Namas už Tilto_3

*****
Čiupau aukos kūną už pažastų. Nebuvo sunkus. Man būtų pakakę sekundės pačiam vienam su šia našta užšokti ant šaligatvio, bet, matyt, ta girtuoklė fortūna šiandien nuo manęs nusisuko. Teisingiau, atsisuko myžniaus šaulio pavidalu ir – to negalėjau tikėtis – tikrąja tų žodžių prasme užgriuvo mane iš nugaros. Nebuvau koks paliegėlis – profesionalams būtina palaikyti formą, net jei už treniruotes elitiniame klube tenka pakloti nemenką pluoštą kreditų, – tačiau užkluptas iš nugaros netikėtai ir dar su aukos kūnu glėby neišlaikiau pusiausvyros. Griuvau tiesiai ant negyvėlio, o ant manęs užvirto tas nevėkšla.
- Job... – vos susivaldžiau garsiai nenusikeikęs. Tačiau dabar tai jau nebeturėjo prasmės – žybtelėjo raudona šviesa ir suskambo signalas. Beveik tą pačią akimirką petį nudiegė skausmas – į jį pataikė kulka. Dar vienas diletantas. Negali būti, kad nėra nė vieno profesionalo! Aiškintis nebuvo kada. Cyptelėjo padangos. Staigiu judesiu išsivadavęs nuo ant manęs užgriuvusio kūno, persiritau į šoną, prie pat šaligatvio. Pervažiuojamos ratų dryktelėjo mano užpuoliko kojos. Bet vargeta to nebepajuto – jo nugaroje ir pakaušyje stirksojo dvi strėlės. Tos pačios. Toli nenuėjo. Profesionalai užuodžia grobio kraują. Dabar – mano kraują.
Stipriai atsispyręs kojomis ir rankomis pašokau ir sprukau tarp mašinų į gatvės vidurį. Toliau nuo profių. Išvengti uolių visuomenininkų, išgyventi minioje šansai didesni. Pajutau smūgį į nugarą, ir dar vieną žemiau. Strėlės atsimušė į nanogetitchitino šarvą – ploną, lengvą ir nepramušamą paprasta strėle ar kulka. Niekad nesileidžiu į medžioklę be jo. Kainavo krūvą kreditų, bet investicija štai atsipirko. Greitu sveikosios rankos judesiu iš apykaklės ant galvos užsitraukiau šarvinį gobtuvą. Kartu ant rankų iš antpečių nusiraitojo šarvinės rankovės. Pajutau dar kelis smūgius į kojas. Išmano savo darbą – imobilizuoti, tada pribaigti.
Šūdo! Apie viską pagalvota. Šarviniuose getruose kiaušiai labiau kaista, bet užtat mano būsimi palikuonys jaučiasi saugiau.
Smukau į skersgatvį. Žinojau čia esant įvažiavimą į požeminį garažą, jo gale – koridorių be kamerų – tikra retenybė šiais laikais. Čia galėsiu atgauti kvapą. Iki policija paleis savo elektroninius šunis turiu pusvalandį. Jei turėčiau daugiau laiko, galėčiau dingti, išnykti, ištirpti. Pabėgčiau iš miesto, pakeisčiau tapatybę, sunaikinčiau senąsias mikroschemas. Bausmė už tai – mirtis. Bet koks skirtumas, jei mirtimi baudžiama ir už netinkamai pereitą gatvę! Aš baudžiu. Baudžiau. Dabar pats esu taisyklių laužytojas ir mane gali nudėti kas panorėjęs. Žinoma, jei pajėgs susekti ir įveikti. Bet profiai medžiotojai suseks. Aš susekčiau. O tokių kaip – aš ne vienas. Iš jų nelauk gailesčio ar profesinio solidarumo. Priešingai. Taisykles laužančio profesionalaus medžiotoja galva vertinama penkiagubai. Gardus kąsnelis bet kam. Žiūrėkit, nepasprinkit.
Kamerų nestebimame koridoriuje atsišliejau į betoninę sieną. Maudė peršautą petį, skaudėjo kulkšnį – matyt, kryptelėjau šokinėdamas tarp mašinų gatvėje. Kas toliau? Namo grįžti negaliu, ten jau lauks policijos robotai. Pas kurį nors draugą? O ar aš tokių turiu? Kurie žinodami, kas aš esu, patys nepaleistų kulkos ar strėlės man į galvą. Reikia bandyti išsigauti iš miesto. Jei tik nesukliudys medžio...
Periferiniu regėjimu pastebėjęs kairėje šmėstelint šešėlį instinktyviai griuvau ant žemės ir nusiritau už bordiūro. Toje vietoje, kur ką tik buvo mano veidas, betone smigsojo strėlė. Kitokia. Mačiau tokias ginklų parodoje. Vokiečių gamybos. 99 kreditai viena. Iš 50 metrų pramuša net nanogetitchitino šarvą. Šaizė! Čia ne šiaip profis. Elitinis. Man šakės. Net jei išvengsiu kitos tokios strėlės, ilgai nuo jo nepasislapstysiu. Kaip buldogas įsikibs man į gerklę ir smaugs tol, kol išleisiu paskutinį kvapą. Nebent...
... Namas už Tilto. Vienintelis mano išsigelbėjimas. Ten manęs neseks nei medžiotojai, nei policija. – Terra prohibita. Tenai pasitraukia tie, kurie nori paskutines savo gyvenimo dienas pragyventi be totalitarinio sekimo ir nebijodami gauti kulką į kaktą už menkiausios sušiktos taisyklėlės nepaisymą. Apskritai be taisyklių. Nes pasirinkusiems mirtį taisyklės negalioja.


*****
Dažnai ateidavau čia pabūti su liūtais. Kai savaitę be perstojo lydavo ir apimdavo begalinis liūdesys, kai pasijusdavau be galo vieniša ar ištikdavo nerimo priepuolis. Kai gyvenimo negandų plakama mano siela susigūždavo kaip embrionas, susitraukdavo į mažytį gumuliuką, ir tetrukdavo vienos kibirkštėlės, kad sprogtų kaip branduolinė bomba ir sunaikintų mano menką esybę. Su liūtais man pasidarydavo linksmiau ir ramiau. Su jais atgaudavau pasitikėjimą savimi, norą gyventi ir ryžtą nepasiduoti šiam neteisingam gyvenimui. Todėl, kad šie galingi žvėrys visada buvo ramūs ir tvirti. Stovėjo rimti ir nepajudinami aptrupėjusių laiptų papėdėje ir abu žvelgė į tą patį tašką.
Ateidavau per parką, aplenkdavau kadaise buvusį prašmatnų, bet jau daug metų nebeveikiantį fontaną ir žengdavau pačiu tako viduriu šiems dviem galiūnams priešais. Žengdavau taip atsargiai, kad beveik nebūdavo girdėti po mano pėdomis gurgždančio takelio žvyro, – lyg bijočiau šiuodu žvėris pabaidyti. Pirmiausia iškildavo jų didingos galvos, didžiuliai snukiai su aštriomis iltimis. Įdėmūs keturių akių žvilgsniai susmigdavo į mane, atidžiai nužvelgdavo nuo galvos iki kojų ir dvi kilnios galvos tarsi pritariamai linkteldavo: „Sveika. Seniai nesimatėme“. Du akmeniniai galiūnai žvelgdavo į mane išdidžiai, kiek iš aukšto nuo savo postamentų, ir kartu draugiškai.  Kilnūs žvėrių valdovai. „Sveiki“, — pasisveikindavau nudelbusi akis, pripažindama jų viršenybę.
Nežinojau jų vardų. Niekada jiems nesakiau ir savojo. Galėjau pati jiems duoti vardus, žinojau, jie būtų juos priėmę, bet nenorėjau labai prisirišti. Nežinojau, kada išeisiu. Nenorėjau liūdinti ir jų. Vadinau juos tiesiog Liūtais. Galbūt šis vardas man reiškė daugiau nei jiems – paguodą, draugystę, tvirtybę. Jaučiau tvirtus mus jungiančius saitus. Jiems manęs reikėjo, kad būtų kas jais gėrisi ir žavisi. Kas įvertintų jų didingą stotą ir marmurinio kailio grožį. Man jų — kad nuramintų, prasklaidytų liūdesį, tiesiog pabūtų drauge. Žinojau, kad su jais esu kažko verta, gal net svarbi. Jie buvo vienineliai mano draugai Mieste.
Žinojau, kad vieną kartą pasiryšiu: ateisiu, bet prie jų nesustosiu. Jei sustočiau, neįstengčiau žengti toliau. Praeidama pro Liūtus jiems oriai linktelsiu ir nevengsiu jų akmeninio žvilgsnio – nes mes būsime lygūs. Aš tapsiu savo gyvenimo valdove. Paliksiu šią vietą, šį parką ir savo vienintelius draugus, nes ten, už Tilto, manęs laukia kiti kitas pasaulis, nauji draugai, naujas gyvenimas.

 
*****
Sveiki atvykę į Namą už Tilto – tikros laisvės salą! – perdėtai džiaugsmingai pasveikino pusamžis vyras baltomis dėmėmis išmargintais skruostais, pasitikęs mus prie juodų masyvių durų ilgo tamsaus tunelio gale. Tas jo džiugesys baisiai nederėjo nei su mano nuotaika, nei su aplinka, nei su jo paties išvaizda, ir man labai panižo kumštis. Susilaikiau. Sunkiai.
Vyras vilkėjo madingo kirpimo švarką su riebalų dėmėmis ant atlapų ir dėvėjo masyvius akinius tamsiais stiklais. Išsitraukęs iš užančio dvejus tokius pačius, ištiesė mums:
– Užsidėkit. Kad jūsų neapakintų Smaragdo miesto grožis! – sukrizeno. – Tada palydėsiu jus pas mūsų Gudviną Didįjį ir Galingąjį.
Aišku, pasakaičių mėgėjas. Vaikų žaidimai man dabar rūpėjo mažiausiai. Prisižaidžiau lig valiai. Vos prieš pusvalandį tūpinėjau, strykčiojau, raičiojausi, bandydamas apgauti mirtį. Teisingiau, atitolinti. Trileris su siaubo elementais. O man čia vaikiškas pasakaites seka.
– Susikišk tuos akinius šiknon, gal savo aklam hemorojui padėsi praregėti, – mečiau paniekinamai.
– A, medžiotojas, – vyras riebaluotu švarku atidžiai mane nužvelgė. Taip siuvėjas akimis išmatuoja klientą, atėjusį užsisakyti angliškos vilnos kostiumo, mintyse parenka kostiumo modelį, skaičiuoja išlaidas ir pelną. Taip akimis „klientą“ įvertina ir grabdirbys. Vieta, į kurią pakliuvom į siuvyklą panašėjo mažiau.
– Kaip nori, – dėmiasnukis buvo nusiteikęs taikiai. – Mano hemorojus nepraregės ir su akiniais, jam apskritai nedaug beliko mano šiknos tamsa džiaugtis, o štai tavo akys be jų apaks per dieną. Nekokia perspektyva net ir tokiam trumpučiam gyvenimui kaip tavo. Užsidėk, – įbruko man į delną akinius.
Mano bendrakeleivė jau tvarkingai stovėjo su akiniais. Negalėjau perskaityti jos veido išraiškos. Atrodė juokingai – ilgakojė varlė papurusiais plaukais. Nors ar kas galėjo būti juokinga mūsų padėty! Mačiau, kaip virpa jos rankos. Na, taip, net ir savanoriškai pasirinkus mirtį, nelengva susidoroti su jos baime. Ypač, jei lig tol mirties nedaug matei. Aš – kas kita. Man mirtis buvo kasdienybė, buvo tapusi mano amatu. Prisiminiau kažkada knygoje perskaitęs: „Teikiantis mirtį kaskart ją patiria pats“. Kiek kartų miriau? Sunku ir suskaičiuoti. Mirtis manęs nebebaugino.
Galėjau paimti jos ranką, suspausti, apkabinti, nuraminti. Bet kam? Visą tą pusvalandį, kol ėjom Tiltu, vienas kitam nepratarėm nė žodžio. Abu savy. Abu turėjome, apie ką galvoti. Pavyzdžiui, kas mūsų laukią už tų plieninių vartų? Ar yra kitas išėjimas? Kiek dienų mums bus duota? Ar nesuklydome pasirinkdami? Tiesa, aš neturėjau, iš ko rinktis. Už mane pasirinko tas užsispyręs vėpla, čiupęs mane į glėbį perėjos vidury ir taip iš medžiotojo pavertęs medžiojamu žvėrimi.
Tiek to, tai jau praeitis. Tikriausiai ji dar daug kartų iškils mano atminty, daug kartų suksiu galvoje tą pačią juostelę, svarstydamas, kur suklydau ir kaip būtų buvę, jeigu... Bet dabar aš čia. Jau čia ir turiu susitaikyti su tokiu savo gyvenimo posūkiu. Labai trumpo gyvenimo labai žiauriu posūkiu.
Užsidėjau akinius. Vėliau aiškinsiuos.
– Va taip. Caca, berniukas.
Norėjau kalti jam į dėmėtą snukį, kad akiniai sulįstų iki pat jo mažų smegenėlių, bet susilaikiau. Tebūnie, kol kas aš čia svečias. Nors gal veikiau kalinys savanoris.
Dėmiasnukiui mano niršas buvo nė motais – kreivai vyptelėjo, tarsi sakydamas: „Daug čia jūsų mačiau. Visi pradžioj karingi, o paskui... “, guviai pasisuko ant kulno ir kelis kartus kumščiu pabeldė į sunkias duris. Durys sugaudė kaip žemiausios oktavos katedros vargonų tūbos.
– Gražu, – sušnabždėjo mergina.
Pirmas jos ištartas žodis „gražu“. Tokioj vietoj! Neįtikėtina.
 

*****
– Aš Zbigneva, trumpiau Zbi, – prisistatė jauna moteris, pakilusi nuo gulto mūsų pasitikti, kai Dėmiasnukio ilgai vesti painiais koridoriais galiausiai įėjome į nedidelį prirūkytą kambarį žemomis lubomis. – Esu Išėjusiųjų namo Seniausioji, trumpiau Senė, kad ir kaip juokingai ar kvailai iš pašalio tai atrodytų, – moteris liūdnai šyptelėjo. – Nuo vakar. O jūs būsit Jauniausiasis ir Jauniausioji, Jaunius ir Jaunė. Iki ateis kitas jaunesnysis ir kita jaunesnioji. Rytoj, poryt, gal po savaitės. Tada galėsit vadintis savaisiais vardais arba susigalvoti naujus. Beje, jei ne paslaptis, kuo jūs vardu? Klausiu grynai iš smalsumo. Jūsų valia neatsakyti.
– Alanas, trumpiau Alas, – burbtelėjau niūriai, užsikrėtęs trumpinėjimu.
– Idė, – prisistatė irgi trumpai.
Idė. Gražus vardas... Kas čia man? Grožio užkratas bjaurystės akivaizdoje? Ai, tiek to. Paskui aiškinsiuos. Ir šitai paskui. Jei jis, tas „paskui“, bus.
Ir ji graži. Sutikau ją prie Tilto. Teisingiau, užgriuvau ant jos prie Tilto, kai gelbėdamasis nuo persekiotojų išokau iš važiuojančio automobilio. Turbūt turiu būti jai dėkingas, kad Tiltą pasiekiau gyvas. Tai, kad šokdamas iš automobilio ją užgriuvau ir abu vienu kamuoliu nusiritome ant Tilto, veikiausiai sutrukdė šauliams gerai nusitaikyti. Ir nieks neiššovė. Nes taisyklės draudžia žudyti taisyklių nepažeidusį ir šauti į Nueinantį Tiltu (ir draudžia nešauti į Tiltu pareinantį). Nelabai ir yra prasmės ¬– tai kelias į vieną pusę, į mirtį. Tačiau mano atveju jis reiškė kelią į gyvenimą, kad ir neilgą, bet vis ilgesnį, nei būtų, jei būčiau likęs mieste.
– Alas ir Idė. Idė ir Alas. IdeAlas! – Senė garsiai prajuko. – IdeAliai deranti pora.
Nusišypsojo ir mergina. Pirmą kartą (ir vėl pirmą – nuostabu, kad susirengęs mirti pradėjau pastebėti pirmuosius kartus) nuo tada, kai susitikom... Ne, susidūrėm prie Tilto.  Na, žinoma, lig tol nebuvo ko šypsotis. Trauki sau Mirties Tiltu, teisingiau, prie jo, paskutiniai žingsniai, dar gali apsigalvoti, tik staiga ant tavęs užšoka kažkoks nindzius ir tiesiog nusitempia kartu į neišvengiamą, tebūnie atidėtą, mirtį. Viskas, galas, basta – kelio atgal nėra. Sudie, gyvenimėli.
Įdomu, kodėl ji čia?
Ta pati mintis atėjo į galvą ir Zbi:
– Kodėl tu čia? – Senė pasisuko į Idę. – Kas tave atvedė į Išeinančiųjų Namą? Liga? Neatrodai ligota, veikiau priešingai. Skola?  Nemanau, kad galėjai užstatyti savo gyvenimą už saują kreditų. Su tokiu kūnu galėjai užsidirbti ir be tokios aukos.
Seniausioji vertindama nužvelgė merginą. Atrodo, nepaisant jauno amžiaus, šiuose reikaluose buvo patyrusi. Idės figūra buvo ideali: ilgos tvirtos kojos, apvalaini klubai, lygus pilvas, iškili krūtinė. Tiesus kaklas laikė dailią galvą rudais vos vos banguotais plaukais.
– Ar tik ne dėl ekstremalių Namo malonumų nusprendei paaukoti savo jaunystę ir gyvenimą?! –sarkastiškai spėjo Zbi.
Idė nuraudo. Papurtė galvą.
– Nepatikėsiu, kad bėgai čionai nuo medžiotojų, – linktelėjo galva į mano pusę Zbi. – Man tu visai nepanaši į taisyklių laužytoją.
– Bėgau nuo vienatvės, – žiūrėdama sau į bukanosius batelius prisipažino mergina. – Ten nieko neturėjau. Mano vieninteliai draugai buvo liūtai. Akmeniniai.
– Fju fju, – švilptelėjo Senė. – Rimta. Čia nebūsi vienintelė, bėganti nuo vienatvės. Apskritai, man kartais atrodo, kad tam sumautam Mieste vienatvė – vientelė nuoširdi ir sąžininga būsena. Ir vienintelė galima išlikimo forma. Niekuo negalima pasitikėti. Žingsnis į šoną ir artimiausias draugas tau suvarys peilį į kaklą. Neprireiks nė tokių vyrukų kaip šis, – mostelėjo ranka į mane, – paslaugų. Nebijok, čia nebūsi vieniša. Tas keliasdešimt tau likusių dienų turėsi daug tikrų draugų, – surimavo.
– Beje, šauly, o kas tave čionai atginė? Suprantu, kad bėgai nuo savo sėbrų, nes sulaužei kažkokią taisyklę, bet smalsauju kokią.
– Atsipisk. Kam dabar rūpi kokią! – neturėjau noro pasakoti, kaip susimoviau. Ir man vienodai rodė, kad Zbigneva – Namo Seniausioji. Viskas, jokių taisyklių, jokių kalbos normų, jokio etiketo, jokio veidmainiavimo. Norėjau butelio viskio ir smagios kekšės. Mieste sklandė gandai, kad to gero Name su kaupu. Norėjau prisigerti, gerai pasidulkinti (tiktų ir Zbi – visai nieko figūrytė ir iš veiduko nešpetna), vėl prisigerti. O paskui suspardyti kokią nors sieną. – Taip susimoviau! – Tik prieš tai reikėtų šiek tiek pasilopyti.
– Geriau pasakyk, kur pas jus medpunktas ar bent kokia vaistinėlė? Nors gyvenimo kadencija, kiek girdėjau, čia ir labai sutrumpinta, bet juk turit bent elementarią medicininę pagalbą?
Zbigneva iš nudrengto kombinezono išsitraukė saują mėlynų tablečių ir atkišo man.
¬– Imk. Universalus vaistas, kuriuo mus aprūpina Miestas. Viena piliulė per dieną ir visas tau likusias dienas nugyvensi sveikas ir džiugus. Nei tau perteklinis magnetizmas, nei tau radiacija, nei tau sifilis, nei tau kulkos skylė pety nebaisi. Nors... Gal tikrai tu geriau pirma į medicinos punktą žingsniuok, kaubojau. Nes piliulės negydo, o tik stabilizuoja gyvybines funkcijas ir užkonservuoja kūno būklę, iki žalingi veiksniai pasiekia kritinę ribą. Sveika ranka čia tau pravers. Ir ne tam, kam ją buvai įpratęs naudoti Mieste. – Zbi laisvu kumščiu kelis kartus pasmaukė ore.
– Mielai patikėsiu šį darbą tavo rankelėms, – atmečiau, bet kažkodėl pasijutau nepatogiai. – Idė. Atrodo, vien jos buvimas šalia mane veikia. Ar aš jos droviuosi? Seniai nepatirtas jausmas.
Idė plačiai atmerktomis akimis stebėjo mūsų su Zbi apsižodžiavimą, bet mačiau, kad jai rūpi kitkas.
– Sakėte, kritinę ribą, – įsiterpė, kai mudu su Zbi nutilome, galbūt ieškodami aštresnio žodžio. – O kas tada?
Zbigneva numetė vieną piliulę ant žemės.
– O tada, – trakšt primynė piliulę koja, – ir viskas. Adios, neminėkit piktuoju. Staigiai ir neskausmingai. Miesto dovana Namui, teisingiau, atlygis už paslaugą.
Idė išblyško, vėl visa ėmė tirtėti.
– Ar norite pasakyti, kad mes mirsim? – ne paklausė, o veikiau papriekaištavo.
Mudu su Zbi susižvalgėme, abu tarsi nesupratę, nepatikėję. Pirma atitoko Namo Seniausioji:
– O, tu šventas naivume! Žinoma, mirsime. Ir greitai. Aš – labai greitai, tu ir jis, – bedė į mane pirštu, – kiek vėliau.
– Kiek vėliau? – niūriai paklausiau.
– Po dvidešimt, trisdešimt, gal keturiasdešimties dienų. Idealus, treniruotas kūnas kaip tavo, jei nebūtum pašautas, gal ištemptų visas penkiasdešimt.
Tikėjausi ilgiau, bet, kai žinai, kad esi pasmerktas, mėnuo šen ar ten turbūt ne taip ir svarbu. Dar norėjau paklausti, kas per paslauga, už kurią atsilygina Miestas, tačiau nespėjau. Užtat spėjau pagauti griūvančią apalpusią Idę.