome. Tačiau štai išsikapstai, o tai, kad sugrįžta atmintis iš 1805 metų, – o Viešpatie! –  aš ir  pati nelinkusi  patikėti.
Bet užtat girdžiu, atsimenu aitvarus. Reikia manyti, kad jie sugrįžta.

Mažyčiai aitvarai po sielą sklando,
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudina, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi - kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ar dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
Dabar, vyruti, eik!

  – Va, va, o jūs rodote į mane ir šiepiate kaip miegantį. Tai Savęsp  pasaulio būsena  Ar gali taip atsitiki, jeigu  karieta išvažiavusi į dvasinį pasaulį? Ir taip sumaniai  išvažiavusi, kad ir aš dažnai  nepatikiu. Ir  net aitvaras,  sėdintis ant  slenksčio, man darosi nepatikimas.
  – Manykim, kad  už tave patikėjo Akademix, – pašmaikštavo  Poe.
  – Užtat man labai  įtaigi pasirodė Pro nuomonė, kad tokia būtis kiekvienam  mokslininkui yra įdomus tyrinėjimų objektas.

O ten ir aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
– Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje
Ar Palangoj.

– Atsiprašau. Ir aš noriu pabūti su aitvarais. Ne  dėl  to, reikalinga ar nereikalinga aš  jiems, bet  kad proEzija  neprarastu  savo  veido. Gražus jis ar negražus, bet norėtųsi, kad ji būtų pažįstama  iš veido.  Visiems, – pakalbėjo Poe. Žinojo, kad pašnekesys tuo neužsibaigs, bet karietos reikalai  darėsi solidesni, parūpę ir publikai, kuri rimtų dalykų nevengia kaip ir pasakų. Ir nemenkas įtarimas, kad jais susidomėjo ir  akademinė grietinėlė.

Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi –
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus prikalta ji vinimis,
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžiais ją
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.
-------------------------------------------
* Jeigu jūs, grafe, neturite geresnių sumanymų ir  jeigu ne ypatingai jus gąsdina vakaro perspektyva pas  nelaimingą ligonę, tai aš būsiu labai laiminga  šiandieną jus pas save matyti tarp septintos ir  dešimtos  valandų... Ana Šerer.