„septynerius metus
atšliauždavo žaltys į mano patalus“
tėvo tapšt sūnui per pečius
sūnaus tapšt tėvui per
iš obuolių akyse
pratrykštančius kirminus
plaukelių kutenimą
kiauktelėjimą pa
lovy
Marijana nutylėjo
dviem pirštais nulaužiamus
elnio ragus
kai jis pro sieną iškiša galvą
po antklode surūkomus elnio ragus
kikenant
Marijana pamiršo
pirmo mėnesio meilės
pažastų kvapą
dūmais išsisklaidančio kūno
glaudimą prie krūtinės
uždarius kiekvieną langą
pakeitus kiekvieną spyną
pakeitus prakaitą marškinėliuose
dovanas
ką nutylėjo Marijana Vijareal
turbūt priklauso nuo
ką kaip ir kada dulkinome
ar kur link šuo
nuvizgino uodegą
nes
Marijana neprasitarė apie tai
kaip kantriai ji kasnakt
mudu stebėjo