Vėjai supūtė smėlį

Nesiglausk į mane
kaip atodūsį.
Jis skaudus: 
atsidusęs – dejuotų.
Kas jau buvo – tegu.
Geras vynas laike nepavargsta.
Suprantu, kad per silpnas
į vyną lygiuotis esu.
Betgi skauda lietuj,
skauda žodyje ir Lietuvoj,
skauda būti žmogum ir žinoti
kad ir jo vis mažiau bepalieka.
Kai keliai jau atgal nesugrįžta,
nemeluoki gražia viltimi
ir neteisink savos išdavytės

Ne, Paryžius – ne Tau!
Londonas irgi –  ne Tau!
Bet ne tau ir smėlynai Dzūkijos
pasilikę pūstinei,
pasilikę usnynei...

O kad skauda, tai „ačiū“, jog taip.
Į akis vėjas supūtė smėlį.
Nesakau, kad kopa
bet ir mažas gėlos kauburėlis
kaip naktiniam drugeliui
žiburėlio šviesa.