Prie grandinės

Žinai ir pats – ne kartą kandai.
Aš irgi suprantu, kad nebuvau tik geras.
Turbūt net neįmanoma su žmogumi
išbūti šunimi
ir nežinoti karo.
Ir vis dėlto tu nuostabus –
ne debesys per akių vyzdžius plaukia –
sutemsta atmintis skaudi
ir lietūs darganoja.
Bet man nereikia atsimint kitaip –
ir šiandien dar kastuvas vis giliau
giliau į žemę smeigiasi...
---------------------------
Nebūsime, šunie, palaidūs –
abu mes prirakinti
prie grandinės savo.