Maniau, kad gal išties toli
išeisi ir tik kosmosas žinos
atėjusį į naują būtį.
O tu, kaip būdavę anksčiau,
be laikrodžio ir vėl keli,
žiūrėdamas akių tyla
į mano miegą,
ir skleidžiasi vokai kaip žiedas
priimdamas gyvenimą
į ryto šviesą
Jau nemanysiu, kad kažkur
po kosmosą toli
galėtum vaikščioji, šuneli.
Čia, užmerktų akių šaly,
regiu, regėsiu ir tave
be laikrodžio atėjusį,
priminti spinduliu
kaip saulė teka.