Dočkutė neištekėjo už Kazlo 2, nes neturėjo lytinio potraukio.
Kazlas 2 lytinį potraukį skandino alaus bokale.
Jam tereikėjo vieną kartą užsimerkti ir gražuolės Dočkutės jis neberado.
Atsimerkė – o Dočkutės, jo panos, - nebėra.
Ji bėgo nuo savęs į Kauną.
Panevėžys buvo per mažas miestas susikaupti, ten nėra daug pigių rūbų parduotuvių, yra tik minia bobučių autobusų stotyje, kurios pragyvenusios visą gyvenimą karo sąlygomis, dabar ramiai leidžia laiką miestų ir kaimų autobusų stotyse.
Šiauliuose buvo prastas požeminis vanduo, kuris veikia balso stygas ir žmogus net ir labai protingas, ima kalbėti nesąmones, atsisako mokėti už važiavimą autobusu, perka daug gėlių kapams, murma po nosimi ir spjaudo švariame koridoriuje.
Kaunas jai patiko – netoli nuo Vilniaus ir miesto centre auga kriaušės. Saldžios, kvepiančios kriaušės auga tiesiog kieme ir geltonos kriaušės krenta ir išsitaško ant mašinų kapotų.
Dočkutę užsinorėjo pamatyti kaip žydi kriaušės miesto centre.
Žydėjimas jaudino buvusią Kazlas 2 nuotaką kaip moterį ir vienišą žmogų.
Dočkutė pavėlavo į rytinį traukinį Vilnius – Kaunas.
Mergina labai skubėjo, nes kriaušės amžinai nežydi.
Ji labai skubėjo, nes Kazlas 2 yra aklas, doras ir storas.
Kad Kazlas 2 doras liudijo jo profesija – teisininkas . Kad storas – jo pomėgis persivalgyti svečiuose.
Svečiai mėgo storąjį teisininką Kazlą Du.
Bevalgydamas svečiuose jis apako, nes iš visų moterų įsirinko Dočkutę.
Kazlas Du bijojo eiti į svečius, todėl gulėjo lovoje. Jis negalėjo eiti į svečius, nes nebuvo susitvarkęs šukuosenos, nebuvo išsivalęs dantų.
Nesijautė švarus.
Po to, kai Kazlą Du paliko pirma moteris dėl jo paaugliškai nešvarių panagių, jis kaltina save nešvariu gyvenimo būdu, vos tik ji atstumia kokia jam patinkanti mergina.
Dočkutė buvo moteris, kuri jam patiko labiausiai.
Kazlas Du jau mokykloje draugavo su Dočkutė.
Dočkutė jį pirmoji pabučiavo, leisdavo palydėti ją iki namų.
Vieną dieną, nežinodama kaip atsikratyti būsimo teisininko, ji paprašė kiemo draugų jį primušti, nes Kazlas Du labai stengėsi ją paliesti.
Kazlas Du tą dieną labai tikėjosi paliesti mergaitę, nes ji taip elgėsi, kad kiekvienas sveiko proto paauglys žinojo kuo baigsis vakaras.
Prie ežerėlio staiga iš už kampo išbėgo kiemo draugai ir ėmė mušti Kazlą, kuris vos spėjo užsidengti rankomis veidą.
Kada jį perbloškė ant žemės, jis nesijaudino dėl to, kad jį muša, jis gailėjosi, kad nepalies Dočkutės, kuri tą vakarą pažadėjo leisti jam liesti kur tik panorės ir kiek tik panorės.
Dočkutė nubėgo namo ir pasislėpė.
Kazlas Du apsipylęs kraujais, ieškojo savo mergaitės, bet nerado.
Kiemo draugai pareikalavo leisti ją paliesti visur, kur tik jie panorės, už tai, kad jie priskaldė Kazlą Du.
Dočkutė kukčiodama stovėjo koridoriuje prie savo namų, o trys kiemo berniukai lietė ją visur, kur tik buvo galima įkišti ranką.
Tada jai dingo du buterbrodai su dešra.
Kazlas Du gulėjo lovoje ir galvojo: “Koks iš manęs vyras, jeigu aš negaliu atsikratyti mergina jau dešimt metų??? ”
- Eik tu po velnių, Dočka, - sušuko Kazlas Du, apsiversdamas ant kito šono.
Čia durys prasivėrė, o ant slenksčio stovėjo Dočkutė su puokšte žydinčių kriaušių.
- Atsiprašau, - pasakė mergina.
- Už ką?? – nustebo Kazlas Du.
Kitą rytą Kazlas Du žiūrėjo į Dočkutės nuogą užpakalį, kuriame matėsi rykštės, padarytos iš žydinčios kriaušės šakos, žymės.