Somnambulas (2)

Taip nejaukiai Markas nesijautė nuo mokyklos laikų, kai vasaros stovykloje truputi vyresnė mergaitė nusivedė jį į tualeto kabiną, ir pasiūlė pažiūrėti, kas yra jos kelnaitėse. Tuomet trylikametis vaikis tiesiog nežinojo, ką daryti. Visgi ne, netiesa, šio karto net nebuvo galima lyginti su paauglystės gėda. Dabar trisdešimtmetis Markas jautėsi kur kas prasčiau. Kai nubudo, Samanta jau buvo atsikėlusi. Greičiausiai vengdama bereikalingų kalbų, išsliūkino iš miegamojo ir kiūtojo virtuvėje. Taip, virtuvėje. Girdėjo ją šnabždant.
- Kalbėjaisi telefonu? - žengė pirmą žingsnį nejaukiai tylai nutraukti, atslinkęs į virtuvę vienomis kelnėmis. Jis atsirėmė į durų rėmą.
- Hm? - pakėlė akis nuo kavos puodelio mergina.
- Girdėjau tave kalbant...
Samanta, suraukus kaktą, įtariai pažvelgė į vyriškį, mindžikuojantį tarpdurį.
- Tu gal prisėsk, - koja pastūmė jam kėdę.
Už šį gestą, kaip gelbėjimosi ratą skęstančiam, Markas buvo pasiruošęs išbučiuoti jos basas pėdas, tuos dailiai nulakuotus kojų pirštų nagučius...
Vyras pajuto kaip, prieš jo valią ir sveiką protą, jam kietėja. Nepatogiai pasimuistė kėdėje.
-  Marškiniais atsikračiau, nesijaudink, - šaltai lyg niekur nieko mestelėjo mergina, nugerdama gurkšnį, - kavos įsipilk pats, kavinukas ką tik užvirė...
- Juk sakei, kad kraujas greičiausiai mano, tai kam reikėjo?...
- Ša! - ūmiai suspigo ji. Tokiu šaižiu ir aukštu balseliu, kokio nesitikėjo išgirsiąs iš susitvardžiusios abejingos kalės kaip Samanta.
- Aš draudžiu, daugiau niekada, girdi, net neminėk, pamiršk, girdi?! - teatrališkai prispaudė smilių prie kiek pravirų lūpų.
Markas pajuto kaip atslūgsta erekcija.
- Ačiū, negersiu, einu rengtis, - ir pats prisiminė jog neturi ką.
Lyg išgirdusi jo mintis, jau ramiu balsu mergina informavo:
- Svetainėje ant sofos tau padėjau marškinėlius ir sportinę striukę, turėtų tikti. Lauke šįryt atšalo.

Išėjęs laukan pajuto kylantį vėją. Samanta, po galais, buvo teisi. Todėl pasistatė apykaklę ir užsisegė užtrauktuką. Norėjo užsirūkyti, bet apsičiupinėjęs kišenes, susivokė, kad cigaretes paliko namie. Savo švarke. Ir iš kur Samanta gavo vyriškų rūbų?
Tik dabar jaunas vyras susimąstė, jog visiškai nepažįsta šios merginos. Nesileido su ja į kalbas, neva saugodamas savo privatumą. O ir ji neatviravo. Bet apie kokį dar privatumą galėjo būti kalba, kai įsileidi moterį į savo intymiausią pasaulį, ne, ne į lovą, o sapnus. Kiek sykių Samanta girdėjo ji kliedint? Ką jis tokiom akimirkom yra sakęs? Kiek sykių ji sugaudavo Marką tarpdurį ir parvesdavo atgal į lovą? Kokiais žodžiais jai teko guosti ir raminti jį klejojantį?
Jis niekuomet net nepaklausė, ką merginai teko patirti per tą nelemtą pusmetį. Ar jai būdavo baisu?
Tūrėjo būti.
Kitoms juk buvo. Dar iki tada, kai už paslaugas pradėjo mokėti algą, Markas tūrėdavo merginų. Tų, kurioms nemokėjo.
Tiesiog stengdavosi išvengti sentimentalumo, ir visuomet po sekso pareikšdavo, jog miegos atskirai. Išvažiuodavo pats arba iškviesdavo panelėms taksi. Aišku, kad jos pykdavo dėl tokio elgesio, laikė ji šmikiu, plevėsa, mergišiumi. Tačiau taip buvo geriau. Jis neketino rizikuoti. Daugiau niekuomet nenorėjo pakartoti jaunystės klaidos. Beatričė buvo gera mergina. Daili ir miela. Su ja susipažino studijų pirmame kurse. Iš karto krito vienas kitam į akį. Atrodė tokia supratinga, juos „siejo ryšys“. Galbūt todėl galiausiai Markas pernelyg atsipalaidavo. Kartą, kai jiedu pasimylėjo, jis leido jai užmigti jo glėbyje. Nuo merginos plaukų sklido lengvas levandų aromatas, ir, įsikniaubęs į Beatričės viršugalvį, Markas netyčia užsnūdo.

Kai nubudo, Beatričės nebuvo šalia. Rado ją užsirakinusią vonios kambaryje. Kai pasibeldė, ji sukliko, kad eitų šalin.

Tik po ilgų įkalbinėjimu ir maldavimu, draugė sutiko išeiti iš savo barikadų. Su sąlyga, kad Markas pasitrauks į svetainę- toliausiai nutolusi nuo vonios kambarį, ir nesiartins prie Beatričės.
Jam sutikus, mergina mikliai nėrė lauk pro laukujas duris. Žinoma, daugiau jiedu niekuomet nesusitiko. Į skambučius ir elektroninius laiškus ji neatsakydavo. Tačiau vieną vienintelį kartą, praėjus gal pusei metų nuo įvykio, Beatričė visgi pakėlė ragelį. Į visus klausimus atsakė:
- Tu kalbėjai ne savu balsu. Kažkokius baisius dalykus... Atrodei kaip apsėstas.
Nuo tada Markas nebuvo užmezgęs nei vienu ilgalaikių santykių. Iki Samantos. Šie darbdavio- darbuotojos santykiai buvo artimiausias ir pastoviausias žmogiškas ryšys, kurį jam pavyko taip ilgai išlaikyti. Iki šiandien. Markas be galo norėjo užsirūkyti. Jis suprato, kad apgaudinėjo save dėl šios merginos. Tos isterikės, kuri klykė virtuvėje, jis ne velnio nepažinojo.
- Suknista suknista viskas suknista.... - sumurmėjo sau panosėj, pėdindamas link namų tuščiomis šeštadienio ryto gatvėmis. Ir kaip jis taip toli atsibastė išvakarėse, vedamas tik pasąmonės autopiloto?

----------------------

- Šiame mėšle mes abu, Aleksai, nepaliksiu tavęs dabar...
Samanta nervingai žingsniavo po kambarį, spausdama prie ausies mobilųjį.
- Taip, užkasiau marškinius. Ne, nedrįsk, sakau tau... Aleksai nusiramink. Padėtis kontroliuojama.
Ji pati netikėjo tuo, ką kalba. Tačiau pašnekovas akivaizdžiai panikavo labiau.
- Aš įsivėliau į šį „darbą“, ir jį pabaigsiu. Tik privalome būti atsargesni, jis jau pribrendo...

Baigusi pokalbį, mergina atsidarė orlaidę ir užsirūkė. Ji žvilgsniu permetė gatvę tolyn, įsitikindama, kad Markas jau dingęs iš akiračio. O kas jei ne? Juk vis tiek nebūtų galėjęs jos išgirsti.
- Pati virsti paranojike, oi mergyt, - atsiduso ji ir pabandė pati sau šyptelėti, tačiau pirštai laikantys cigarete nervingai virpėjo.

Markas, pagaliau parkulniavęs į savo irštvą, jautėsi pavargęs ir išsekęs. Tenorėjo miego. Tenorėjo užmigti ir nubusti iš to košmaro, kuris prasidėjo tądien, Beatričei užsirakinus vonioj. Nuo to įvykio visas jo gyvenimas tapo nepakenčiama velniava. O dabar jis smagiai šviesos greičiu ritosi žemyn į savo gyvenimo nuokalnėje plytinti savartyną.

- Suknista suknista viskas suknista.... - susibėrė burnon pamėgtą tablečių derinuką ir parvirto nualpęs, nepasiekęs miegamojo.

Atsipeikėja jau lovoje. Nusirengusi daili merginos figurėlė įsliuogia pas ji po kaldra. Valiūkiškai šypteli.
- Ačiū dievui, - atsidūsta su palengvėjimu Markas, - maniau niekuomet nebeateisi...
Vaikinas trokšta įsikniaubti į jos baltą lygų pilvą, ir likti šitaip gulėti per amžius. Jos šiltos liaunos rankos apsivytų jo pečius, glostytų jo galvą, ir ramuma pripildytų jo karščiuojančią makaulę.
- Tuos drabužius, kuriuos man paskolinai, - lyg tarp kitko mesteli, - galėsi pasiimti, dar nespėjau išskalbti, bet...
- Kokius dar drabužius? - neužtikrintai perklausia ji, tartum neįsitikinusi apie ką eina kalba.
- Na tuos, kuriuos man davei ryte, nejau nepameni Samanta?
- Liaukis mane erzinęs, - nusijuokusi niuksteli jam šonan, - Markai, juk žinai, kad mano vardas Beatričė.