Klonai

Šitiek naktų skaičiavęs
sapnų avis
ūmų nemigos metą imu jas klonuoti

gal žvaigždės esti milžiniškos
mūsų laboratorijos lemputės kaip svarstė
Wisława Szymborska

o gal ryškūs žvaigždynai skleidžia
tolimą operacinės šviesą

po ja įsimylėjėliai ir mėsininkai sako:
„aš atiduodu širdį į tavo rankas
aš patikiu tau savo kūną“

stiklinis mėnulis kaip didelė kaitrinė lempa
šaltom dienom šildžiusi
tik išsiritusius viščiukus
žiemą atsivestus paršelius
avinėlių guolį

dabar jau seniai
tame kaime
gyvulių niekas nebeaugina
lėtai slenka
senukų kuproti kalnai
plaukai
visos dienos
praeito
gyvenimo nuošliaužos

kai naktį šitaip šviesu
jau negalėsiu nuslėpti
ar išsiginti klonuojant
padarę neatleistiną klaidą

mano kaltintojos ir liudytojos -
dvi galvomis suaugusios avelės

jų keturios akys mėnesienoje
švyti taip liūdnai
o tylėjimas žudo pačiu
žiauriausiu būdu

jos tokios švelnios
tokios nekaltos

ant jų kaklo varpelis
skambantis vos pasikrutinus
pamažu brėkštant sekmadieniui
aidi lyg tolimas
varpinės bokšto gaudesys
kviečiantis į
Avinėlio puotą