jau ramiau

Ramybė,
Kai lietūs ąsočiui nusilenkia,
O mano kūnas sudribęs
Kėdėj supamojoje
Mano visos dienos pakvipo
Tokiu įstabiu lėtumu
Guliu virš žolės toks lengvutis
Ir akies krašteliu po debesį
Dangų praryju
Viskas taip pagylėja,
Kai nuslepiam šypseną sau
Kai rankų kūbizmas
Sukuria naują visatą
Raudonis ant drobės išduoda,
Jog viską teisingai regiu.
Išeinu pasivaikščioti uostais
Į paukščių ramybę – naktim.
Nors mes du nuolatos,
Kai nesipriešinam miegui
Kūnas ir siela
Pavirstą į nedalomą visumą.
Girdžiu, kaip spontaniškai
Sprogsta kaštonai...
Kaip rožė už lango
Įsižnybia vėjui paglosčius.
Kaip miegant nevalingai
Padedu ranką ant vietos,
Kur kažkada tu miegojai.
Ramybė,
Ir vėtrose
Kartais būna tylu...