Babajus labai gailėjosi, kad jo žmona Mamedova visiškai jo neapgaudinėja.
Jis stebėjo neramų ir dygliuotą Kazlas Du gyvenimą.
Kazlas Du žmoną buvo neištikima ir pirmadienį, ir antradienį, ir su Juriku, ir su Lioša.
Todėl Kazlas Du taip dažnai keitė veido spalvą.
Jis gyveno drumzliną, bet tekantį gyvenimą.
Babajus pauostė kvepalų buteliuką.
Jis pažvelgė į savo šlepetes ir suprato: jo gyvenimas pilkas, vienodas, sėslus, gulintis.
Babajus tokį gyvenimą vadino daržininko gyvenimu.
Vyras jis buvo išvaizdus: galva ir kūnas sudarė paminklinio didvyrio kompoziciją.
Kiekvieną kartą, kada jis pažiūrėdavo į veidrodį ir pamatydavo save, jis valingai ištardavo:
“ Tu esi Babajus, kuriam skirtas kitoks gyvenimas. Prabangus ir su kita moterimi”
Babajus vėl patraukė orą iš buteliuko.
Atėjus pavasariui vyras vis dažniau prabusdavo išpiltas sūraus prakaito.
Tas jausmas, kad esi neturtingas ir ne su ta moterimi gyveni jam kėlė norą prakaituoti.
Įsispyręs į šlepetes jis sėsdavo ant unitazo ir kaukdavo.
Tik nervingai pliaupiantis lietus nusinešdavo neturtingo ir suklydusio žmogaus šauksmą.
Jis norėjo būti stipriai pririštas prie lovos stipinų, plakamas samdomos mazochistės.
Jo išpuoselėtą viltį gyventi kažkas nupjaudavo lyg dešrą šveicarišku aštriu peiliuku.
Pajutęs, kad viltis nupjauta, vyras susiimdavo už galvos: tai buvo valandos, kada jis aštriausiai pajusdavo savo gyvenimo seklumą, beprasmiškumą. Ypač aštriai jis jausdavo tos kitos ir kitokios moters nebuvimą.
Tos kitos moters tolimą aidą.
Jis ir vėl pilna nosimi įkvėpdavo į plaučius kvepalų kvapą.
Mamedova tingiai paklausdavo:
- tu miegi?
Babajus kukčiodavo, bet žodžio neištardavo.
Mamedova jautė, kad Babajus gyvena be prasmės, bet ji ne tam su juo gyveno, kad jam dar ir prasmės duotu. Gauni nakvynę ir dėkok.
Prasmės tau nežadėjau.
Mamedova nemušdavo Babajaus, bet unitazo dangtį ištepdavo “Fe iriu”, kad ilgai nesinorėtų sėdėti.
Babajus slėpė nuo Mamedovos kvepalų buteliuką.
Kvepalai priminė jo pirmąją meilę Natali.
Aštuntokė mergina Natali praeidama mokyklos koridoriais kvepėdama lyg deivė iš paveikslo.
Po dešimt sunkių vedybų metų jis tris metus ieškojo bent tokio kvapo.
Rado.
Mamedova aptiko tą buteliuką atsitiktinai, karpydama nagus. Pauostė ir supratusi, kad kvepalai ne jai: išpylė į kriauklę.
Babajus nusipirko kitą buteliuką ir paslėpė dar giliau.
Tomis beprasmiškomis naktimis, kad prasmė jį apleisdavo jis sėdėdavo ant lipnaus unitazo ir uostydavo savo jaunystės pirmosios meilės kvapą.
Babajus nemėgo pagrindinių autostradų, valstybinių kelių.
Vyras mėgo atokius vieškelius, dviračių pravažinėtus takus miškuose, apleistas grybavotės.
Jaunystėje jis dažnai jam patinkančiose, liūdesį jam sukeliančiuose vietose parūkydavo viena dešimtį cigarečių, bet bręsdamas jis suprato, kad rūkymas jam sukelia tik liūdesį, todėl rūkyti metė, bet gerti nepradėjo.
Negavęs eilinį kartą darbo, Babajus pasiprašė į peilių galandimo meistriškumo kursus.
Jo galvoje brendo projektas, planas.
Iš paskutinių pinigų jis supirko visus aštrius peilius. Visus, kokius rado turguje.
Jam užteko trijų mėnesių, kad jo peilių galandimo verslas suklestėtu.
Visos kaimynės nešė jam peilius galandyti.
Ne todėl, kad jis gerai galando, o todėl, kad buvo malonu su juo bendrauti, pasikalbėti, pasipasakoti.
Mamedovai kilo klausimų: kodėl jis turi tiek daug aštrių peilių? Kodėl kaimynės taip ilgai su juo kalbasi? Kodėl jis nebesėdi ant unitazo naktimis?
Kodėl jau savaitė namuose tvyro kažkoks svetimas kvepalas?
Vieną vakarą į namus pasibeldė pagyvenusi, bet kažkada buvusi neįstabaus grožio moteris.
Mamedova pajuto ryškų kvepalą, kuris ją persekiojo jau kelinta diena.
- Atėjau tavęs pakeisti, - romantiškai nusišypsojo moteris.
Mamedova irgi nusišypsojo, bet ilgai ir pagiežingai.
- To tai jau nebus, - buvo jos paskutiniai žodžiai.
- Nežinau kaip baigėsi ši istorija, - nutilo pasakoti Kazlas Du ir apkabino savo neištikimą žmoną, kartu su Juriku ir Lioša.
Laidojo juos viename kape, dideliame, erdviame karste trims.