Spyglys

Atsiradus naujam šeimos nariui, mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Aš taip ir žinojau, perspėjau juos... Užuodžiu blogį iš tolo, jam dar neįsiveržus į mano ar artimųjų gyvenimus. Iš pradžių būna tik nuojauta, bet niekad jos nenuvertinu, ypač blogos nuojautos, nes šioji turi tendenciją pasitvirtint.. Pasitvirtino ir tą kartą.
Dabar niekas neprisiima atsakomybės. Nors mano asmenine nuomone, dalis kaltės yra jų visų. Mamos, nes sukėlė triukšmą. Jeigu ne ji, greičiausiai būtume tą nelabąjį tiesiog suvažinėję. Tik trakšt ir po viskam. Važiavom sau ramiai akmenuotu žvyrkeliu, nusiplūkę po kolektyvinio sodo darbų, taip ramiai, kad net miegojom. Netgi aš, nors ir periodiškai nubudinėdama.  Kaip jau sakiau – nuojauta. Nemiegojo tik tėtis, nes jis vairavo. Bet jau irgi taip,  iš po primerktų blakstienų. Mama prabudo, apsidairė, pasilenkė priekin ir kad pasileis klykt!
Mes su sese iš paskos, tėtis kirto ant stabdžių, miegai akimirksniu išsilakstė.  Ir kur tau neišsilakstys!
- Tėvai, tėvai, atsargiai, nenužudyyyyyk!, - kiekvienas būtų kirtęs ant stabdžių tokius pranašiškus žodžius išgirdęs.
Sustojom. Išlipom. Šalta, tamsu. Žibintų šviesoje matom – kažkoks dygliuotas kelmas.
- Ežiukas, oi, mažiulis, - tėtis visuomet buvo didis gyvūnų mylėtojas. Kai kur aš jam pritardavau ir netgi buvau arši sąjungininkė prieš mamos neatremiamą argumentą: “tik per mano lavoną”. Jau ne kartą mes su tėčiu lipome per tą lavoną:  pirmąkart  tai buvo benamė katė Rainė, kurią neapsikentusi mama vis tiek vėliau išvijo, tik kartą – mūsų mylimas Juodis. Kurį visgi teko palikti sode, nes šuo buvo arklio dydžio, o be to, laukinis. Taigi jis tapo mūsų šventiniu šunim, nes lankydavom jį tik per šventes ir savaitgaliais – tą kartą mudviejų su tėčiu sąjunga triuškinamai pralaimėjo neregėtam mamos užsispyrimui.

Visgi ežiams jokių šiltų jausmų nejutau, kaip ir pelėms, žiurkėms, ondatroms, varlėms, tiesą sakant, nuoširdžiai mylėjau tik šunis, kates, dar kažkada vieną žiurkėną.

Bet tėčiui vis dar mielai beulbant, pritūpiau ir aš, kad iš arčiau apžiūrėt tą padarą. Staiga ežys pradėjo šnypš ir lyg kažką į mane spjovė, net nespėjau susivokt. Atšokau pasišlykštėjus ir jau žiojausi sakyt, kad reikia surast pagalį ir nustūmt tą kliūtį mums nuo kelio, bet čia priėjo Birutė, kuri paprastai niekuomet į tokius reikalus nesikišdavo, nes buvo menininkė, ir, mano didžiulei nuostabai, pradėjo antrint tėčiu:
- Oi, ežiukas, koks gražutis, koks mažiukas, - ir kas ten jai užėjo? Abejinga visiems mano naminiams gyvūnėliams ir ne tik jiems, staiga susižavėjo ta dygliuota pabaisa?

Negalėdama patikėt savo akimis, stebiu, kaip ji su tėčiu tą šlykštų padarą deda ant lopetos ir kiša į bagažinę! O varge, pasiprašiau į priekį, šalia tėčio. Sakau, bijau, kad nepultų iš pasalų.
Visi trys juokėsi net pasikvykčiodami, tai apsimečiau, kad man dar ir bloga. Dažnai vemdavau mašinose, ypač tėčio Žiguly, mat jis visuomet atsiduodavo benzinu. Dar kelis kartus pažiaugčiojau, kol trijulei išlakstė bet kokie juokai. Juk niekam nemalonu, kai šalia vyksta tokie dalykai.
Visą kelią pabrėžtinai tylėjau. Buvo pikta, kad jie visi trys prieš mane, net sesė, kuri visuomet būdavo pati sau.  Greičiausiai mama netgi nesuprato, kur įsivėlė, ji matyt galvojo, kad mes išleisime tą gyvį prie namų.
Tačiau tėtis nutarė, kad ežiukas per mažas pats savim pasirūpinti, o ir keli spygliai nulūžę, žodžiu, ta beviltiška bukagalvių sąjunga nutarė, kad mūsų šeimos misija yra išslaugyt šį vargšą našlaitį
Lyg visai atsitiktinai, prisiminiau dainelę apie dilgėlę. Tiesa, tik posmą, bet jame ir atsispindėjo visa esmė, tad  nepaliaudama dainavau jį  balsu, gal visgi ta karti tiesa kaip nors paveiks paklydusias mano šeimynykščių pasąmones.

“Išdygo dilgėlė/kur žmonės sėjo gėlę/kur žmonės laistė žemę/ir ėjo rateliu/ kad niekas nenuskriaustų/gležnos jų ramunėlės/už nuoširdų švelnumą/atlyginta piktu” – plėšiau visa gerkle.
Originalas gal kiek kitaip skambėjo, bet dėl to nesukau sau galvos. Tik nesutikau su autorium, kad piktu atlyginama už „nuoširdų švelnumą“, anaiptol. Piktumu atlyginama tik už neregėtą kvailumą ir nedovanotiną naivumą.
Kaip ir reikėjo tikėtis, į mano eiliuotus perspėjimus niekas neatkreipė dėmesio, ir jau kitą dieną nuvežė tą ežį pas veterinarą. O šis gi pasirodė iš tų nupušėlių, kurie slaugo iškritusius iš lizdo paukštukus, tad jam neliko nieko kito, tik pritarti, kad mūsų radiniui išties reikia ypatingos globos.

Kaip ir prognozavau, globotinis kasdien darėsi vis aršesnis. Jis ir iš pradžių nebuvo švelnumo įsikūnijimas: šnypštė, spjausdėsi, geriausiu atveju susiriedavo į kamuoliuką, bet vėliau prasidėjo tai, kas, mano neprofesionalia nuomone, neatitiko standartinės ežio charakteristikos.  
Ežys – šeima vis dar  meiliai vadino Spygiu, bet man jis buvo viso labo dygliuota žiurkė - ypač nekentė manęs. Matyt negalėjo atleist už tai, kad svajojau atsikratyt jo nuo pat pirmos mūsų pažinties akimirkos. Tačiau diena iš dienos mūsų santykiai taip sparčiai šlijo, kad tapome kone mirtinais priešais.
Pradžioj jis puldinėdavo tik mane, ir tik kai niekas nematydavo. Tas niekšas pavertė mane melage, nevykėle, o geriausiu atveju – mergaite su pernelyg lakia vaizduote! Nors aš apskritai neturiu fantazijos, ką matau, tą ir dainuoju.
O matau piktą ežį, tykantį manęs tai po lova, tai po stalu, pabrėžtinai lėtai judantį arba net susirietusį į kamuoliuką, tačiau vos atstumas nuo „aukos“, tai yra, manęs,  tampa pavojingai mažas -  žaibiška ataka.
- Aaaa… Mama!!!  - klykdama lekiu per kambarį, negrabiai ropščiuosi ant spintelės ir nusiraminu tik žiūrėdama į išsišiepusią pabaisą iš viršaus. Nors ežys nepasiektų manęs ir ant lovos, bet purto vien nuo tos minties, kad jis gali įriedėt po manim, ta prasme, po lova. Na garbės žodis, kaip kokia pilka didžiulė žiurkė, ir dar su spygliais!
O tas snukis... Du išsikišę kapliai, taip ir taikosi perkąst čiurnas. Ežiai yra grėsmingi gyvūnai, ypač kai šiepiasi, bet mūsiškis buvo ypatingas atvejis.  Man tik keista, kaip dar niekas nesukūrė siaubo  filmo apie ežius. Juk tai daug baisiau nei paukščiai, ar netgi šliužai.

O jei pabandyt įsivaizduot kambarį, pilną ežių, kai jie sistemingai ritasi vienas ant kito ir sudaro koloną, galinčią be laiptų ar kopėčių persirist ir į antrą aukštą?

Tuo metu naktimis sapnuodavau košmarus. Dažniausiai ežius. Miegodavau prastai, be galo jautriai, nubusdavau pikta, paraudusiom akim, o kadangi puošiausi tuo metu pačia madingiausia,  itališka šukuosena – labai stipriai iškarpyti plaukai, pradedant nuo viršugalvio – jau ir pati pradėjau panėšėt į ežį, ypač rytais, kai itin stori ir tiesūs lyg styga  plaukai nepaklusniai styrodavo į visas puses.
Po mokyklos vengdavau grįžt namo. Tyčia eidavau aplink,  pro  miškelį, vedantį tiesiai į Šiltnamius, o kartais, lydėdama kurią iš toliau gyvenančių draugių, atsidurdavau net Bukčiuose. Galop, grįžus į savo kiemą, smaksodavau ant suolo laukdama sesers, kuri po savo šimto būrelių – dailė, drama, siuvimo ir dar kažin kokie užsiėmimai – grįždavo namo beveik kartu su tėvais.
Kaimynams meluodavau, kad palikau raktą namie. Buvo gėda prisipažint, kad tokia protinga ir didelė mergaitė mirtinai bijo ežiuko.

Kiek buvo džiaugsmo, kai kartą Spyglys pradėjo šnypšt ir šiept dantis ant Birutės! Sesuo dar kišo ranką glostyti, o Spyglys tik atsikrenkštė ir kad spjaus! Žaliais tokias skrepliais. Gal nuo žolės, bet vis tiek bjauru.
Sesuo ne juokais įsižeidė, apsisuko eit, tas vytis, atkišęs savo kaplius, na ir vaizdelis!
- A cha cha cha, oi, negaliuuu!, - cypiau iš juoko jausdama, kaip kylantis pasitenkinimas meiliai glosto pilvą.
Pagaliau, pagaliau triumfuos teisybė, dabar jie sužinos - visi! Ir išties, mūsų gudrusis Spyglys staiga pakeitė taktiką.  Visų pirma, sesuo pasidarė tokia pati nepageidaujama,  kaip ir aš.
Neilgai trukus,  iš pradžių nedrąsiai, lyg abejodamas, lyg ir pusiau juokais, mūsų augintinis įsidrasino užpuldinėti tėtį. Šis juokdavos, bandydavo paverst visa tai žaidimu, bet mačiau, kad dėl visa ko stengiasi nesipainiot Spygliui po kojom.
Pamažu mes su ežiu apsikeitėme vietomis. Aš buvau auka. Veidmainis – jis.
Kuo tolyn, reikalai ėjo vis prastyn. Prastyn pačiam Spygliui, o aš gi buvau nepaprastai patenkinta.
Kartais Spyglys neišleidavo mūsų su seserim iš kambario. Vis daugiau ir daugiau laiko praleisdavo prie knygų, ant stalo. Nes ten būdavo saugiausia. Bet morališkai jaučiausi kur kas geriau, juk skriaudžiamųjų sąraše jau nebuvau vienintelė.

Tik mama vis dar vaikščiojo kaip karalienė. Mat ji dažniausiai Spyglį maitindavo.
Mes tylėjom ir kantriai laukėm, kol mūsų kankintojas pats išsikas sau duobę. Ilgai laukti ir nereikėjo. Tai buvo kalėdinis balius mamos darbovietėj. Išvakarėse ją paskyrė skyriaus vedėja, nors mama apie tai buvo informuota kur kas anksčiau ir jai netgi užteko laiko pasisiūt prašmatnią suknelę iki pat žemės.  Raudono barchato, su skeltuku iki pat klubų, lyg kokia Sofi Loren. Pirmą kartą gyvenime supratau, kodėl visa giminė ją iki šiol vadina gražuole.
Paskutinę sekundę mama nutarė pasikeisti apatinius, tad  numetusi prabangiąją suknelę svetainėj ant kėdės, ėmė paskubomis  raust miegamojo spintą.
Staiga pasigirdo siaubingas klyksmas. Visi akimirksniu suvirtome į saloną. Mama, pasidabinusi svaiginančio aukščio bateliais, kūno spalvos apatiniu ir tinklinėmis pėdkelnėmis, siaubo išplėstomis akimis, rodė pirštu į kilimą.
O ten piktai pūškavo Spyglys, įsipainiojęs į nepataisomai suniokotą raudonąjį barchatą. Mes su seserim tik žvilgt, viena į kitą, ir nieko nelaukdamos, galvotrūkščiais puolėm iš kambario, susirangėm kiekviena savo lovose ir, veidas įsiraususios į dekoratyvines pagalvėles, kvatojome kone iki uždusimo. Rodos jau apsiraminam ir vėl viskas iš naujo. Tai buvo tikrų tikriausia isterija, tačiau  mano nuojauta užtikrintai kuždėjo, kad pagaliau į namus ateis taika ir ramybė.
Tiesa, ji atėjo ne iškart, o pamažėle.  Iš pradžių džiaugėmės tėvų sprendimu įgrūst tą žvėrį į tam tikslui įsigytą terariumą. O sulaukę pirmosios pavasario saulės, paprasčiausiai nuvežėme ežį miškan, kur jam ir vieta. Tai buvo ypatinga diena, todėl visi keturi dalyvavome atsisveikinimo su blogiu ceremonijoje.
Giliai širdyje jautėm, kad neišgyvens, bet grįždami namo pasileidome seną vaikišką dainelę  „Ežys, ežiukas, dar visai mažiukas“ ir traukėm su sese, net pasicypdamos, o veidu papsėjo laimės ašaros. Arba isterijos, tačiau tai buvo palaiminga, šventinė isterija. Kažką panašaus tikriausiai jaučia žmonės, kai po ilgų moralinių ir fizinių kančių, nuo širdies galiausiai nuslenka visaapimanti baimė ir nerimas.