boružė ant piršto
pasiruošusi išsiskleidžia
visai kaip aš
išnykstu tavo lūpose
visos pabaigos ilgalaikės
tik ši trunka akimirksnį
kol nusisuku nuo pievos
į dangų ropoji mano lininėmis
kelnėmis aukštyn
kol peizažas viršuje
virsta tavo siūbavimu
kaip vėjyje mojuojantys
meldai
paviršiumi prabėga čiuožikai
sujaukdami mano būvio ramastį
tu ilgalaikė skubėjimuos
kiekvienos dienos sakmė
tavo tropiniai lietūs prieš dingstant
kai nusižiovavus apkabini
mane nuplauni
nuo kasdienybės
ant mašinos stiklo prilipusius vabzdžius
pro tavo plaukus regiu saulėlydį
tirpstantį medžių šakose
apsikabinę sunykstame
išnešiojami vėjo
nes mes tik domino
sudaužytos kaukės
visad vienos į kitas
keturios akys
sapnuosiu tavo kvapą
Pavasarį